Versmė "Uroboras"

Marijonas  Mikutavičius yra nuostabus žmogus, mes augome jį stebėdami ir mokydamiesi. Žiūrėjom, kaip jis vedė “Tangomaniją”, kartu su juo dainavom “Tris milijonus”, stebėjom, kaip jis padeda žmonėms praturtėti žaidime “Taip ir Ne”, dabar matom, kaip jis daug uždirba. Tačiau vertingiausią pamoką, aš, žurnalistas, iš Marijono gavau skaitydamas jo darytus interviu “Lietuvos ryto” “Gyvenimo būde”, kur jis nusisukęs sprandą klausinėdavo kokį nors savo draugą. Aš labai noriu paimti interviu iš savo draugo Modesto, nes jis pažįsta Nijolę Pareigytę, mes kartu traukiniais keliavom po Europą ir vienas kitam prilaikėm plaukus, kai sekso metu apsivemdavom. Šlykštu? Įžūlu? Toks tas “Du kavos” ir jo nesutramdomiausias smogikas – Modestas Vaišnoras.

-Kas naujo?

Modestą retai pamatysi be akinių.

-Trečia diena be jokios pagirios, atgavau vairuotojo pažymėjimą, bankas išdavė naujas korteles. Viską sudėjau į naują piniginę ir nuo šiandien eisiu ne kitu, bet visais keliais. Visuomeniška naujovė: dabar tiriu man dar visiškai naują bendravimo būdą – bendravimą per žiniasklaidą. Dvasiškai nieko naujo neišgyvenu. Tik grįžta pasitikėjimas pasakyti „ne“. Kurvoms, facebook‘ui, debilams.

-(juokiasi) Daug darbo?

-Turiu ir darbo, ir kūrybinių šūdų.

-Ką pats klausi? Ai nieko, studijuoju, buvau vakar kine, žiūrėjau tą Madonnos filmą, nu toks pusė velnio, bet jei ne Madonna, tai turbūt nežiūrėčiau. Kaip tas jūsų nykštukas iš darbo? Jau užlipa ant bardiūro? (šypsosi)

-Nykštukas, kurį juokais ir per perėją pervesdavom, kaip ir dar daugiau nei 10 mano kolegų yra mano ex kolegos. Tiesa, dar liko toks vienas mažas, lenkas. Jį arba ant palangės užkeliu, kai saulė leidžias arba nunešu nuo dizainerių skyriaus, kai dizaineriai bijo tai padaryt dėl homofobijos. Tu, regis, nesi dirbęs normaliame kolektyve, su žmonėmis.

-Vaikeli, nepaisyk, aš dirbau belangėj su Virginijum Savukynu, kentėjau prie Cosmo bobų, žvengiau iš Aido Puklevičiaus nesibaigiančių bajeriukų ir dalyvavau MTV programoj “pagauk sūrį”. Ten buvo estų. Estai skundėsi, kad per mane jiems skambina į radiją intervo metu ir skundžiasi, kam aš pasakiau, kad estai tokie lėti, kad apsivaisina prismaukydami į delną ir trindami į vaginą. Mane vertė Marius Veselis ir Andrius Serva taip sakyt.

Ką Deivas? Seniai mačiau.

-Apie tavo MTV buvau visai pamiršęs. Natūralu, kai neberašau jiems presrelyzų, atitrūkau nuo to pusės procento auditorijos. Apie Deivą pasakysiu tau pirmajam absoliučią naujieną. Jis pirmasis iš vyrukų(vyrukai – tokia 2001-2003 metais rokenrolinusi žurnalistų kompanija, turėjusi savo religiją ”Uldukas”, kuriai pats nepriklausiau dėl tam tikro noro išsiskirti) ne tik, kad vedė, bet ir tapo pirmuoju įrašytu į knygą „Kas yra kas Lietuvoje“. Vyrukas, pildydamas anketą, nenusigėrė tik todėl, kad tai darė po 22 valandos. Tai jaučiu, kad pora savaičių jis tuo pagyvens, kol namuose gėlės vys, o žmonos šukuosena ir vėl liks nepastebėta. Neslėpsiu. Draugas jis da best, bet kokio kokio bl bybio knygos sudarytojai nepaskambino ir man?  Čia toks pusiau heheh. Su Deivu karjerą radijuj pradėjom tą pačią dieną, išmesti iš dviejų laidų buvom kartu. Neteisybė, kad žmogus į knygą įtrauktas už tai, kad jis gražesnis ir jo penis, mano patyrimu, dvigubai didesnis. Nu gal pusantro. Ar manai yra kitų priežasčių, kodėl žmonės įtraukiami į knygą „Kas yra kas Lietuvoje“?

Laisvo žodžio ribų tyrinėjimo avangardistas, cenzūros kankinys ir "Auksinių svogūnų" bei "Humoro klubo" vedėjas, humoro stiliaus "Botaginis žaibas" pradininkas, žvejys, M.Mikutavičiaus gyvybės palaikymo aparatas, 1,96 m ūgio, žaidžia, bet tik mėgėjiškai, vienodai tiek už daugumas, tiek už mažumas - Modestas Vaišnoras.

-Deivas visada buvo už Lietuvą, jam čia labai gražu, tai supranti, mes tokie pašlemėkai, nevengiam angliško, vokiško, rusiško žargono. Nors iš kitos pusės, žinai, pažiūrėjus į reitingus, čia dar neaišku, kas turėtų būti įtrauktas į “Kas yra kas”. Kas dar? Kokių skandalų?

-Kai žmonės kalba apie gyvenimo meilę ir guodžiasi, kad savosios dar nesutiko, aš guodžiuosi, kad savojo skandalo taip pat dar nesutikau, kad jis, tikrasis, kažkur dar laukia manęs. Todėl ligšiolinius skandalus vertinu, kaip pirmuosius vaiko žingsnius pas nuogą tėvą į vonią. Tiesa, nė vienas skandalas, su kuriuo esu susijęs, nebuvo surežisuotas. Visi vyko kaip girta naktis. Pirmasis skandalas įvyko mokykloje, kai pavyzdingas gimnazijos mokinys iš matkės mokytojos rankinės ištraukė kontrolinį darbą, ištaisė jį ir padėjo į vietą. Kilo triukšmas, vos nepašalino iš gimanzijos, vaidinau nuliūdusį. Tačiau jau kitą iš valgyklos dieną pavogiau apelsinų sultis. Prigavo vėl, vaidinau žmogų be vilties. Tada mano gyvenime įvyko Lietuvos radijas. Su kolega, kuris bus įrašytas naujausiame knygos „Kas yra kas Lietuvoje“ variantą, buvau išmestas iš laidos „Spaudos teatras“ už misijos neatitikimą. Dar po metų uždarė laidą „Akiračiai“, nes laidos metu nuskambėjo daina LMP „Nušoviau Brazauską“. Tuometinis kultūros ministras Prudnikovas apkaltino mus terorizmu. Ar gi ne jėė madafakaz? Dabar pralenkiau Grybauskaitę, interpretuodamas savo nuomonę, kaip Nijolė iš grupės gavo darbą kontoroj, prekiaujančioj kompiuteriais. Tačiau kol kas dižiausias mano skandalas įvyko kelyje Kaunas – Vilnius. Mus vežei tu. Su dabartiniu „Humoro klubo“ prodiuseriu Marčium, prieš varžybas su tamsta susilažinom, kad jeigu Lietuva laimės prieš škotus fūlėj, vieną greitkelio kilometrą prabėgsim be kelnių. Ražanauskas tada įkalė baudinį. Berods, Ražanauskas. Škotai neįkalė nieko. Žodžiu, bėgom tą kilometrą linksmai, kaip Žemaitė, pardavusi pirmąjį savo egzempliorių. Pasikartosiu, didieji skandalai dar laukia. Pasikartosiu. Nė vienas nebus surežisuotas.

-Modestai, jūs didis žmogus, jūs esat monstjė (koks žodis čia įpintas?). Klausei naujausią Royksoppų? Pusė bybio.

-Montsjė skamba kaip mergaitiškos lyties monstras, prancūziškai. Bl..šioj tautoj net grubūs žodžiai su celka. Nors nežinau jo reikšmės. Bet kuriuo atveju, esu frankofobas. O iš grupių vertinau tik „Noir desire“. Čia tas bičas, kur Vilniuj numetė virš 10 kg. Royksoppų girdėjau du naujausiu gabalus, nes kolega ima į delną, jų klausydamas. Niekad nebuvau didis jų gerbėjas, bet į koncertą eičiau. Ačiū internetui už MGMT. Pirmas albumas po Pompos, kur nėr nė vieno blogo gabalo. Nori papasakosiu apie Miką? Daininką?

-Gal būtų nieko, bet kai aš apie jį skaitau, prisidengiu ranka šikną ir burną. Nepatogu scrollint. Ko neklausi, kaip man sekas?

-Nebūk merga „O tu niekad nesiteirauji, kaip aš gyvenu“. Jei yra kas, varyk be sustojimų. Nuo pirmo sustandėjimo iki paskiausio troleibuso laukimo.

-Nepisk proto, spirsiu į koją kaip kad Slovėnijos paplūdimio stoty – be perspėjimo ir stipriai. Sujungiau va saitus eileprietuliko ir uroborą, bet dar prieš EPT ieškojau, kas rašytų apie sportą. Siūliau Mariui. Pokalbis netikėtai buvo sklandus, pokalbio metu išaiškėjo, kad jis su draugais užregistravęs puslapį www.vyrukai.lt. Tegu eina jis dabar ir pažiūri Mindžiui į akis.

-Nenustebčiau, jei vienas iš vyrukų ir yra tas simpatiškas rubuilis Mindžius. Perpirksim tą puslapį vieną dieną pvz. 10-ųjų vyrukų susikūrimo metinių proga. Nors čia gali nutikti panašiai, kaip su mūsų gimtuoju Saulėtekio barako 1101 kambariu. Mindžius buvo pažadėjęs suorganizuot tūsą rugsėjo pirmąją, tą dieną ir toje vietoje, kur susipažinom būdami jauni, palaikydavom „Žalgirį“ mėtydami spinteles pro balkoną ir augindami vištą jame. Tai Marius pasirašė rašyt? Paskutinįsyk mačiau jį Woo. Jo akys sakė „Žinau žinau, gali smerkti mane“.

"Du Kavos" atrodo kaip normalūs žmonės.

-Ne, jis dabar skaito kasininkių mintis. Modestai, o galim šiek tiek prisiminti žiniasklaidos pigaus populiarumo principus? Tiesa, kad dabartinis vienos futbolo komandos spaudos tarnybos vadovas Sara tavęs įkalbėtas per nosį suuostė porą takelių žolės, nežinodamas, kad tai paprasčiausias tabakas?

-Še tau žalios devynerios…Spraudi mane į kampą sumenkint draugo Saročkos autoritetą vieno perspektyviausių vartininkų Lietuvoje akyse. Bet tas potyris vertas viešumos. Šventėm bičiulio gimtadienį. Ofiso kėdės dydžio jis buvo sportiškas vyrukas, netgi gynė vietos krepšinio giganto Raseinių „Eskalados“ garbę ir netgi yra davęs parašą vienam vaikui. Taigi jis nerūkė, jau nekalbant apie lengvuosius narkotikus. Tačiau išgėręs jis galėdavo ištratint ir mane, ir kaktusą. Tą vakarą jis užsimanė stuff‘o. Mes visi nuoširdžiai nudžiugom, susukom joint‘ą, palikdami šiokios tokius likučius ant spintelės. Kažkam iš mūsų (labai norėčiau, kad man) kilo mintis-bajariuxas: „Sara, tau eilė. Uostyk“. Maniau, kad traukdamas tabako ir žolės likučius pasitemps kelio raiščius. Pirmoji jo frazė, užpildžius abi šnerves: „Blet, nekala“. Tą vakarą turėjom herojų. Tačiau yra ir dar viena Saročkos (Saros) būsimai žmonai pasididžiavimo šypsenos nesukelsianti istorija. Kartą nusprendžiau iš Vilniaus nueiti į Uteną. Nueiti. Su Sara laistėm šią idėją iki 6 ryto. Po to aš melancholiškai ištariau: „Laikas eiti“. Sara pasisiūlė į pagalbą – sako: „Man pakeliui. Aš į Riešę“. Ėjom mes per Antakalnį, Santariškes, šaligatviais, parkais, plentu. Sara ištroško, dehidratacija ir t.t. Aš kentėjau. Sara, kilęs iš neturtingos šeimos, neturėjo pinigų mineraliniui. Taigi pradėjo gert iš kiekvienos, jo manymu, švaresnės balos. Įsivaizduok – automobiliai, beveik kamštis, klūpo bachūras ir srebia gamtos sriubą iš žemės indo. Ir dar man pavyjimui rėkia: „Ko čia žvengi, čia blet trigubai švaresnis vanduo nei tavo supistam barake“. Peeezdaaaa!

Beje, pameni dar vieną jo pokštą apie klitorį?

-Ne, pamenu jo užkrečiamą nuoširdumą, tai, kad jis Vilniuje antrą kartą gyvenime į kiną nuėjo, ir nesustabdomus prasiveržimus, bet klitorio nepamenu. Tai toks filmas?

-Tu jam: „Sara, tavo bybys, kaip klitorius“. Sara tau iš tualeto: „O tavo klitoris, kaip bybys“. Hehe. Tas jo antras filmas buvo „Gladiatorius“. O mano peržiūrėti ir mintinai su klaidomis pramokti  – „Riešutų duona“ ir galbūt „Magnolija“ su „Vagišiais“. Arba kažko nepamenu. Gal baigiam po truputį?

-Taip. Paskutinis klausimas: ar tiesa, kad tu kyborgas, o aš ir kiti draugai tave pravardžiuoja žmogumi-kulka?

Kyborgą neigiu vienareikšmiškai. Galbūt tai siekiamybė. Galbūt tai tavo ir draugų sentimentalus žvilgsnis į mane, geležies ultrą, o ne informacinių technologijų ir touchscreen‘inės kultūros profaną. Bl vienas sudėtingiausių sakinių mano, kaip freelancer‘io karjeroje. O dėl „žmogaus-kulkos“ esi visiškai teisus, nes tinklinio aikštelėje virstu žmogumi-kulka dėl savo garsiųjų servų, kuriuos publika sutinka ošdama. Neretai jai atsidėkoju nuogu užpakaliu. Meilę tinkliniui paveldėjau iš savo draugo, įrašyto į knygą „Kas yra kas Lietuvoje“. Jis kadais žaidė už Lietuvos jaunučių rinktinę. Štai kodėl jis yra toje knygoje! Mes su juo net sugalvojom komandinį kovos šūkį, kuriuo vadovaujuosi ir gyvenime – „Tegul jie pralaimi!”.

-Dėkojame už pokalbį.

["Humoro klubas" šiandien, kovo 25 d., nuo 20 val., Vilniaus klube "Tamsta"]