Versmė "Uroboras"

Semiotinė humoro analizė niekada nebuvo juokingas dalykas. Sako, o jei man sako, aš ir tikiu, nebent melas vėliau išaiškėja, kad juokas yra atmetimo, nesusitapatinimo reakcija: juokaujantysis ištraukia ženklus iš vienos kategorijos ir suteikia jai kitos kategorijos reikšmių, kas pripažįsta jį, juokaujantįjį, savu, juokiasi kartu su juo. Algio Ramanausko ir Justo Mamontovo bandymas parodijuoti “Humoro klubo”, tarp jų ir mano, pasirodymus, tai lyg bandymas prišaukti zombius fanus bravo šūksniui, kad užtikrintum savo egzistencijos įrodymą.

Pastaruoju metu aš pats dažnai bandau pašiepti Algį: bandymai juokauti, buvęs komikas, juokauja Estijoje, Baltish – Radioshow atliekų “Orbita” išrūgos. Man jis nustojo būti juokingas dar prieš mileniumo vartą, kokiais 1997, kai žiūrėdamas į iššvaistytą patirties kibirą, dugno lašeliuose pamatė savo atvaizdą ir pradėjo žiūrovus vadinti debilais, kad jie žiūri į juos, Bronių ir Česlovą, tylinčius dvi minutes, o jiems pinigus moka. Getting artsy, Algi, uh? Nežinia, ar tokia kūrybinė aklavietė jį vėliau privedė prie gurmaniško psichotropinių vaistų išmanymo.

Algis vid-devyniasdešimtaisiais sugebėdavo sužavėti kliedėdamas: juokdario sugebėjimas nutolti nuo sveiko proto ir asociacijos siūlu sujungti, atrodo, neįmanomus taškus yra jo talento požymis. Kartais ir bandymai būna pakankamai juokingi. Jis savas, nes piktas. Kartais būna pritvinkęs tiek teisingumo ištroškusio pykčio, kad sugeba ant žmogaus sukrauti visą savo išmanymo karuselę. Dažnai jo juokai peržengia ribas į komentaro žanrą. Taksistai, ūsuotosios beretės, socdemai, rusai, žydai, lenkai, jų visų santykis su lietuviais (galbūt ir tapatybės krizė dėl ukrainietiškų šaknų). Kad ir paskutiniame jo projekte – ctv.lt personažų galerijoje, šią savaitę jis pasirinko informacinės visuomenės temą.

Pasak Algio, perfrazuojant jo mintis, informacinė visuomenė yra kompai, o žmonės gaišta laiką bendraudami tokiuose socialinių tinkluose kaip feisbukas.

Aišku, paklausius Algio neima tokia neviltis, kaip kai kurių Seimo narių, kurie internetą prieš kelis metus įsivaizdavo kaip Delfi atšaką, rašinėdavo ten komentarus bandydami formuoti sau palankią viešąją nuomonę ir laptopais bando perjungti televizoriaus kanalą. Tačiau iš vos ne savo kartos politiko, kurio gyvenimą sekiau geriau nei bambaliniai tėvai savo vaikų gyvenimus kad seka, tikėjausi daugiau. O kai matai savo pranašumą, taip ir norisi per dantis sušvokšti: Vilniaus miesto tarybos narys. Balsuoja už tuos įstatymus, nutarimus taip, kurie jam atrodo geri, ir ne, kurie jam atrodo blogi… Whatever.

Tačiau ką čia Algis. Pačios Informacinės visuomenės plėtros komiteto strategijos yra pilnos ketinimų plėtoti minkštas ir kietas technologijas, programinę įrangą ir pirkti kompiuterius. Iš esmės, tai pati informacinė visuomenė yra tokia pat supuvus, komunistiška, akimirkos žavingos vietoj amžinybės siekianti idėja kaip “drąsi šalis”. Niekas negali pasakyti, kada bus ta informacinė visuomenė, kaip niekas negalėjo pasakyti, kada stos komunizmas ant žemės. Naiviai ir idealistiškai kalbant, tuoj, mes dirbam. Interneto komitetas. Didžioji paslaptis, kuri kada nors pakeis pasaulį, todėl reikia link ten dirbti, siekti, stengtis ir skatinti. Ir kiek metų internetas dar bus ta kasdien šalia egzistuojanti ateitis, kol jį pripažins neatimama mūsų kasdienybės dalimi? Kaip drąsios šalies idėjoje forma atskiriama nuo turinio, taip ir informacinės visuomenės sumanyme internetas priskiriamas netikrumui. Gal ir yra tiesos, tarp serverių kaip vaiduokliai blaškosi nuo kūno be elektroninio parašo atitrūkę proto vaisiai, tačiau tai sukuria žmonės. Kas vadina XIX a. romantikų romanus ir eiles netikromis, tas šieną ravi.

Ir iš tos perskyros, internetas-netikra ir visa kita-tikra, gimsta daugybė prieštaravimų sistemoje (kaip sako tokie komunistuojantys konservatoriai kaip Algis Ramanauskas), dilemų tarp teisininkų. Laisvoje visuomenėje keitimasis informacija yra laisvas (visuomenės informavimo įstatymas), aš galiu šnekėti ką noriu. Reklama taip pat yra informacija, informacija apie prekę ar paslaugą (reklamos įstatymas), tačiau ji ribojama, nes kai kurie žmonės prekyboje mato šėtoną. Aš galiu reklamai naudoti bet kokius žodžius be kito žmogaus sutikimo, net ir naujadarus, tačiau negaliu naudoti jo atvaizdo. Paklausk mokslo, iš ko tas atvaizdas sudarytas, jis atsakys, kad iš vienetų ir nulių, iš informacijos, kuria laisvoje visuomenėje leidžiama laisvai keistis. Aš galiu papasakoti draugui ką noriu, netgi ką mačiau per rakto skylutę ar tvoros kampą, tačiau perdavęs informaciją, t.y. papasakojęs nuotrauką, tuos pačius 1 ir 0, aš galiu būti patrauktas ir baudžiamojon atsakomybėn. Aš galiu žiūrėti akim, tačiau negaliu žiūrėti fotoaparatu. O jeigu nuotrauka yra meno kūrinys, tai kiekviena mano mintis yra meno kūrinys, todėl prašau užtikrinti visuotinį įsitinklinimą ir visuotinį elektroninį parašą, kad tik išgirdęs kokią nors savo citatą galėčiau dirti kailį. Juk paprasta su elektroniniu parašu, ar ne? Kaip pasas – bet kada gali patikrint, o internete automatiškai stebėt. Bet kokios mano žodžių kombinacijos visada priklauso tik man, o elektroninė policija tai stebi, kas nors tik paima minėt mano žodžius, iš jo sąskaitos tą pačią sekundę dingsta pinigai ir trims mėnesiams jis paskęsta tamsoje ir nežinioje…