Versmė "Uroboras"

Teismo medicinos ekspertas – tai žmogus, kuris padės pagauti jus užvertusį nusikaltėlį. Patrankys per dvigalvį raumenį, apžiūrės lavondėmes, atvers skalpą, krūtinės lastą ir pateiks išvadas, kad jūs tikriausiai mirėte prieš 10 valandų, nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.

„Su manim geriau nesusidurti”, sako Teismo medicinos instituto ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis. Jis tiria lavonus trisdešimt šešerius metus ir sako iki šiol nepažinęs rutinos – kiekvienas atvejis vis kitoks – tačiau dabar įrankius paima vis rečiau.

Teismo ekspertas Jonas Mindaugas Paliulis: "Savo pacientų galiu rasti bet kuriose kapinėse".

-Vadinu save kosmopolitu. Gimiau Suvalkijos aukštumose, paskui buvau ištremtas į Sajanus, 10 metų vaikystės, grįžtu į kaimą, į tėviškę, devyneri metai vidurinėj, aštuoneri studijuot Kaune, 10 metų tobulinausi Telšiuose, o dabar 23 metai gyvenu ir dirbu Vilniuje. Esu dirbęs Marijampolėj, Panevėžy, Šiauliuose, taip kad savų pacientų galiu rast bet kuriose kapinėse.

Karjeros nedariau. Domėjausi. Nebuvo kito pasirinkimo, kai vienas rajone esi, su kuo tarsiesi? Važinėjau į Kauną, Vilnių su kolegom vyresniais pasitart. Atvažiuoj į konsultacijas, kiek laiko turi, užsakinėji spaudą, skaitai knygas, konsultuojiesi su gydytojais atitinkamais klausimais, kiek tai liečia mano dalyką, jie morfologijos nežino, bet bandai išaiškint, ką jie žino. Jie patikrina širdį, paklauso plaučių, o mūsų pacientas, jei galima taip sakyti, jis nekalba. Kūną čiupinėji, matuoji, sveri, stebi, iš to sprendi, kuo jis sirgo, nuo ko jis galėjo mirt.

Mokslinio laipsnio neturiu. Buvau pradėjęs mokslinį darbą rinkt, bet mano tikslas buvo tapti specialistu, bet ne mokslininku. Sveikata sušlubavo, laiko pritrūko, šeima, visa kita, ne taip paprasta yra. Pagaliau, nebuvo jokio suinteresuotumo. Už praktiką būdavo gauni 10 rublių daugiau. Mūsų sritis plati – mes ko gero vieninteliai medikai, kartu su šeimos daktarais, kurie turi visą žmogų. Okulistas turi dvi akis, LORas – ausis, nosį, chirurgas – pilvą, o mes susiduriame su visu kūnu, iš jo šį tą reikia išmanyt.

-Ar sunkus darbas su žmonėm?

-Nebūna lengvo darbo. Kad ir gatvę valai. Ėmei, nuvalei, palikai šlapių lapų. Ėjo žmogus, ant to lapo paslydo, susižalojo, numirė. Lyg tavo darbas, neatlikai tinkamai, blogai. Lyginant su gydančiu gydytoju, vienas iš mane čia dirbti pastūmėjusių faktorių – čia tavo akyse niekas nemiršta.

Jeigu aš turiu mirusį, apžiūriu viską, surenku visus mikropožymius, kurie galėtų būt, ir paskui aš galiu tartis su kolegom, literatūra, išsigalvot – to, to ir to, sužalojimų nėra, bet aš turiu tą, tą ir tą. Tik nereikia skubėt. Kaip aš juokauju, išėjo vyrai medžiot ir nusprendė šaudyt briedžius. Zuikiai, stirninai, tegu sau bėga. Nusitaikė į priekį, o ten tik šakos. Taip ir pas mane darbe – iškart su nuostata, kad bus tas tas. Jeigu žmogus randamas ant kelio su sužalojimu. O, greičiausiai avarija. Prie namo guli, tai greičiausiai nukritęs. Su kilpa ant kaklo. Ai, tai čia pasikorė, niekas dėmesio nekreipia. Bet gali būti ir pakartas. Tam jie ir tiriami. Arba pasirodo, kad sužalojimai nėra tokie dideli, kaip atrodo iš išorės, ir ne nuo jų mirė žmogus. Smurtas yra prieš save – savižudybė, prieš kitą – nužudymas, ir toks atsitiktinis – nelaimingas. Mūsų darbas ir yra išsiaiškinti, ar tai yra šalutinis poveikis, smurtas, kažkas padėjo numirti.

Kitas dalykas yra liga, kai žmogus skundžiasi, kreipiasi į gydytojus, gydosi, visi žino, kad jis serga. Būna, kad miršta jaunas ir netikėtai. Kitas dalykas yra, kai nežinomas asmuo. Patenka į ligoninę, be sąmonės, dokumentų neturi. Kad žinot, kas jis toks, reikia žinoti jo, jeigu jis į ligoninę pateko, tai apie lytį nekalbėkim, amžių, gal yra kokie nors kiti individualūs požymiai. Iki 20 metų, amžių gali pavykt nustatyt 2-3 metų tikslumu, paskui kas 5 metai, 10. Nuo 70 metų jau yra labai sunku pasakyt ar 70, ar 90. Yra dėsningumai, organizmas dėvisi. Kai tolygiai pagal amžių, tai yra normalu, o jeigu tai vyksta daug sparčiau, tai yra liga.

36 metai tokio darbo. Kažkada maniau, kad tai mano pašaukimas ir vienu metu niekuo nesidomėjau, tik šituo. Bet kadangi mes turim reikalą su žmogum, įvairiais sužalojimais, traumomis ligomis, jas visas turi žinot, ne taip tobulai, kaip chirurgas ar kardiologas operuodamas, bet vis tiek turi žinot, kad galėtum tartis. Mūsų darbo kiti medikai irgi nežino. Tik apgraibom.

Daugiausiai gydytojų norėdavo dirbti stacionare. Poliklinika – jau ta mažoji medicina. Įvertint sužalojimo laiką, kuo padaryta, kada, kiek tai atitinka aplinkybes, ką sako nukentėjęs, ir ką sako tiriamasis, ir įvertint klasifikaciją to sužalojimo. Tai kita mūsų darbo pusė, nemažesnė.

-Tokiai profesijai yra pašaukimas?

-Visom profesijom yra pašaukimas. Na, jūsų, žurnalisto, jeigu jūs ne savo vėžėse sėsit, jums nelabai tas darbas seksis. Bus per jėgą, per prievartą. Kiek aš iš savo ir kitų žmonių patirties žinau, ką mes išmokstam mokyklose, aukštosiose mokyklose, išmokstam ieškot mokytis. Tai yra pagrindai. Paskui imi įgytas žinias, radinius, lygini su kitų patirtim ir kaupi savo patirtį. Pavyzdžiui, po dviejų metų Kaune, išvažiavau į rajoną, jaučiausi asas. Praėjo ketveri penkeri metai, žiūriu, kad čia ne taip aišku, kaip man atrodė, pradėjau daug kuo abejot, tada pradėjo rastis sava patirtis.

-Kaip dažnai jūs galvojat apie mirtį?

-Aš negalvoju apie mirtį. Mes susiduriam ne su mirtim. Mes susiduriam su tuo, kas lieka mirčiai praėjus. Jeigu taip atvirai, aš esu iš katalikų šeimos, bet anksčiau man tikėjimas buvo nuošalėj. Manęs kai kas nors klausdavo, kaip jūs klausiat, sakydavau: esi tekintojas, imi metalo gabalą ir jį tekini. Aš imu kūną, iš jo atlieku savo darbą. Kūnas yra žmogaus materialioji dalis. Jame ieškot ko nors daugiau, nėra prasmės. Tai kvailystė. Jeigu esi sekuliarizuotas ir įsiskaitęs visokių astrologinių ezoterinių dalykų, tai taip. Jeigu esi tikintis krikščionis, tai čia tau jokios problemos nėra.

-Kodėl vieni žmonės net valgydami gali žiūrėti į plėštines žaizdas, o kiti net pagalvot negali? Teismo medicininos ekspertas – pesimisto profesija?

-Čia yra savotiška nuostata žmogaus. Gal jautrumas. Vienas žmogus gali vieną produktą valgyti, kitam jis šlykštus. Man nepriimtini Rytuose valgomi vabzdžiai, bet jeigu būtų tokia situacija… Bala žino. Nenorėčiau aš su tuo lavonu glėbesčiuotis ir visa kita, bet aš esu naktimis dirbęs vienas. Aplinkui nieko. Na ir ką – dirbi.

Šiltas kūnas, mes jo netiriam. Tai kažkiek neetiškas dalykas. Man jis primena, kadangi esu kaimo vaikas, paskerstą gyvulį. Šilto kvapas kiek kitoks, šiek tiek specifinis, bet mes stengiamės dirbti baigiantis pirmai parai, maždaug po 10-12 valandų. Ir dirbi. Kaip tekintojas tekina, taip mes turim tą kūną. Ir tiriam nuolat. Nuo šilto, šviežio iki sauso kaulo. Tam intervale – ir lavono irimas. Tik pūt pradėjęs. Košė. Jau kaulai su nedaug audinių, suvarškėję. Lieka pabaigoj vieni kaulai. Tie kurie pragulėjo šimtmečiais tūkstantmečiais, tie mūsų nedomina. Mes turim tuos, kur yra įtarimas, kad buvo smurtas. Prieš metus, 10, 15.

-Kas yra rutina jūsų darbe?

-Rutina – pats darbas toks. Yra tų atvejų pasikartojančių, panašių, yra kad tu dirbi tą darbą, pavyzdžiui, dabar aš dokumentus skaitau ir darau išvadas. Jeigu aš tiriu mirusius – vieną, antrą, trečią, pernai, užpernai tyriau, tai gal tas rutina. Kiekvienas atvejis yra individualus. Pati liga, patologija, sužalojimai, dėsningumai, bet kiekvienu atveju kažkas yra kitaip. Jeigu tu mausi ant to kurpalio, kad viskas rutina, gali kažką pražiopsot.

Staigmenos neįsivaizduoju. Man sako, o baisu, kaip nužudė. Man baisu, kad nužudė žmogų. Bet ką reiškia baisiai? Galbūt susibarė, susipyko, išsitraukė, pokštelėjo vieną šūvį antrą arba peilius smeigė vieną kartą, trečią, kumščiu, kokiu plytgaliu dar į galvą. Aš pats turėjęs atvejų, kai skaičiuoji žaizdas padarytas peiliu – penkiasdešimt, devyniasdešimt. Tai galvoji, taigi žmogus pavargo, tas kuris nužudė. Kokį įniršį reikia patirt, kad pavargsti, kol nusibosta? Arba daužo daužo, vėl pageria, pasėdi, vėl daužo daužo. Žiauru. Kodėl jis taip pasielgė, kas ten jį žino.

Būna neretai, kad kalta pati auka. Ji išprovokuoja, sukelia kažką tai. Žinoma, tai neįpareigoja atsiliepti tuo pačiu, jeigu mane provokuoja, tik tiek, kad aš galbūt gyniausi, ir mano smūgis jam buvo mirtinas, o man neteko tiek nukentėt. Aš neprivalau atsakyt tuo pačiu, bet kodėl jis atsako, mes nežinom, žmogus.

-Man įstrigo atvejis, mačiau nuotrauką, kai senyvas vyriškis mirė kaitinamoje vonioje ir du mėnesius ten pragulėjo virdamas. Ar tai jums būtų staigmena?

-Na gerai, vonioj, jeigu vanduo karštas, o jeigu vanduo šaltas, praguli upėj ežere, vanduo apie 20 laipsnių, rezultatas panašus. Man kolegos sakė, kai buvau atostogose, mano aptarnaujamoj teritorijoj, kaimynams krito, kad kaista kažko vamzdis. Kai pažiūrėjo pas kaimynus, kad ten karštas vanduo, reiškia, miręs. Buvo kaip šaltiena jisai jau. Aš nieko nepasakysiu. Man vieną kartą iš geležinkelio, kokio kilometro trijų ruožo, maišą. Ten gabaliukai, gabalai, kaulai. Prieš kokius dešimt metų, iš Grigiškių, popieriaus fabriko buvo iš tokio, kur smulkina medieną. Gabalai kažkokie. Ir iš to galima kažką ištirt.

-Ar jums teko atlikti ekspertizę matytam gatvėje ar pažįstamam žmogui?

-Esu tyręs pažįstamų. Kad mano akyse būtų miręs, man neteko. Na, žmogus kaip žmogus. Gal yra toks smalsumas, bet jie visi vienodi.

-Ar įmanoma balzamuoti kūną namų sąlygomis?

-Jeigu namus paversi balzamavimo patalpa, galima. Kas tas balzamavimas? Niekad nesu tuo užsiėmęs, pats to nedariau. Buvo keletą kartų bandymų pakonservuot. Galbūt, kokį nors labai įžymų žmogų.

-Būna žmonių, kuriems miršta artimas žmogus ir jie jį dar laiko porą mėnesių šalia, lovoj arba kėdėj.

-Esu buvęs porą kartų įvykių, kai miręs žmogus antra trečia para, o šalia esantys net nesureagavo. Bet ten dažniausiai būdavo tokie va,  geriantys. O šiaip, tai turbūt yra psichinis iškrypimas. Nenormalu. Mirusiem yra vieta ten, kur vieta. Tiesa, galbūt šiuolaikiškam žmogui nenormalu, kad su mirusiu būt kartu, tačiau paimkim mūsų protėvius, tėvus, senelius, tai niekas su mirusiu neskubėjo atsikratyt kaip dabar: neškit greičiau, kad jis man nemaišytų. O anksčiau būdavo namuose, pašarvotas, vieną dvi dienas, tris, su tuo žmogum pabūdavo, parymodavo prie jo, pamąstydavo, galbūt aš jam ką nors negero padariau, savotiškai atsiprašydavo mintyse, galbūt kas bendro gero. Pabuvimas kartu su tuo mirusiu, o paskui palydėjimas. Yra patologijai, kai tam mirusiam, neleidžia jam keliaut amžinybėn, jį visaip bando palaikyt, kaip čia tu toks, kad mane palikai, labai geras arba labai blogas, ir kai bandoma iškart atsikratyt – man trukdo. Jam čia nėra ko, jis mirė, vežkit jį iš čia.

-Ar yra žmonių, kurie turi tokį hobį teismo medicina? Ne kaip profesiją, o laisvalaikiu. Jūsų darbas primena detektyvo, turite rasti priežastį, kuri gali būti ir labai maža smulkmena.

-Teismo medicina yra kriminalistikos dalis. Visi filmai rodomi man kelia pasipiktinimą. Niekad tu nepasakysi mirties laiko labai tiksliai. Intriguoja, o paskui net teisininkai sako: o kodėl jūs negalit nustatyt? Atsiprašau… Mes kartais galim daugiau pasakyt, bet priklauso nuo atvejo. O tokių žmonių, kuriems teismo medicina hobis, aš nežinau.

-Teismo medicinos ekspertai turi kokį nors žargoną?

-Sutrumpinimai kokie nors, bet kad ypatingo žargono… Pavyzdžiui, pas mus tas žodis morgas. Jis šiek tiek grubokas, bet mors lotynų kalboje – mirtis. Žmonės sako, kad morgas ten, kur laikomi lavonai, bet tai tos patalpos, kur mirusieji laikomi ir su jais kažkas daroma. Vienu metu buvo netgi tanatologinis skyrius, tanatos – irgi mirtis, tik graikiškai.

Lavoninė tinka terminas tik vietai, kur mirusiųjų kūnai laikomi. Bet ne tiriami. Anksčiau buvo tarnybos, teismo medicinos ekspertizė vadinama. Tarybų Sąjungoj bandyta buvo sujungti su psichiatrais, paskui atskirai. Apie institutą buvo galvota anksčiau, jis turi daugiau privalumų negu tarnyba, tiktai kad institute darbuotojai turi mokslinį darbą atlikt, tam tikras metodikas įsisavinti, naujas kurti, užsienietiškų pritaikymas savo praktikoje, mokomasis darbas ir praktinis darbas. Moksliniam darbui dabar lieka mažiau laiko, tačiau sąlygos geresnės.

Mano akimis, tarybinė teismo medicina buvo gan aukštam lygmeny, pagal techninį aprūpinimą nustatyt tai, ką jie nustatydavo. Vakariečiai turtingesni, jie pritaiko naujesnes galimybes, turi daugiau galimybių aparatūrą panaudot, čia to mažiau buvo. Bet jūs vakariečius pastatykit į mūsų sąlygas, jie pasiduos. Miunchene pažiūrėjau, kaip jie tiria, aš saviem ekspertam duočiau per nagus.

Mūsų teisininkai reikalauja daugiau iš žmonių negu vakariečiai. Iš mūsų reikalauja nustatyti mirties priežastį, labai jau tiksliai, iš visų kelių, vieną kad pasakytum, sužalojimai, kada jie padaryti, kiek laiko iki mirties, kokios galimybės po to sužalojimo judėt ir taip toliau. Pasakyk viską kaip Sherlockas Holmesas. Tau nieko nenori duot. Ką aš galiu pasakyt – nėra sužalojimų mechaninių, nėra fizinių, yra tokia ir tokia patologija. O nuo ko jis mirė, aš nežinau.

Labai daug iš mūsų reikalauja. Cheminius biocheminius tyrimus šiek tiek riboja laikas, jie labai priklauso nuo irimo. Praėjo pusė paros, para, rezultatų iš naudos nebus, o mes gaunam mirusius jau dvi paras. O darbas jau baigiasi, niekas nenori dirbt to darbo. Tie tyrimai bus beverčiai.

Bet ieškom toliau. Galbūt aš plika akim nematau, pakitimai yra ląsteliniam lygy, turiu tirti mikroskopiškai, histologiškai. Galbūt yra koks nors medikamentas, reikia cheminio tyrimo, kad ieškotų chemikai. Dar techniniai, metalų paieškų. Bandau išsiaškinti. Ir tiriam, o dažnai net nereikia.

Vakaruose tyrime dalyvauja ne tik tyrėjas, bet ir policininkas, prokuroras, visa brigada išsiašikina mirusio aplinką. Giminės, kaimynai, pažįstami, kaip ką, kuo jis sirgo, surenka visą medžiagą, belieka patikslint. Mes atliekam tyrimą patys. Mes atradom tą, tą, tą, to, to mes neradom, manom, kad jis mirė nuo to. Ar tai jus tenkina?

Jeigu mes turim per savaitę 30 lavonų ir visiems bandom ieškot nuodų. Tai mūsų laboratorijos toksikologai turėtų visą mėnesį dirbt ir visus pinigus išleistų. Tyrimas tikslingas turi būti. Ko ieškoti, kur kreipti dėmesį?

"Mirusysis tavęs neskubina".

-Kuri darbo dalis jums nemaloniausia?

-Vadovavimas. Tikrai. Atvirai sakant, aš tik šešerius metus eiliniu dirbau, o taip skyriaus vedėjas, poskyrio. Maloniausia jaunystėj buvo tirti mirusius kūnus, bet dabar aš jau imu galvoti, kad kažkaip nenoriu. Šiemet tik porą lavonų ištyriau.

Žmogus, tu ten gali krapštytis, jis tavęs neskubina, o nukentėjęs, kaip čia pasakyt, jeigu gyvas asmuo, jeigu nustatai, kas jo netenkina, turi priešiškumo, konfliktas kyla, triukšmas, grasina, jie čia pradeda meluot, apsunkint savo padėtį. Mirusysis to nedaro. Geriau tam didžioji medicina – skaičiuot kraujosrūvas, mėlynes, nubrozdinimus, žaizdas. Yra žmonių, kurie daugiau linkę prie gyvų.

-Ar zombis toeriškai yra įmanomas dalykas?

-Nesąmonė. Galbūt tai gali pasakyt tie, kurie ezoterika domisi, bet krikščioniui tai nesąmonė. Žmogus amžinas, atsiskyrė dvasia ir iškeliavo, kaip jis atėjo, taip jis turi išeit. Menama mirtis teoriškai įmanoma. Praktiškai man su tuo neteko susidurt. Tiesa, vieną kartą mes nuvažiavom į Telšius, žiūrim, kur tas lavonas, o jis vaikšto. Jis gatavas gulėjo ir aplinkiniai pagalvojo, kad jis mirė.

Niekas iš pat pradžių nepuola ir nepjausto. Mes pirmiausia išoriškai apžiūrim lavoninius reiškinius, įvertinam sustingimą, lavondėmes, ar yra puvimo žymės. Na, pasakų girdėjau, praktiškai nesusidūriau.

-Iš dar vienos pasakos – yra filmas “21 gramas”. Jame sako, kad žmogui mirus, jo kūnas palengvėja 21 gramu, neva, tiek sveria siela.

-Siela nemateriali. Galbūt jis iškvėpė kelis miligramus oro su drėgme, su garai, paskui palengvėjo. Dar gali būti tai, kad mirtis įvyksta per deguonies stygių, organizmas turi gebėjimą perskirstyti, skirti daugiau deguonies smegenims, mažiau kitoms kūno dalims. Mažiau kraujo gauna tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės traukas ir atsileidžia, išteka šlapimas, išmatos išeina. Tai požymiai, kad buvo deguonies stygius, bet nebūtinai.

-Ar jūs turit kokių nors šablonų prisistatydamas?

-Aš nesigiriu, kur aš dirbu. Aš sakau, kad turiu gydytojo diplomą, bet negydau. Jei klausia, sakau esu morfologas. Mes tiriam tai, ką čiupinėjam, ką matom. Arba sakau, geriau nežinokit, geriau, kad tektų nesusidurt su manim.

Gydytojai kiti nelabai mėgsta šito dalyko. Visgi žmogų gydyt, jį operuot, neoperuojant mirusių yra tam tikra… gal net ir nusikaltimas. Reikia išbandyt su mirusiais. Nors kraujagyslės, operuoji gyvą, tai kraujuoja, tu matai kur. Mirusiam jau gali nerast, jis jau nekraujuoja. Žemės trauka kraują veikia, jos nusėda tose kūno dalyse, kurios yra arčiau žemės, susiformuoja lavondėmės, praėjus kelioms dienoms, tas kraujas iš kraujagyslių prasisunkia į audinius, ir kraujagyslėse nebus kraujo.

Lavondėmės einant laikui kinta, pagal jas galima nustatyti mirties laiką. Ne visi audiniai iškart miršta, nagai, plaukai auga, raumenys, sudavei per dvigalvį raumenį, jis susitraukia, praeis kiek laiko, jis jau nesusitrauks. Įlašini vaistų, kurie plečia vyzdį, vėlgi reaguoja, iki tam tikro laiko, į elektrą reaguoja. Šitie visi požymiai veikia kažkur pirmoj paros pusėj, o paskui jų mažėja ir intervalas didėja. Paskui prasideda puvimas, musių lervos, reikia nustatyt, kiek laiko praėjo, kai kiaušiniai sudėti.