Versmė "Uroboras"

Skaitydamas ataskaitas ir rekomendacijas iš G20 finansininkų susitikimo supratau, jog viršutinėse dangoraižių terasoje panikos priepuolis jau atlėgo, skaičiuojamos aukos, kurių mažiau nei tikėtasi, ir vėl žvelgiama į šviesų rytojų, kuris apačioje ateis dar negreitai. Viena ataskaita prasideda su sveika Azijos išmintimi – „Never waste a crisis“. Nepraleisk progos išsivalyti kiemo po uragano, taigi ateinančiais metais turėtume žvelgti į didelius pasikeitimus pasaulinėje finansų arenoje, kur visi kreivai šypsodamiesi bandys sutramdyti ekonomikos demoną vardu laisvoji rinka.

Keistai atrodo visi tie žmonės ketvirtą ryto mėlynais kostiumus palinkę virš melsvų ekranų lyg ištikimi šventyklos tarnai bandantys išgelbėti savo sunkiai sergantį dievą. Lyg Katalikų bažnyčia jie valosi nuo neištikimų tarnų, apjuodinusių ekonomikos švarų veidą. Stebėdamas visa tai iš šalies galvoju, kokia nepaaiškinama jėga verčia žmones kurti įsivaizduojamą pasaulio tvarką, kur viskas turėtų taisykles, būtų aišku ir pavaldu žmogaus protui. Lyg visas mūsų gyvenimas būtų kova su kosminiu chaosu, kartais vis įsiveržiančiu į pasąmonę. Sizifo kova, kurią pralaimime kiekviename žingsnyje, su kiekvienu demokratijos skandalu, genocidu, cunamiu, sudužusia širdim ar kraujo vėžiu. Kad ir kaip neigtume ilgesį kosmosui ar dievui, praleidžiame savo trumpus gyvenimus bandydami sutramdyti iracionalumą ir atsikovoti bent gabalėlį pasaulio, kurį mums žadėjo Jėzus, Machomedas ar Buda. Septintą ryto gerdamas kavą St. James parke galvoju, jog kad ir kaip norėtume tikėti, jog XXI amžius yra kokybiškai geresnis nei laikai, kai degino raganas, trumpom blaivumo akimirkom praregime, jog vis dar garbinam fantomus ir tikim šarlatanais (sudegindami tuos, kurie prieštarauja).