Versmė "Uroboras"

Šią savaitę Londone įvykusi Pasaulinė Gynybos paroda įrodė, jog ginklų pramonė pranašesnė už finansus ar nekilnojimo turto rinką; ji niekada nesulėtina greičio, kuriuo į pasaulį išspjauna vis naujus naikinimo kūdikius. Daugelis šių žmonių yra vegetarai ir aš mąstau žiūrėdamas į milijoną kvadratinių metrų, nuklotų ginklais, tankais, naikintuvais, kulkomis ir naktinio matymo optika, jog bent jau galvijai yra artimi mūsų sieloms. Pirk tanką ir sužaidžiam partiją dėl laimės Irako dykumose. Pradėkim naują strateginį žaidimą Somalyje. Neįmanoma nesižavėti zefyrinių visureigių mirtina elegancija, aptakiais automatų korpusais, liesdamas 46mm vamzdį iškart pasijuntu saugus. Visa tai vadinama gynybos pramone ir tyliai kikendamas stebiu nedrasią Lietuvos delegaciją, derančią milijoną šen ar ten naujam naikintuvui, tobulam plieniniam ereliui mūsų pilkose padangėse. Svarbiausia drebančiom rankom liečiant plieninius korpusus neskaičiuoti, pamiršti logiką ir tokius keistus klausimus, kodėl daugiausiai pinigų pasaulyje mes išleidžiam gynybai. Gynybai nuo ko? Ką mes giname Afganistano kalnuose?

Tolumoje girdisi protestuotojų ūžesys ir praeidamas matau, kaip graži mergina daužo juodą apsaugos skydą rėkdama: „Sustabdykite šią beprotybę“. Kažkoks hipis tiesia man ranką: „Broli“. Nusisuku, aš jums ne brolis, tik stebėtojas smalsiai galvojantis, kodėl nepaisant plieno ir optikos, mūsų nelaiminga demokratiška civilizacija kiša vieną karą po kito. Kurią beprotybę mums stabdyti? Beaistris karas už demokratiją – mes tik biurokratinės sielos, drebančios prieš guerilla islamo aistrą, norinčios greičiau namo, prie saugių strateginių žaidimų per pietų pertrauką išblyškusiame ofise. Negi tai realybė, kurią giname prieš degančius rytus? Teisė į monotoniją? Vegetarai ginklakaliai, purvini hipiai taikdariai, kariai, besifotografuojantys nuogi per orgijas Irake, bevertė plieno elegancija – mums kažko labai labai trūksta.