Versmė "Uroboras"

Prisitaikyti prie žinių ekonomikos reikia žinant apie industrinę revoliuciją.

Žinių ekonomikos Lietuvoje nebus, kol „Lietuvos rytas“ publikuos tokius straipsnius, kaip šiandieninis gąsdinimas naujomis rykštėmis. „Newsweek“, lėtai pastebintis tendencijas, apie madingąjį autizmą rašė prieš dvejus metus.

Žinių ekonomikos pasaulyje nebus, kol popiežius menininkus suvoks kaip profesijas, atskirtas nuo visų kitų, kažkokias ypatingesnes ir ne šiaip linkės būti geriems ir atverti širdis Kristui, o nedviprasmiškai aiškins, kad reikia stengtis nevaizduoti gundančių, į nuodėmę stumiančių objektų, nors bjaurasties, iškrypimų vaizdavimas gali būti ne tik savitikslis, tačiau ir su siekiu informuoti, parodyti artimus, kuriuos reikia mylėti, o ženklų reikšmes galima išsiaiškinti tik jeigu paklaustum menininkų, kokia buvo jų intencija. Juk kontraversijas čia ir dabar keliančių darbų autoriai dažniausiai dar būna gyvi.

Žinių ekonomikos tarp mūsų, 20-30-mečių kultūros žiniasklaidos, „Pravdos“, ore.lt, djscene.lt, g-taskas.lt, uroboras.lt, nebus, kol didžiausią tiražą turbūt apskritai tarp kultūros leidinių turinti „Pravda“ išliks viskas, išskyrus tiesą.

Daug nesikapstant po dar gyviems istorijos liudytojams neigiamas asociacijas keliantį pavadinimą ir tai, kad informuoti „kas, kur, kada“ siekiantis leidinys nuolat bando aktualijas per prievartą suverti ant kažkokios temos ir taip smarkiai iškreipia vaizdą, paskutiniame žurnalo numeryje galima paskaityti Tomo Ramanausko komentarą, kuriame žurnalistui menas ir verslas yra du atskiri dalykai, kultūra turi būti  pramonininkų išlaikytinė, o švietimo sistemą jis sudirbinėja remdamasis prisiminimais, be jokios dabartinės padėties apžvalgos ir analizės.

Graži Tomo Ramanausko iniciatyva rašyti, dirbti pagal išsilavinimą, galbūt jis galiausiai persilauš ir galės apdovanoti save taip pat kaip „Pravdos naujokų apdovanojimams“ nominuotą žurnalo fotografę Rūtą Jankauskaitę. Kristupas Sabolius savo komentare gražiai atvirai imituoja Charlie‘o Kaufmano, Frederico Felinio ir kitų, savireferentiškų darbų autorių metodus. Mėgdžiodami juk mokomės!

Galbūt tas nelemtas žurnalas, į kurį man teko rašyti kelis esėivotus komentarus, būtų geresnis, jeigu jis būtų skirtas literatūrai ir patogus Kristupo Saboliaus saviraiškai. Dabar jo vyresniąja redaktore yra Inga Norkutė (?), kuri tik vykdo jai nurodytus darbus, o galutinis žodis situacijoje priklauso p.Saboliui. Tačiau dar galutinesnis žodis priklauso ir ne vyr.vyr.redaktoriui Kristupui Saboliui, o Tomui Ramanauskui, kuris, iš šono žiūrint, nieko neveikia, tik kartais parašo kokį komentarą. Galbūt todėl Kristupas taip dažnai atrodo nuvargintas…

Tačiau iš tokio atviro akių sau patiems dūmimo gali kas gautis? Vargu. Kiek aš girdėjau žurnalo savininką Liną Petrukaitį kalbant apie leidinį, labiausiai jį džiugina, kai jis mato žurnale aprašomus jam patinkančius dalykus. Kol žiniasklaidos verslo tikslas yra ne pelnas, o savojo skonio patvirtinimas, ta veikla yra pasmerkta žlugti. Kol leidinys yra skirtas patenkinti savo ir savininko skonius, tol jis pasmerktas būti jaunimo leidiniu, žmonių, kurie pasaulį suvokia pagal savo preferencijas.