Zita Kelmickaitė turėjo rinktis: statyti ant politikos ar žurnalistikos?
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo puslapyje (keista, kad ne lzs.lt puslapyje, juk galėtų pakelti organo biuletenio skaitomumą ir profesinį solidarumą populiarinti) analizuoja keistą Zitos Kelmickaitės situaciją: ar gali ji būti vienu metu ir politike, ir žurnaliste.
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nusprendė, kad tai prieštarauja etikos kodeksui. Tačiau Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta, kad rinkti ir skelbti informaciją gali bet kas, reiškia, ir politikai.
Ar politikas pažeidžia kokią nors etiką, jeigu savo puslapyje paskelbia, kad jam žinomas Jovaras Izekielis vidury dienos apiplėšė žmogų? Ar politikas apskritai gali turėti savo internetinį puslapį? Juk tai irgi žiniasklaidos priemonė, o internete žmonės žurnalistine veikla gali užsiimti savo malonumui. Ar VIĮ nuostata, kad žurnalistas yra tas, kuris informaciją renka ir skelbia profesionaliai, nėra beprasmiška, jeigu tas paprastas žmogus, paėmęs interviu iš kino žvaigždės į savo puslapį, o paskui numetęs nuorodą į, pavyzdžiui, balsas.lt, gali turėti didesnį skaitomumą negu didžioji dalis profesionalių žurnalistų?
O jeigu politikas rašo kokį nors parodijinį rašinį, romaną, apsakymą pagal tikrus faktus, ar tai taip pat būtų etikos pažeidimas?
Ar žurnalistika nėra kūrybinė veikla? Renkant mokesčius būtent šiai sričiai žurnalistika priskiriama.
Kodėl apsakymus politikui galima rašyti, o reportažų – ne? Apsakymais taip pat galima keisti viešąją nuomonę, juos taip pat galima publikuoti žiniasklaidoje, o žurnalistiniais rašiniais, žinutėmis ar reportažais, galima pranešti svarbius įvykius ar tiesiog gražiai papasakoti.
Internetas mums užduoda daugiau klausimų negu dabar mes turime atsakymų.
TS-LKD narys ir mediumas iš medijos,
Karolis Jachimavičius
Loading ...
Karolis neturi meiluzes? no way! paziurek i eile uz duru.
Svarbu, kad neskaitęs pateikinėji pavyzdžiu.
Jee, aš dar kartą kartoju: aš kalbu apie teorines galimybes. Jeigu aš nesu skaitęs, tai nekeičia reikalo esmės: aš galiu naudotis esama padėtimi ir užsiimti viešosios nuomonės įtakojimu rašydamas apsakymus. Man nebūtina būti buvus Afrikoj, kad aš galėčiau kalbėti apie Afrikos sąjungą. Ar tu tai supranti? Ar sugebi suprasti tik tada, kai parašyta “dėti pirštą ant mygtuko, spausti kiek įmanoma”? Tu nesi patyręs daugybės dalykų, apie kuriuos tu šneki. Tai, kad aš neskaičiau apsakymų, netrukdytų man jų rašyti.
Kol tu čia bandai prisipisti prie stulpo, kažkas užsidaręs tualete su tavo meiluže. Eik geriau patikrint. Turbūt jau ne pirmas kartas.
Tu nesiruoši rašyti apsakymų. Tu jų net neskaitai. Tu ruošiesi gražiai nušviesti įvykius reportažais. Su reklama, politiniais dažais. Eik pavemt alumi. Konservatorių būstinės tualete. Savo meilužei Šizofrenijai ant kelių.
Neturiu meilužės, tik draugelį pilnatį, kaip ir pavaizduota, va, tituliniam.
Matau. Neapsimesk idiotu ir pateik, prašau, pavyzdį savo lyginamiems dalykams. Kartoju: kokį apsakymą, keičiantį viešąją nuomonę, parašė politikas?
Aš tave pervertinau. Nėra skirtumo, ar parašė, ar ne, aš čia kalbu apie teisę, apie galimybes, kuriomis politikas gali pasinaudoti.
Beje, kabinėtis tai pradėjai nuo to, ar apsakymai gali pakeisti viešąją nuomonę. Stop hitting yourself. Stop hitting yourself. Why are you still hitting yourself?
Teikdamas palyginimą, nesugebi pateikti precedento. Pradedi kalbėti apie kabinėjimąsi, o prašau tik pateikti pavyzdį. Pavyzdžio, kaip suprantu, neturi ir greitu laiku neturėsi. Tuo pačiu parodai, kad tavo ginama pozicija ir yra labiau nuosekliai ištepta šūdu, nei buvo ligi tol, kol nesiėmei jos gynybos. Gero vėjo – parašysiu, kai atsigausi. Dabar esi biškį miręs.
Precedentas yra Kelmickaitės situacija :) Ar tai, kad aš nežinau, ar koks nors politikas yra ar nėra parašęs apsakymo (nors signataras Kazys Saja ir buvęs švietimo ministras Kornelijus Platelis yra rašytojai), užkerta galimybę diskusijoms, ginčams ir teismams Lietuvoje dėl kūrybinės veiklos statuso? :)
O, nežinojau, kad iš teatro pelių kilę peldai padarė tau įtaką :)
Nežinau, kas yra peldai. Tai ar mano žinojimas ar nežinojimas turėjo kokios nors įtakos tos galimos diskusijos temai? Ta prasme, ar tu idiotas?
Kazys Saja “Ei, slėpkitės!”, kvaily.
Svarbu, kad tu skaitei.
Kitaip tariant, nori pasakyt, kad apsakymai (o gal net literatura apskritai) neturi itakos visuomenei?
aj va, geras,,,
http://www.7md.lt/lt/2010-02-05/tekstai/laisvi_ar_saugus.html
bet Zita saip hiper-per-aktyvi, nuo jos jau negera. geriau maziau jos butu ir eteryje. nesinori matyti ever.
Gal galite pateikti keletą pavyzdžių, kaip apsakymai pakeitė viešąją nuomonę. Ačiū
Pavyzdžiui, Nėrius Pečiūra mėgo faktų į savo romanus įtraukti ir tai viešai pripažinti, jau mirusio Petkevičiaus “Durnių laivas” daug atgarsių susilaukė. Maironis parašė “Ežerą ant keturių kantonų”, taip Lietuvoj pagerėjo Šveicarijos įvaizdis.
Ar jus tenkina, kad tai ne apsakymai, o romanai? Vis tiek fikcija.
Tai labai ryškūs pavyzdžiai, kai fikcija maskuojama tikrovė. Iš esmės, bet kokie kūriniai keičia viešąją nuomonę. Gali būti paviešinami kokie nors faktai arba keistis požiūris į tam tikrus dalykus: seksą po Ivanauskaitės romanų, islamą po Rushdie ir Jelinek po Jelenek romanų.
Ar jūs su tuo nesutinkate?
Kurie jūsų minimi autoriai yra (buvo) politikai?
Apie “Kodėl apsakymus politikui galima rašyti, o reportažų – ne?”
Todėl kad politikai ir kai kurie valstybės pareigūnai negali turėti kitų pajamų kaip jų darbas ir atlyginimas už kūrybinę veiklą. Literatūra priskiriama prie kūrybinės veiklos, žurnalistika – ne. Kai renka mokesčius, žurnalistika priskiriama kūrybinei veiklai (galima dirbti pagal autorines sutartis). Ar matai prieštaravimą?