Versmė "Uroboras"

Anūkas.

Mano anūkas vakar pabėgo iš pamokų. Pradėjo chemijos mokytojai skųstis, kad per ant stogo stovinčią anteną jis į galvą gauna svetimus esamesus ir jam kažkas nuolat majakina, todėl negali mokytis ir turi eit namo. Patikrinau namie su antivirusine, viskas jam gerai, galbūt tik hormonų skirstytuvas kiek nusireguliavęs, todėl stovėjo už bausmę vakar prijungtas prie LRT ir dūzgė siuntinėdamas balsus.

Jis labai džiaugėsi  „Inculto“ pergale, tačiau jis nežino, kad visa tai senelis matė savo laikais. Dar kokiais 2005 metais bočius rašė, kad lietuviai tiek sureikšmino „Euroviziją“, kad iš esmės jie jau yra laimėtojai. Tada Andrius Mamontovas subūrė olstar rinktinę ir iškovojo aukščiausią visų laikų vietą Lietuvai tame keistame koncerte, kurį norėjo daryti net amerikiečiai. Praėjus ketveriems metams nuo liūdnojo dainiaus agitacijos balsuoti ir Arnoldo Lukošiaus šokio lyg moralė neveiktų, Jurgio Didžiulio grupė šastelėjo dar vieną konceptualizmą „Rytų Europoje esame mes gimę“, tačiau ne iki galo apgalvojo, su kuo Vakarams asocijuojasi Rytų Europa, ir leido Aurelijui Morlencui šokti rusišką šokį. Lyg nebūtumėm šimtus kartų aiškinę, kad mes ne lenkai, ne rusai, ne latviai ir ne vokiečiai.

Puikiai elfų, druidų, dvorfų ir arch devilų bendruomenių sutikta „Agama“ vakar gavo penkis tūkstančius litų už kūrybinius ieškojimus, kai šimtai muzikantų skursta slapstydamiesi nuo meinstrymo drėgnuose rūsiuose ir taip pat sunkiai ką beranda. Į Viduržemį besiintegruojantiems tautiečiams nebuvo keistas čakrų irigacines sistemas ant kūnų išsipaišęs kolektyvas, nors mano laikais juos būtų įmetę į kalėjimą ir vertę skaityti Homero „Odisėją“.

Dar kai aš buvau anūkas, melancholija suėsdavo tai, kas likdavo išpuvus stuburui nuo masturbacijos, tačiau tas destruktyvus, kadaise niekintas ir viduramžiais net draustas jausmas kažkodėl patinka Aistei Pilvelytei, todėl į jos pirštinėtas rankas įkrito kas lieka po to paties per tą patį – žvejo bilietas.

Ruslanui Kirilkinui apsivertusios vertybės. Užuot sakęs, kad žavisi vieno iš nedaugelio laimingų baltarusių, pernykščio laureato darbu, tačiau norėtų padaryti dar geriau už jį, jis dainavo esąs jį įsimylėjęs. Amžinojo skraidančio karvelio apologetams Lietuvoje  - ne!

Puikų balsą turintis Merūnas vakar nesuprato, kad daugybė žmonių už jį nebalsavo iš diskriminacinių paskatų, todėl aš už jį turiu sušukti, kad kuo ilgiau mes, storuliai, tylim, tuo labiau kaupiasi riebalai apie juosmenį ir kaklą. Tačiau jeigu mes rėksim, jie nebesikaups ir nebebus už ką kovot…

Ramūnas Difartas į atrankos finalą pateko todėl, kad jo dainos nepažadina ant stalo miegančių girtų daktarų ir daržovinių, o Monika Linkytė – tų kreizi žmogeliukų, kurie gyvena beprotišką dvigubą gyvenimą, vieną darbe su David Guetta remixes vol. 3, o kitam susirenka iš peties pasilinksminti savaitgalį, paskui neranda žodžių patirtam smagumui apsakyti ir todėl pradeda purtytis.

Jeigu visos būtų tokios nuobodžios kaip taisyklingoji diva Evelina Sašenko, Eurovizijos Lietuvoje niekas nežiūrėtų, o jeigu visi dainuotų tokias dainas kaip Dima Šavrovas, muzikos Lietuvoje niekas neklausytų. Aš būčiau geriau žiūrėjęs, kaip dileris fiatus stumdo, nes Šavrovas buvo žavus kaip savipagalbos knyga.
Kažką panašaus skaito ir Jūratė Miliauskaitė, kadangi tokia nepataisoma optimistė dalyvauti, jai tiesiog smagu būti ant scenos, todėl kruvinos kovos negalintis matyti kaimynas iš apačios rėkė per balkoną, kad ji viskas, kas liko iš Romo Dambrausko šiam nusiskutus ūsus. Mes niekinam viską, kas nekalta, o kas jau kalta, aptaisom komunijos rūbais ir niekinam. Nors, aišku, dar nežinia, ką aš šnekėčiau, jei būčiau užkluptas jos prie laužo, laikančios gitarą rankose.

Grupės „Timohi“ optimizmas pavojingas visuomenei ir jos stabiliam vystymuisi. Dvyniai atitempė savo organizmus palaikyti grupės „Eden“, kuri apdainavo visus džiaugsmus, kurie užplūsta miške radus briedžio kaukolę, todėl neišlaikė iki tol lėtai iš proto ėjusios Rositos „Dungeon keeper“  Čivilytės nervai ir ji pradėjo garbinti andergraundą ir visas su juo susijusias problemas. Tokštu ją išvysti kitais metais, apsirėdžiusia dvirinke juoda bliuska, odiniu paltu iki žemės ir vedžiojančią rankas iš apačios žemyn, atgal ir iš kairės į dešinę.

Amberlife‘as išgąsdino, kad jam iš tikrųjų patinka tokia muzika, kokią jis atlikdavo prie Bendžių. Arba tai Bendžių sąmokslas parodyti, kad žmonės viską darė savo noru. Tačiau ko jie tada bėga į Islandiją ir sriūbauja įsiknibę į vietinės kerpės patalą? Save the whales and some amberlife.

Istorija kartojasi ratu ir tik išmokęs ją vairuoti gali visada likti vaiku. Eurovizija grįš ir kitais metais, tik spėk žiūrėt.