Andrius Užkalnis, svajonių emigrantas, išlaikęs glaudų ir produktyvų ryšį su Lietuva, imasi kovoti už laisvę. Destruktyvaus kalbininkų elgesio problemą ant bet kokio netikėtesnio vaizdingumo mauti kabutes jis iškėlė ne tik feisbuke, bet ir didelei "Lietuvos ryto" auditorijai. Taip, vaizdingumas - ne nusikaltimas, grožis yra gėris!

Ponas Užkalnis tame mato žmogaus nesugebėjimo būti laisvu problemą, tačiau pražiūri ir kitą aspektą - kad legalus vaizdingumas yra tas nuo klasikų, apdovanotojų, o nauji lietuviški žodžiai, frazeologizmai yra neįsileidžiami. Beveik visiškai padorus žodis dulkintis yra kursyvinamas, varyti - kabutinamas, žodžiai pjauti, lupti, smeigti, atsilupęs, apsivožęs, parintis yra kursyvinami, kabutinami ir kitaip niekinami. Apie kokį ryšį su tauta jie gali kalbėti, jeigu bet kokia kaina yra pasiruošę neįleisti naujumo ir nuolat skendi kognityviniam disonanse, mokydami, kiek žodžių yra atėję iš rusų kalbos, ir tuo pačiu vanodami (nuo vajna?) visus tautos kalboje jau įaugusius?

Tačiau tas uždarumas nėra būdingas vien kalbininkų. Čia galime prisiminti ir "Sidabrines gerves", Lietuvos kino ir TV apdovanojimus, kuriuose su pirma vieta susilydęs auksas skiriamas tik nusipelniusiems, savo jau atarusiems.