"Jahcoozi" - burbuliukai su dūmais. (Luko Šalnelės nuotrauka).

On prišol ni atkuda. Viskas mano „Spartakiadoj“ buvo gerai, kol prie pingpongo stalo šeštadienį neatėjo 17-metis pienburnis Ernestas Kausylas iš kažkokios Utenos, savimi nepasitikinčių andergraunderių sluoksniuose žinomas Brokenchord slapyvardžiu, ir neįvarė man siaubo ir poros pralaimėjimų. „Ot, viską paimi“, dar pasakė prieš susikaupdamas. Vaikeli, nejaugi tu nežinai, kad 2008-ais per „Spartakiadą“ aš visus žaistus vienetų ir dvejetų mačus laimėjau?

Tais laikais, kai aš dar buvau jaunesnis už Kurtą Cobainą amžiaus pike, teniso stalai buvo keli ir stovėjo palapinėse neužpučiami destruktyvaus vėjo. Šiemet palaikis grublėtas kaip bulvių laukas stalas stovėjo lauke, o aplink jį zujantys entuziastai neturėjo progos kelti čempiono taurės (o sekmadienį toks Henrikas visą dieną praleido prie to stalo su manija akyse) ir intymiai bučiuoti draugę kaip minimal.lt futbolo komandos žaidėjas Ramūnas „Keida“ Keidūnas, pusfinalyje įmušęs lemiamą pendelį arba krepšinio turnyrą laimėję Džankiai, prieš kuriuos turėjau garbės pralaimėti antrame krepšinio turnyro etape, į kurį patekome po techninio pralaimėjimo pirmame raunde.

Aš nesuprantu, nejaugi nesugeba blateriai kiek teisėjavimo patvarkyt, kad nelaimėtų komandos tokiu pavadinimu! Šitiek metų apologetai, fanai ir dalyviai stengėsi atsieti elektroninės muzikos įvaizdį nuo piktnaudžiautojų etiketės...

Krepšinis Lietuvoje, ponas tatuiruotas amerikieti iš komandos „Pink soup“, nacionalinės garbės dalykas kaip futbolas Anglijoje, todėl visų veidai susikaupę, aistros nuolat verda, pralaimėjimai apraudami, o mano komandos „Pilkasis pogo“ draugas Vaidas, nesulaukęs švilpuko iš laikrodį ir tvarkaraštį laikančio teisėjo, siūlo jam išsiimti tą bybį iš burnos. Trys Renato Savolcnevo metimai nuo kairio riešo, vienas mano metimas po kamuolio puolime, kitas kažkoks navariškas balionas vaivorykštė, navariška vaivorykštė ir einam susirinkę penki trylika. Buvo labai karšta, galinė aikštės linija – po krepšiu, tritaškis ir baudos linija – toliau, danga – asfaltas, mano juslės, tą popietę lytėjimas, sujautrėję, labai nemalonu buvo atsitrenkti į užtvarą.

Tuo metu futbolo aikštėje „Stereo 45“ kraunasi du įvarčius iš minimal.lt saugo Andrzejaus Tuniewicziaus, viso penkis, patys muša nulį, o pastarieji nužygiuoja iki finalo ir laimi 3:0. Apie 10 darbingų vyrų sugaišo visą pusdienį, kad gautų kažkokį bokalą.

Lietuvos pažibos „Empti“ ir „Golden Parazyth“ grojo jų čempioniškoje vakaronėje. Sunku buvo klausyti pirmųjų, nes vienoje pusėje kažkoks nepažįstamasis su hipsteriškais akiniais ir kaukole iš faneros ant krūtinės draugams pasakojo, kad Gvidas iš „Partyzanų“ vakar viena ranka valgydamas picą, kita tempė kažkokiai merginai už plaukų, o kitoje pusėje Linas Jokūbaitis stebėjosi, koks storas yra Manfredas iš „Metal on metal“.

Giedrių Širką didžioji dalis festivalių lankytojų girdėjo daugybę kartų, tačiau man teko pirmą kartą jį išklausyti nuo pradžių iki pabaigos ir jis man paliko vieno unikaliausių muzikos reikalų Lietuvoje įspūdį. Vėliau Tuniewiczius šnekės, kad Širkos gabaluose trūksta kulminacijos, kuri kartais atrodo visai netoli ir logiška, o aš šnekėsiu, kad „Empti“ trūksta kažkokio kablelio, kad jie nebebūtų andergraundas.

Prieš Širkos duetas su tuo K anonimu buvo visai nieko duetas „Shtirlic.net“ ir kiek monotoniškai duetas „Uebertone“, todėl aš dabar jaučiuosi prasilavinęs lietuviškoj muzikoj. Galiu pavardint duetų.

Bene didžiausią įtaką man ir kitiems festivalio draugams padarė šeštadienį prie ežero labai išsišiepęs ir tiek pat prisimerkęs frystaileris Jama, ne jambu ir ne hegzametru, bet rimavęs apie tai, ką mato ir jaučia, bei buvęs toks arogantiškas, kad neišėjo bisui.

Tuniewiczius Jamos pasakėčių negirdėjo, sėdėjo susiliejęs su aplinka, visas nepastebimas ir rinko gražiausių moterų penketuką. Išrinkęs pirmas dvi vietas, ketvirtos niekam neskyrė ir visoms kitoms dalino bronzą. Kitame paplūdimyje vidury dienos kažkoks bičas su skanko plaukais maudėsi nuogas ir kažką kalbėjo apie gėdą, aš jam aiškinau apie pasididžiavimą. „Tu tranzeris?“, klausiau. „Tranzeris, tranzeris“, sakė.

Sekmadienį Jokūbaitis jau buvo miegojęs ne valandą ant kažkokios šieno kaugės, sugebėjo sklandžiai kalbėti apie katatoniją, Nietzschę, Hegelį ir XIX a. vokiečių romantikus, aš - klausyti, kaip kažkokios merginos apie toleranciją kalbinamas Linas Strockis šnekėjo „jo, jo, aš labai pozityvus“ ir taip išsisuko nuo refleksijos gyvai, žiauriai kūdas, anoreksiškas, tas muzikantas, o „Uebertone“ Antano Goda papasakoti, kaip spardė plastikinės plėvelės kamuolį.

Galbūt tai buvo penktadienį, galbūt sekmadienį. Tikrai sekmadienį vienas redbulio ir alaus pardavėjas vaikščiojo su ant nugaros atsispaudusia kaina (nes užmigo ant lentelės), o šalia Jamos lingavęs, tik dėl muzikos ant kojų besilaikęs blondinas įrodinėjo, kad ant žemės nukritusi telefono kortelė išgaruoja, todėl jos neverta ieškoti. „Jahcoozi“ tuo metu jau buvau pamiršęs. Turbūt ta mergina parinasi buvusi striptizo šokėja, todėl kiek pagavusi įsijautimą ar gerai sudainavusi, pradeda maivytis. Lengva pamiršti indėlį ne visomis jėgomis. Bet tikrai buvo žiauriai karšta.