Kaip ir didžioji dalis nuomonininkų (ir aš jiems priklausau su savo konstruktyviu trigrašiu), lesbietė Nida Vasiliauskaitė feminisčių ir atlyginimų už lytį portale "Delfi" reiškia mintis, kilusias po Tomo Venclovos labai kairuoliško, kai kur protingo pamąstymo, kas jam gniaužia bronchus.

Štai ką ji sako:

Politinė (ir visokia kitokia – religinė, ekonominė, moralinė, intelektualinė) laisvė yra ten ir tik ten, kur gerbiamos žmogaus teisės (arba tik tiems, kuriems tos teisės pripažįstamos).

Aišku, apie kokias teises ji čia vėl kalba, tačiau mano dėmesį patraukė tai, kad jai laisvė yra tik ten, kur yra kažkoks corpus iuris, visokių teisių aparatas ir sistema. O kaip tada su prigimtine laisve, kuri nepriklauso nuo sistemos? Ar Nida Vasiliauskaitė yra laisva be kodeksų? Ar laisvė visgi yra dvasinė būsena, gebėjimas skirti gerą nuo blogo?

Ir taip toliau. Ji nusišneka, kad mus valdė rusai, nors mus valdė komunistai, gailisi, kad Lietuva turėjo kažkokią tapatybę. Saviiliuzijos paieškos kaip "Trainspottinge":

Lenino galvą mokykloje pakeitė Vytauto, kūjį su pjautuvu – Gedimino stulpai, privalomą ateizmą – privalomos pamaldos, eilėraščius apie Spalį – menine prasme tokie pat beverčiai eilėraščiai „apie Lietuvą“ (kuriuos dera mokėti kiekvienam „gerai išauklėtam“ vaikui), pasaulinę ir ypač rusų literatūrą – vietinės reikšmės klasikai. Vienus simbolius – kiti.

Narkomanai nesupranta, kad rinkimasis nesirinkti yra pasirinkimas, o tas žodžių žaismas yra tik tuščia sofistikacija, ypatingumas vien tik nuo pasirinkimo. Tačiau visi kažką valgo, kažką rengiasi, o ką tu padarei dėl kito?