Liublino unija. Nejaugi ją sudarėmė ne savo valia?

Dzūkijoje kvapų nedaug ir jie greitai kyla į viršų. Aukštaitijoje kvapų daug, jie visi sumišę ir vartosi palei žemę. Galbūt todėl, kad ten mažai vietos. Stoviu prie dėdės laiptinės, jie sako "narvelio", Panevėžio Žemaičių gatvėje, kai kam ji siaubo legendų vieta, rūkau „Camel“, priklauso toli nuo namų rūkyt cigaretes, kurios simbolizuoja kelionę, du vaikiai šlaistosi šalia, abiem daugiausiai dvylika, kitas, raudonu džiamperiu, gal kokiais metais vyresnis, kažkur neša stiklą. Linguoja lyg jis wouldn‘t care (primena man vieną kitą panevėžietį). Po dviejų minučių grįžinėja atgal, vienas iš tų dviejų stovi ant to paties siauro šaligatvio ir nė vienas nesitraukia. Bumpt pečiais. Ne tokį Panevėžį aš norėjau pamatyt. Negi dabar užsidėt žmogeliuko veidą ir bėgt Panevėžio gatvėm, stereotipus laužyt, kol man bučiavimosi padargų nesulaužys?

Aš pats vos netapau panevėžiečiu, kai mano teisininkė mama iš Panevėžio rajono ir mano teisininkas tėvas, du kursiokai, iš Kauno vos neišvažiavo į Panevėžį. Bet jie gavo paskyrą į Alytų.

Nesupratau aš to Alytaus kaip ir kitų Lietuvos miestų. Čia daugiau ežerų nei Panevėžy, negirdėt apie bičus, kurie tranko savo merginoms į veidą už pareiškimą skirtis ir čia erdviau. Įrodyta mokslo – 70 tūkstančių populiacijos 33 kvadratiniuse kilometruose Alytaus ir daugiau nei 100 tūkstančių 30-yje kvadratinių kilometrų Panevėžio. Tiek aš žinau.

Kaune man viskas smirdėjo anglimis, kuriais senelė kūreno pečių kaip ir didžioji dalis Žemųjų Šančių. Kartais būdavo muilo kvapas (nuo to, kad mazgodavau savo šviesų veidą virš bliūdo) ir sausainiais su sviestu. Kaune užuosdavau konkrečius kvapus ir po vieną. Neturėdamas ką veikt, tampydavaus prie šalia rūdijusio kaimyno garažo, kur džiaugdavausi radęs prinokusią avietę ir eksperimentavau, kartais nesėkmingai, jos nugaišdavo, su boružėm. Tais mokslo laikais kaimyno sūnus nebeatveždavo man eilinio šokoladuko su kokiu nors kupranugariu anfase. Kartais praskrisdavo malūnsparnis su sovietų simboliais (buvo 1989-i), džiaugdavausi jeigu žemai. Kuo žemiau skrisdavo, tuo įdomiau būdavo.

Paskui, kai manęs klausė, ar turiu klausą, pasakiau, kad puikią, nes atskrendančius malūnsparnius girdžiu iš toli. Labai jų laukdavau. Mama nuvedė mane įgauti šiek tiek klasės, išmokti šokti, ir mokytoja norėjo įsitikinti, kad aš reflektuoju muziką. Tą kartą mokytoja atrodė normali, tačiau kai likau su kolegom kankiniais, man dingo visas noras, todėl vietoj kojų tampymo ir keistos mankštos ant rankšluosčio geriau sėsdavau į 4-ą Alytaus autobusą ir važinėdavau, kol baigdavosi pamoka. Tiesiog spoksoti pro langą iki tranzo buvo kur kas smagiau negu girdėti tą moterį. Kai dabar prisimenu jos veido kontūrus, man atrodo, kad ji į Lietuvą atvežė anoreksiją. Šią išlaikyti kainuoja daug nervų.

Ir šokti mane mokė polonezą. Visai nemoku šokti, o apie ką ir nutuokiu šiek tiek – tai lenkiška. Prabilau kaip pastarųjų dienų kritikas Andrius Užkalnis, kuris neseniai savo feisbuko statuse rašė „Anglija, drabuziu parduotuve, 2010. Sestadienis. Penkios kasos, dirba viena. Vienintele kasininke - lenke, vardu Magdalena“. Pabrėžė, kad sutiko lenkę. Kodėl jis tai rašo, pats nesupranta. Aš manau, kad viskas labai paprasta. Lietuvis be lenko ir lenkas be lietuvio – tai kaip sakyt, jog Betmenas gimė užpernai.

Visokie analitikai ir komentatoriai, labiausiai įstrigo savaitę skaitytą gaidelę šiandien įraše kartojusi Indrė Makaraitytė, teigia, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai visą dvidešimtmetį buvo pavyzdiniai. Nepamenu, kad Lenkijos lenkai būtų patenkinti lenkų padėtimi Lietuvoje. Daugelis Lietuvoje įsivaizduoja, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai prasidėjo tik nuo Solydarnoscz. Daugiau neįsivaizduoja. Savo ausim girdėjau, kad Kubilius Liublino aktą pavadino nelaimingu. Turbūt jam, kaip ir daugeliui kitų, atrodo, kad po Vytauto iškart atėjo Smetona. Kuris iš keršto už užgrobtą Vilnių bandė ištrinti visą ATR istoriją ir kūrė Vytauto kultą. Diktatorius, kurį garbiname iki šiol, diktatorius, kuris pakreipė Lietuvą iš europietiško, demokratijos kelio. Kurio vardu vadiname mokyklas, sodybas. Ir kurio kulto neišsižadėję mes negalime grįžti į Europą, negalime atleisti Lenkijai ir suprasti, kaip bjauriai ji pasielgė po pirmojo pasaulinio karo. Sėdi Smetonos vardo sodyboje socdemų lyderis ir sako, kad jam malonu būti šalia Smetonos. Ar kažkaip panašiai. Jam garbė. Nors būtent kairiuosius Smetona ir jo karininkai nuvertė iš valdžios 1926-ais.

Aš priėjau iki to, kad padedu socdemams…

Ar kai mes taip propaguojame Smetonos kultą, reikia stebėtis, kodėl žmonės nevertina demokratijos? Ne vien komunistai kalti, kad dauguma ilgisi tvirtos rankos, tai ir mes patys kalti, bijodami atsigręžti į save, Lietuvos Respublikos tęstinumą įsivaizduodami tik nuo antrosios Smetonos…, ne kadencijos, rezidencijos. Kai Lietuva visai nebebuvo Respublika. Bijom atsigręžti į save, niekinam kitur gyvenančius lietuvius, nenorim jiems duoti pilietybės. Nes jie nekentėjo kartu su mumis? Bet jie vis tiek yra lietuviai. O būtent tas daug kam pavyzdinis lietuvis pirmas bėgo iš Lietuvos, palikęs skęstantį laivą.

Nesuprasdami, kad Smetona išniekino Lietuvą, mes negalime pažiūrėti Lenkijai į akis ir paklausti – ar pripažįstate, kad neteisėtai ir negarbingai pasielgėte?, todėl šiurpstam nuo lenko kortos ir nedrįstame lietuviams suteikti Lietuvos pilietybės, atverti glėbį saviems, pakviesti juos grįžti namo, priminti, kad jie čia visada laukiami. Nors ką ten žiūrėt – Pilsudskis taip pat buvo diktatorius. Taip pat dabar garbinamas Lenkijoje… Tačiau tikiu, kad Lenkijoje dar yra krikščionių, kurie nešiurpsta nuo kryžiaus…

Kada Vilnius priklausys Lietuvai?!!