Skirmantas Valiulis visada turėjo vilties, kad mes, kino žmonės, režisieriai, operatoriai, scenaristai, jiems visiems iš paskos einantys žurnalistai, pavarysim. Aš visada svajojau išgirsti Valiulį ką nors svilinantį, kas taip įprasta kino kritikoje ir ką aš pats darydavau, tačiau jo kritika visada būdavo subtili, jis visada tikėjosi, kad kritikos objektas supras jį iš užuominų ir pats padarys išvadas. Jis visame kame įžvelgdavo gėrio grūdą. Paėmęs dalyką, kurio niekas nemėgdavo, iš kurio kiti tyčiodavosi, jis įžvelgdavo, kam jis gali būti aktualus, kur autorius gali ateityje vystytis. Kartą, paklaustas, kiek filmų reikia pažiūrėt, kad kažką pradėtum numanyt apie kiną, iškart rėžė - du tūkstančius. Aš vis dar žiūriu. O kokį filmą jis, kritikas, per tingus, kad būtų režisierium, todėl pats geriausias žiūrovas, pats sukurtų, taip ir nepaklausiau. Turbūt Milosas Formanas meets Tinto Brass meets Šarūnas Bartas.

Stephen Colbert.

Šarlerua.

video:http://vimeo.com/18623681]