Kad patektum į "Omni Laiko" redakciją, reikėjo pereiti ilgus Puslaidininkių fizikos instituto koridorius. Eidamas laukdavau, kada pradės aimanuoti KGB kankinami disidentai arba išlįs Ričardas Gavelis. Kažkuriame kambaryje turbūt siuva sijonus ir kelnes pasus atidavę kinai, o kitame koridoriaus gale Šiaurės korėjiečiai verda heroiną.

Pati laikraščio redakcija buvo priderinta prie aplinkos. Tai buvo kokių 25 kvadratų kambarys su užklijuotas langais, visada įjungta šviesa ir visus jausmus atgaivinančiu burzgiančių kompiuterių kvapu. Kairiame kampe erzeliavo Virginijus Savukynas, dešinėje kultūros naujienas kopipeistindavo Helmutas Šabasevičius, kuris kalbėdavo, kai dingdavo elektra arba kas nors užstatydavo vaizdą iš jo namų į senamiestį, aš sėdėjau tarp jų, man į nugarą žiūrėdavo Ernestas Parulskis, gromuluodavęs savo pozityvias manipuliacijas prilaikydamas balsą, skrupulingai apsileidęs, apsikrovęs stalą kaip pridera užsiėmusiam žmogui, apžėlęs kaip bohemščikas, su guminukų maišeliu rankoje, rudu švarku, kurį turbūt laikė savo šeimos nariu, visus savo erzelius sutvarkydavęs per kelias sekundes - sudėdavo juos į bledes ir nachuj.

Bent taip atrodydavo. Įeina vieną dieną Parulskis ir pradeda klausinėt, kokio atlyginimo man užtektų. Tuo metu turbūt jau gaudavau 1200 ir Deivui šnekėdavau, kad jeigu dar šimtu pakels, jau bus galima pagyvent. Turbūt kartu su Savukynu jau buvom vietinėj šliaukinėj susidūrę su Beresnevičium, kuris glostė man galvą ir vadino gražiu berniuku. Tuo pačiu Beresnevičium, kuris tuo metu mano gerbiamas man per kažkur perdavinėjo respekčiuko taškus. Tik po kelių metų supratau, kad turbūt kažkam laisvoje rinkoje patiko, ką rašiau.

Išsiaiškino tada Parulskis, kad noriu kasdien čiliake valgyt. "3000 tau užtektų", nusprendė.

Po metų kasryt eidavau į stoties čiliaką valgyt omleto su kumpiu. Tada jo kaina dar buvo protinga. Tame omlete būdavo toks drėgnas kumpis, kurio, omletizmus perkėlęs į savo virtuvę po dar ketverių metų, visur bergždžiai ieškojau. Panevėžio filė kažkoks per daug rūkytas. Tai praeitą savaitę rimiake, jau dirbdamas Karosui, radau kažką pavadintą "Pizza ham", kas yra virtas kumpis, bet ne daktariška dešra, dar su mėsa.

Dabar galiu pasakyt, kad Lietuva labai pasikeitė.

Spauskit, padidinkit, stebėkit mokslinės fantastikos genezę.

Astana, Kazachstanas. Baikonūro bokštai.