Justė Arlauskaitė. 

Pakeliui į interviu vietą Justė Arlauskaitė, tėvams dar žinoma kaip Jazzu, gatvės muzikantams, prieš tai man išpeikusi jų atlikimą, įteikė 10 litų, o paskui pasakojo apie savo planus užkariauti Europą, vaidmenis teatre ir kine, ir kaip išsiskyrusi su vaikinu ji perrašė savo solinį albumą.

-Interviu „Stiliui“ sakei, kad tau reikia nesąmonės suknelėse. Kodėl tau jos reikia?

-Man nereikia nesąmonių gyvenime, tai tegu ant suknelės ta nesąmonė būna. Nežinau... Tau gražu, kaip aš rengiuosi?

-Kartais.

-O kas negražu?

-Pratęskime pokalbį. Kas ta nesąmonė?

-Nesąmonė gali būti įdomi detalė. Turi būti dalykas, kuris traukia akį. Aš pati traukiu akį.

-Jeigu trauki akį, tai nesąmonė?

-Ne nesąmonė, nereikia prie žodžių kabinėtis. Įdomi detalė, kuri traukia akį, kurią aš vadinu nesąmone.

-Kiek apranga yra svarbi tavo koncertams?

-Labai svarbi. Svarbi. Jei tu manęs klausi kiek, aš tau atsakau labai.

-Ar tu gali koncertuot tik su chalatu, be grimo?

-Ne.

-Kodėl?

-Nes mano... Aš ant scenos turiu būt Madonna, turiu būt graži, sau, visų pirma, gerai jaustis turiu. Ir žmonės ateina į mano koncertą, o ne į kažkokios prasigėrusios roko grupės koncertą. Ir jie žino, ką pamatys, ir žino, kad aš visą laiką būnu graži ant scenos. Ačiū jiems žiauriai. Publikai dainuoji, o ne vonioj, besitvarkydama plaukus. Žmonėm dainuoji ir jie į tave žiūri, turi kažkaip atrodyt kitaip.

-Kažkaip visą laiką atrodai. Kai pamatai veidrodyje, kad sau patinki, tada nusprendi, kad esi graži, ar ne?

-Aš sau šiaip graži. Aš save labai įsimylėjus.

-Kur dingo tavo kuklumas?

-Aš kukli.

-Tam interviu, kur sakei apie nesąmones, šnekėjai, kad esi labai graži, tai kur tavo kuklumas?

-Aš konstatuoju faktą, tai kam tu dabar apie kuklumą kalbi? Ne, šiaip tai aš esu simpatiška ir protinga, bet pastaruoju metu sau tapau graži. Labai sunkus darbas yra save įsimylėt, bet aš save įsimylėjau.

-Ar tai nėra masturbacija?

-Ne, tu pats žinai, kas yra masturbacija.

-Aš manau, kad tai šiek tiek panašu.

-Na, ne. Jeigu aš jaučiuosi graži moteris, kodėl aš negaliu to pasakyt. Ir ten buvo iš konteksto žodžiai ištraukti, tad nereikia prie žodžių kabinėtis.

-Kur Lietuvoje geriausia publika?

-Vilniuj.

-O po Vilniaus?

-Kaune. O po Kauno – Klaipėda.

-Ir taip iki mažiausio miestelio?

-Nežinau, aš po labai mažus miestelius nekoncertuoju.

-Ar būna užsakymų iš mažų miestelių?

-Būna... Na, kaip mažų? Nežinau... Šiauliuose kartais koncertuojam kino teatre. Ten labai gera publika. Dar Alytus.

-Kiti sako, kad Vilniuj yra labai išpaikinta publika, kuri į nieką nereaguoja. Kuo tau Vilniuj publika patinka?

-Žmonės, kai eina į mano koncertus, žino, kur eina ir aš tada labai saugiai jaučiuosi, nes aš žinau, kad yra mano tikri gerbėjai. Jie klauso, kai aš dainuoju. O apskritai geriausias koncertas mano gyvenime buvo Londone prieš pusę metų.

-Ko reikia geram koncertui?

-Reikia gero garso, kitaip viskas blogai būna. Neprisigert iš vakaro reikia, nes iškart būna energetiškai silpnesnis. Nuotaikos geros, publikos geros, vietos geros. Techniškai, taip, gero garso.

-Kad girdėtum, kokia tu graži?

-Ne, kad kiti girdėtų, kokia aš graži.

-O kaip dažnai koncertuoji?

-Labai dažnai. Juk vasara, visi ilsisi, o mes dirbam. Sezonas, daug koncertų, daug terasų.

-Kas iš šios vasaros labiausiai įsiminė?

-„Loloj“. Vyninėj. Tai buvo nemokamas koncertas, aš grojau su džiazo pianistu Vyčiu Smolsku.

-Tiesiog atėjai į barą ir pradėjai grot?

-Tas baras yra Sauliaus Šaltenio dukrų, mes su jom labai susibendravom ir mane pakvietė padainuot. Ir mes ten darėm koncerą, kur dainavau savo mėgstamiausius gabalus, ne savo pačios. Būna, kad tokie improvizuoti gaunas. Čia taip gavos visai netikėtai. Kadangi esu labai geros širdies, be to, kad esu graži, ha, tai sugalvojau birželio pirmą padaryt savo artimiausiem draugam „Topo d'Oro“ tokį vasaros sutikimą. Ir visiems žiauriai patiko, pradėjo kviest. Kai dainuoji ne savo gabalus, muzikantai tai vadina chaltūra, o aš nechaltūrinau labai daug metų, dainuoju tik savo gabalus, bet kadangi labai patiko žmonėm tas projektas, pavadinau jį, kad tai mano mėgstamiausių atlikėjų mėgstamiausios dainos, tad aš nechaltūrinu, cha, va. Ir labai daug užsakymų. Šią vasarą daugiausiai su šituo projektu ir koncertuoju.

-Feisbuke dažnai sakydavai, kad žmonės Lietuvoje nieko nesupranta. Koks dabar tavo požiūris apie Lietuvą?

-Mane kažkas turbūt labai įpykdęs buvo. Mano požiūris niekad nebuvo neigiamas. Jeigu aš pasakau garsiai, kad visi nesveiki ar eina jie nachuj, turbūt mane kažkas labai įžeidė arba sunervino. Aš galvoju, kad visokių žmonių yra ir visur. Aš nereziumuoju, kad čia yra kaimiečių kraštas. Lietuvoj gražu, labai labai laukiu rudens, man labai patinka ruduo.

-Kur dažniau būni – Londone ar Lietuvoj?

Vasarą likau Lietuvoj. Nežinau, kada dabar grįšiu į Londoną, nes labai daug darbų laukia kitur.

-Į Londoną jau grįžti? Važiuoji ten kaip namo?

-Taip, aš ten gyvenu 5 metus. Taip, aš ten turiu namus.

-Ruošies ten likt?

-Nežinau. Buvau šventai įsitikinus, kad tenais ir bus visas mano gyvenimas, vyks linksmai, bet dabar aš esu pasimetime ir nežinau, kur noriu gyvent.

-Ar Leonas Somovas tau dar priekaištauja, kad tu kuri makaronus?

-Jis man ne priekaištauja, tiesiog bandė pažiūrėti stilistiškai teisingai į mūsų daromą muziką, o man pasirodė kitaip, aš vokalistė, noriu dainuot, jis kuria muziką, girdi kitaip. Tai nebuvo priekaištas, aš tai vadinčiau patarimu.

-Ar tu vis dar kuri makaronus?

-Taip. Matyt, man tai patinka. Kas tie makaronai? Beyonce labai daug makaronų dainuoja. Soulas, soulas, rnb.

-Išsiskyrei su grupės būgnininku Marijum Aleksa. Ar jis vis dar grupėj?

-Taip, jis dar grupėj.

-Seniai tai įvyko?

-Ne.

-Ar tai kaip nors įtakojo tavo kūrybą?

-Kai būna kažkokie skaudūs gyvenimo momentai, įtakoja ir tave pačią, tuo pačiu, kai tu esi įtakota. Tai įtakoja ir tai, ką tu darai. Sukūriau iš naujo savo solinį albumą, tą, kur Švedijoj įrašinėju. Dabar turiu kokias 30 dainų.

-Labai rimti pokyčiai...

-Ir kai nusiunčiau švedams, jie sakė, gal tu dar pasitūsink, paliūdėk ir padepresuok, viskas bus dar geriau.

-Jie nori, kad tu blogai jaustumeis, ar ne?

-Bet kokios dainos! Šlageriai! Visi hitai!

-Cha cha! Tu tas dainas perdarei į liūdnesnes?

-Aš labai ilgai savęs ieškojau ir nesupratau, ką aš noriu dainuot. Elektroninėj muzikoj aš negaliu parodyt savo balso galimybių, kokias aš turiu. Tos dainos, kurias soliniam albumui kūriau anskčiau, buvo panašu į tai, ką darėm su Basanovu (Marijum Adomaičiu), su Leonu. O dabar yra visiškai kardinaliai pasikeitusi stilistika. Jei duot palyginimą, tai gali būti tarp Jessie J ir Adelės.

-Savo noru?

-Taip. Aš pradėjau kurti popsą. Gražias, melodingas dainas.

-Ar susitikinėji dabar su kažkuo?

-Ne.

-Kaip yra padėtis grupėj, „Silence family“. Leonas buvo tavo vaikinas prieš tai. Dabar tavo grupėj bus du buvę vaikinai, plius Adomas, „Silence“ kompanijoj viso trys. Kaip situacija?

-Nuostabiai.

-Visi suaugę žmonės?

-Taip, mes visi esam suaugę žmonės, ne siauro mąstymo apie gyvenimą ir santykius žmonių. Kai žmonės išsiskiria, man atrodo, kad jie vis tiek galėtų bendrauti, ar ne? Bendraujam ir labai puikiai, ir muziką kartu kuriam, tai niekur tu nepasislėpsi nuo to.

-Kiek šeima yra „Silence family“?

-Ant kažkiek. Ant stipriai. Pradžioj, kai susibūrėm, nebuvo viskas taip labai stipru, o dabar jau stipriau.

-Vidis save prašo vadint tėčiu...

-Vidis tėtis yra, ponas direktorius.

-...o tavo koks vaidmuo? Piktoji pamotė?

-Aš esu princesė. Turiu daug vyrų, jie mane globoja ir labai myli.

-Ar tai tiek šeima, kad net mafija? Jūs kalbėdami rodot rodomuoju ir mažuoju pirštais? Siunčiat negyvas žiurkes konkurentams?

-Chi chi, taip, Karoli, taip.

-O jei rimtai?

-Aš nesuprantu klausimo.

-Ar tu laikai „Silence“ mafija? Nebūtinai nusikalstama, pagal ryšių tvirtumą.

-Muzikine – taip. Mes esam Lietuvos kokybiškos muzikos mafija. Čia iš kuklumo vėl nemirsiu.

-Su kuo artimiausiai iš „Silence“ bendrauji?

-Su visais artimai bendrauju. Mes kuriam kartu, mes pietaujam kartu, mes keliaujam kartu, mes koncertuojam kartu. O aš koncertuoju su Leonu ir su Basanovu ir Vidžiu.

-Su kuo dar koncertuoji?

-Dar koncertuosiu su viena labai gera grupe, ji vadinas „Koop“.

-Jie priklauso tam pačiam leiblui kaip ir tu, Mr.Radar, ar ne?

-Prieš 15 metų mano dabartiniai vadybininkai juos ir išpušino. Aš įrašinėju albumą ir paraleliai koncertuoju. Apskritai, ten Švedijoj labai gerai – nuosavas vairuotojas, vakarienės ir geri viešbučiai. Aš noriu už dviejų metų gaut MTV Europe statulėlę. Ir gausiu.

-Ar tu gauni keistų pasiūlymų, pavyzdžiui, įrašyt dainą su Povilu Meškėla?

-Taip. Turėjau labai įdomių pasiūlymų Lietuvoj. Neminėsiu žmogaus pavardės, bet jis du kartus man siūlė daryt su juo duetą, bet jis yra atstovas tos pigios, blogos muzikos.

-Ar tai Stano?

-Ne, aš nesakysiu pavardės.

-Tau siūlė dalyvaut šokių projektuose?

-Man siūlė dainų projekte dalyvaut. Tikrai, kategoriškai prieštaravau šiai minčiai.

-O reklamos?

-Na, mes dirbom su „Bite“, o dabar mes „Kalnapilio“ užsakymu įrašėm gabalą „Give it a try“. Su "Avon" darom.

-Kas tavo didžiausios konkurentės Lietuvoje?

-Neturiu aš Lietuvoje konkurenčių.

-Tu taip sakai, kad esi geriausia?

-Aš gera, nežinau, ar geriausia, bet nejaučiu Lietuvoj konkurencijos. O kas man galėtų būti konkurentė?

-Aš nežinau... Rūta Ščiogolevaitė?

-Cho, stipru. Ne, ji man ne konkurentė.

-Nes ji irgi dainininkė.

-Dainininkė, labai gerai dainuoja, taip. Mes iš skirtingų ratų.

-O autoritetai kas tau didžiausi Lietuvoj?

-Autoritetai... Kodėl Lietuvoj?

-Turi autoritetų Lietuvoj?

-Petras Geniušas, pianistas.

-O dainininkų?

-Ne.

-O pasauly?

-Taip. Rachelle Ferrell. Kokia nors... Beyonce. Ir, pavyzdžiui, kokia nors Beady Belle.

-Ar dar mėgsti Roisin Murphy?

-Labai mėgstu. Labai. Aš daugiau šnekėjau apie balso techniką, iš ko aš mokaus. Iš Roisin Murphy aš technikos neišmoksiu. Man stilistiškai patinka labiau ką ji daro ir jos idėjos man patinka labiau, bet kas dėl jos balso, tembras pas ją geras, bet makaronų iš jos neišmoksi, nes ji tokių nedaro. Ji tiesiog kitu keliu einu.

-Koks bus pirmas tavo artimiausias hitas?

-Rudenį bus 5 metai, kai kartu su Leonu koncertuojam ir mes leidžiam lietuviškų dainų mini albumą, kuriame bus 5 dainos ir visos lietuvių kalba. Kai mes išleidom tą anglišką albumą, ir kadangi nebuvo kažkokio esminio hito „I'll be gone“ ar „Tik pasilik“, tai nusprendėm, kad žmonėm labiau patinka, kas jiem patinka, ir nusprendėm išleist lietuviškų dainų albumą.

-Kaip manai, kuris tavo kūrinys yra pats geriausias?

-Yra tokių, kur dar niekas negirdėjo. Iš buvusių – nežinau... Man labai patinka „Gettin nowhere“ arba „Phantoms of the lake“. Ir „I'll be gone“. Man atrodo, kad mano gabalai visi yra geri, nes jei nebūtų geri, aš jų tiesiog neleisčiau niekam klausyt. You know.

-Kartais išbėgi išgert kavos su visiškai nepažįstamais gerbėjais, kurie tau parašo feisbuko socialiniam tinkle. Kodėl taip darai?

-Nes man patinka bendraut su žmonėm. Vilniuj visur tie patys veidai, ir daug tų žmonių, daug pažįstamų, to bendravimo, ir tos pačios istorijos, tai kažkaip noris naujų vėjų. Ne visada. Aš tai tik porą kartų dariau. Man patinka nauja aplinka, istorijos...

-Ar tave yra persekioję?

-Taip.

-Daug kartų?

-Porą.

-Viskas baigės su policijos pagalba?

-Ne, man nereikia policijos, aš turiu kitų būdų kaip susitvarkyt.

-Turi smogikų?

-Aš nemėgstu agresijos, nebent žmogus kažko nesupranta, tada galima ir agresijos įnešt. Aš kažkaip suprantamai pasakau, žmonių kalba pasakau ir mane supranta.

-Tu turi daug gerbėjų?

-Kas yra daug?

-Kaip manai, ar tu turi daug gerbėjų? Aš nežinau, kas yra daug.

-Aš irgi nežinau, kas yra daug.

-Ar turi užtenkamai gerbėjų?

-Jeigu turi vieną, jau užtenka. Jei turi kam dainuot. Jei turi daugiau nei vieną, dar geriau. Taip, yra tų gerbėjų. Pilnos salės žmonių, reiškia, yra tų gerbėjų.

-Vaidinai kine, filme pas Ričardą Matačių. Kaip tai nutiko?

-Buvo taip, kad mane pakvietė filmuotis Dexteris Fletcheris Londone, labai apsidžiaugiau. Man išpuolė koncertuot Lietuvoje, tai mano prioritetas, teko grįžt į Lietuvą ir nepavyko, ir buvo labai liūdna, nes mano svajonė buvo kine suvaidint. Nežinau, koks ten filmas, kažkoks smulkus vaidmuo.

Po to, grįžau į Lietuvą ir čia labai pergyvenau, kad man neišėjo nusifilmuot, ir Arūnas Matačius, mano buvęs vadybininkas, paskambino man, pasakė, kad jo brolis stato filmą ir nori pakviesti mane vaidmeniui. Ir pakvietė. Ir ten buvo viskas labai įdomu ir keista. Neatrastos vietos man pačiai ir emocijos. Labai daug emocijų buvo, nes vaidinau sunkų vaidmenį, vaidinau našlaitę, kuri užsimoka užsimoka už savo eutanaziją ir jai ištaško smegenis.

Man tas vaidmuo buvo sunkus jau dėl to, kad buvo nauja patirtis, o kai atėjau, mano monologas buvo pasikeitęs ir kol darė grimą, reikėjo viską pračekint. Man labai sunku būt negražiai, o mane padarė žiauriai negražią – išpaišė paakius, kad būčiau labiau pavargus, suvėlė, nudažė baltai veidą, kad atrodyčiau silpna, panages padarė, uždėjo tokį megztinį baisų ir tris minutes man reikėjo šnekėti monologą. Aš sėdėjau nugara į žmogų, tai buvo ta moteris, kuri paskui mane nušovė, tai mane emociškai paveikė tas vaidmuo ir fiziškai, nes kai man ištaškė smegenis, turėjau kristi prie sienos ir ja nuslinkti. Mano keliai visą laiką atsitrenkinėjo į pakaltą medį, buvo penki dubliai, tai paskui mano keliai buvo visi kruvini. Dar ir kaskadinių triukų iškart, supranti, padavė.

-Nori dar vaidint?

-Labai. Tiesiog man reikia iš naujo išmokt šnekėt.

-Išmokt šnekėt?

-Sulaukia 23-ejų metų moteris ir iš naujo mokosi šnekėt. Aš labai neartikuliuoju. Žiauriai. Noriu vaidint ir kine, ir teatre, o teatre reikia ypatingai aiškios kalbesėnos. Visi mano, kad aš išsipisinėju, bet aš neišsipisinėju, aš tiesiog taip kalbu. Pas mane toks sukandimas, S raidė yra tokia minkšta ir viskas veliasi, veliasi, veliasi... Aš labai noriu pasakyti ir turiu per mažai laiko, ir tuomet pradedu viską greitai susakyt.

Dar leisiu savo prozos knygą, va, haha.

-Savo prozos knygą?

-Taip. Tai baltos eilės.

-Kažkas apsiėmė išleist?

-Dar ne, bet jau šnekuosi su pora žmonių. Tai ne žutbūtinis reikalas. Taip sugalvojau, nes tas mano eiles visi giria ir jų daug yra, ir mane labai pastūmėjo Oskaras Koršunovas, o aš juo labai tikiu kaip menininku. Ir manim jis irgi tiki.

-Kokius filmus pati žiūri?

-Visokius. Man žiauriai patinka siaubiakai. Labai baisus „The Orphan“ („Našlaitė“). Mane labai veikia, kaip tas personažas atrodo. Gali nieko nesakyt. Psichizmas kažkoks. Pasolinio filmą neseniai žiūrėjau, paskui nelabai ką žiūrėjau, nes mane šokiravo. Iš klasikos dar Tarkovskis. Almodovaras man patinka. Daug visko žiūriu.

-Ar dabar žiūri kitaip į filmus, kai suvaidinai?

-Ne. Visą laiką turi tą periferinį matymą, pamatai kažką daugiau, ne vien scenarijų – personažai, išpildymas, tinka vaidmuo, netinka. Taip ir žiūriu toliau.

-Turi vaidmenų konkrečių, apie kuriuos svajoji?

-Ne. Aš turiu dabar labai gerą vaidmenį ir man jį bus labai sunku išpildyt. Sauliaus Šaltenio pjesės „Jasonas“. Jis ir režisuos.

-Apie ką tai?

-Apie gyvenimą. Gavau labai sunkų pagrindinį vaidmenį. Esu trijų vaikų mama, kuri įsimyli kitą vyrą. Man patinka dramos.

-Kada premjera?

-Na, kiek užtrunka spektaklį surepetuot? Žiemą kažkada. Veiksmas vyksta bet kada, mažam miestely. Esu vedusi moteris, kuri įsimyli vaikystės draugą, kuris yra Jasonas.

-Daug visur veiki. Turi dar kažkokių meninių ambicijų?

-Dabar didžiausia mano ambicija, kad tas solinis greičiau išeitų. Tada man būtų viskas ramu. Svajojau apie teatrą, apie kiną. Turiu viską. Kai išpildysiu viską, turbūt padidės ir tikslai. Ir ambicijos pasikeis. Dabar mano ambicija yra padaryt gerai, kaip įmanoma geriausiai. Šokt labai dar noriu. Sau patinka man šokt. Su Gyčiu Ivanausku patinka šokt.

-Tau jis siūlė kažką veikt?

-50 gramų siūlė. Turėjom bendrų renginiu... Jis filmavos mano video klipe. Jis jau išėjo, bet mes jo neskelbėm, nes aš nelabai supratau istorijos. Kažkokie magistrantai statė. Paskambino, pasakė, kad nori padaryt man klipą dainai „Getting nowhere“. Kodėl ne? Pradėjo daryt, atvažiavo Gytis naktį, scenarijų atnešė, sako, aš tavo klipe vaidinsiu. Na ką?, gerai. Tas scenarijus man buvo labai keistas ir pamačiau tą klipą ir jis man buvo labai keistas. Mūsų ten nėra, man ten labai daug aliuzijos į pedofiliją. Man nepatinka. Arba kiekvienas pagal savo sugedimo laipsnį žiūri, tai aš labai sugedęs žmogus. Labai estetiškas gražus filmukas, bet kažkas ten yra.

-Kada tavo artimiausias pasirodymas?

-Ketvirtadienį privatus, penktadienį – su „Silence“. Pirmadienį TV3 sezono atidarymas, paskui su Leonu skrendam koncertuot į Ženevą, kažkokie prancūzai atidaro ten savo klubą, mes jiems labai patinkam. Po to į Rusiją, po to per Sostinės dienas, po to į Stokholmą įrašinėt, po to vėl į Rusiją. Man žiauriai patinka turėt daug darbų.