Vidas Mačiulis 

Kartais žmonės stebisi mano interviu pateikimu. Kad aš iššifruoju viską – visus miktelėjimus, kostelėjimus, riktus, liapsusus. Liapsusai liežuvio yra liapsusas minties, o jeigu aš, pavyzdžiui, išredaguočiau žurnalisto Vido Mačiulio kalbą taip, kad palikčiau tik mano klausimui tinkamus atsakymus, nebūtų matyt jo savigraužos dėl to, kad kažkas galvoja, jog jis Sabonio paklausė, ar anas galvoja apie Lietuvą, kai meta.   Tai čia interviu su Vidu Mačiuliu, kuris bet kokiu atveju matė būtina paryškint savo CV, šuoliavo mintimis kaip eržilas per laukus, savanorį nešantis, bodėjosi krepšiniu ir tarė Halė kaip piligrimai taria šventųjų vardus. Ir kalbėjo apie „tuos juodaodžius“...

-Vidai, kada jūs paskutinį kartą žaidėt krepšinį?

-Prieš kokius tris metus. Turėjau problemų su sveikata, tai neužsiimu dabar. Į savaitėlę porą kartų. Sunku, kai esi apkrautęs, pamatysi vizitinę, tai ten tik pusė tų darbų. Nėra laiko ir man buvo virusas, C hepatitas. Vos išsikapsčiau. Bet dabar jaučiuos geriau negu jaunystėj. Kraują pylė kažkada, užkrėtė ir aš to nežinojau. Kadangi ožiaragis esu, per negaliu eidavau.  

-Turėdavot mėgstamų elementų kaip tritaškiai ar pasai geri?

-Aš esu toks kaip erkė prikibęs. Prikibt ir neleist varžovui mest. Bet noriu pasakyt tai, kad buvo toks Petras Buzelis, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas, kapitonas, „Žalgirio“ kapitonas. Vienam kabinete sėdėjom, jis ruošėsi 1980 metų olimpinėm žaidynėm, dalyvavo parengiamuosiuose moksluose Maskvoj, grįžo, bežaidžiant jį ištiko infarktas ir mirė staiga. Kaip žurnalistų sąjungos pirmininkas, suorganizavau Petro Buzelio krepšinio turnyrą. Mes tada žaisdavom, darydavom, kol man piršto vieno... Tai vis tas krepšinis būdavo... Bet, žinoma, smagiau yra žiūrėt, kaip kiti gražiai žaidžia. Ir tai svarbiausia yra, ir mano tikslas buvo, kad Lietuvos krepšinį populiarint savo laidoj. NBA kai žaisdavo Sabonis, Marčiulionis ar Ilgauskas, papasakodavau, bet man svarbiausia, šitaip sakykim, niekas daugiau tuo neužsiima – aš ir vaikus rodau, ir vežimėlius. Čempionatas šiemet Kaune vyko krepšinio vežimėliuose, kur mes C pogrupyje tapom nugalėtojais, perėjom į B. Niekas nefilmuoja, nerodo. Juokiasi... Kažkada Kazlauskas pasakė durną mintį, kad Vidas yra toks patriotas, taip myli Lietuvą, kad net Sabonio interviu klausia, kai meti baudą, ar galvoji apie Lietuvą? Čia žinau, kvailystė yra.  

-Ne kvailystė, kvailų klausimų nebūna, būna kvaili atsakymai.  

-Ne, ne, aš tokio neklausiau. Aš turiu tą nufilmavimą, kaip Kazlauskas tai pasakoja. Ir aš apskritai, man tada buvo 13 ar 14 metų, aš žiūrėjau pirmas rungtynes, „Žalgiris“ - Rygos ASK ar Rygos VEFas, buvo lauko krepšiai pastatyti, vasara buvo, man taip patiko, kad aš paskui jau nebegalėjau nueiti, o nuo 1968ų, kai pradėjau dirbt, niekada nepraleisdavau Halėj rungtynių. Ir norėdamas padėt, 1979-ais metais „Žalgiris“ krito iš aukščiausios lygos, o aš darydavau informacines laidas ir taip toliau, „Panoramai“ reportažai visokie buvo, galvojau, kaip jiems padėt ir sugalvojau tokias laidas „Time out“. Tai buvo Halėje įrašai ir leisdavau tuos įrašėlius prieš rungtynes. Apšilinėja komanda, o aš su kiekvienu žaidėju padarydavau - „Kaip šiandien žaisit, kaip ką?“. Ir jie aukščiausioj lygoj išliko. Niekad nepamiršiu, Steponas Butautas, amžiną atilsį, tuo metu vyriausias treneris buvo, sakė, žiūrovai žiūrovai padėjo, bet šeštas žaidėjas šį kartą buvo Mačiulio taimautai. Kad sugebėdavo įkvėpt. Paskui aš sugalvojau dar kitaip. Garastas atėjo 79ų rudenį „Žalgiriui“ vadovaut. Kad man būtų lengviau, radijo mikrofonų tuo metu nebuvo, padarė Halėj didžiulį laidą, tai aš su žaidėjais, su treneriais, ypač su krepšinio specialistais kalbėdavom. Kol apšilinėja, mes apie rungtynes kalba. Gomelskis, jis buvo TSRS rinktinės, Maskvos CSKA treneris, sakė, kad „V myre nietu takova „Time out“, kak delajet etat paren' v Kaunase“. Paskui, žinai, man tas krepšinis visą laiką, krepšinis krepšinis ir paskui, kai 1991-ais metais, sausio 13-osios įvykiai, užėmė Vilnių, mes iš Kauno darydavom laidas įvairiausias, nebuvo ką, ir aš tiesiog pradėdavau krepšinio šį tą duot per televiziją, o paskui, nuo 1992ų metų, mes, Kauno ta redakcija, paėmėm LNK dabartinį, tada buvo Centrinės televizijos laida, sakykim, Pervyj Baltijskij kanal, ir mes pusę dienos darydavom savo programą. Mano būdavo tokia autorinė laida „Sekmadienio rytą“, muzikinė, publicistinė, kultūra buvo, visai kitokia buvo. Jau buvo praėję penkeri metai, aš galvojau, jau galima ir krepšinį daryt. Pradėjau tą „Krepšinio pasaulyje“. Tokie buvo atsiliepimai... Niekas nedarė tokių. Po Naujų metų bus 20 metų, kaip aš „Krepšinio pasaulyje“ darau. Ir turbūt esu iš nedaugelio žurnalistų, kurie žurnalistiką baigę. Kiti ateina buvę sportininkai, buvę kitų profesijų. Tai pas mane gal ir laidos visada kitokios būdavo. Ne tiek skaičiai faktai, bet pokalbiai su žmonėm apie viską. Aš pateikdavau ir laidotuves, ko anksčiau niekas nedarydavo, stebėdavosi, kaip čia galima rodyti Butauto, Lagunavičiaus ar kažko kito. Bet jei yra „pasaulis“, reikia viską daryt.  

-Tai naujiena, krepšinio naujiena.  

-Taip, taip... „Lietuvos žinios“ rašė, nepamenu pavardės – Mačiulis visai išprotėjęs yra, kad... Bimbos auklėtiniai prie kapo labai gražiai pakalbėjo po kelis sakinius apie tą žmogų. Nesąmonė kažkokia, reikia rodyt metimų skaičius! Aš buvau prieš standartus. Visada buvo mano kvailystė, kad aš noriu daryt kitaip nei kiti daro.  

-Kodėl jūsų laida per tuos 20 metų labai mažai keitės?

-Nepasakyčiau, kad mažai keitėsi.

-Jūs visada vienas. Na, Jovaiša buvo.

-Jovaiša buvo, Lina Dambrauskaitė, Arūnas Pakula, amžiną atilsį jam, kuris man apžvelgdavo visą Europos krepšinį.

-Bet tik jūs išlikot visą laiką, esat laidos veidas.

-Be abejonės. Taip ir turėtų būt. Man visos Lietuvoje pokalbių laidos vienodos, visos informacinės laidos vienodos, nors turim penkias televizijas. Dar rajoniniam laikrašty per gamybinius sakydavau, kodėl visi vienodai rašo ir taip toliau? Redaktorius Markovičius sako, tai tu ką nors sugalvok. Sakau, kodėl mes rašom, kas buvo prieš savaitę, prieš kelias dienas, taip toliau. Paimkim vakar, šiandien ir rytoj? Tai kaip galim daryt rytoj, jei dar neįvyko. Sakau, vis vien padarykim kelis sakinius, kad bus tas ir tas. Pradėjo eit, liuks. Kas ten būdavo? Vien tik darbas, socialistinis lenktyniavimas. Sakau, paimkim kultūrinį gyvenimą, nuo sekmadienio iki sekmadienio. Tai kaip čia sekmadienį, bažnyčia, čia prie ko? Laikraštis išeina šeštadienį. Sakau, apžvelgiam kultūrinius įvykius Kauno apskrity. Tai aš va toks kvailas buvau. Dviratis surastas, ką tu gali naujo išrast dviraty? Vairą galbūt taip, kitaip ar tretiaip. Ir pas mane tas pats.

Jeigu man įdomus pašnekovas, kaip su tokiu Romanovu... Paskui įsidėjo net „Delfi“, „Lietuvos rytas“, buvę varžovai su „Žalgiriu“. Visą atverstinį išsišifravo mano pokalbį su juo. Aš galiu paskirti ir vieną pokalbį vienai laidai. Arba šitaip. Parodyk tu man nors vieną laidą, kuri kiekvieną kartą parodytų kokią nors archyvinę medžiagą, kas buvo prieš 10, 15, 20 metų. Kaip susirgęs Marijonas Petravičius, duok Dieve jam sveikatos, kaip jį 21-erių kviečia į rinktinę. Tai čia ir yra kitokia laida. Ir aš pasikeičiau, buvau jaunas gražus, o dabar tik jaunas.

-Su malonumu žiūrėjau jūsų archyvinę medžiagą apie Garasto ir Ilgausko konfliktą. Kiek aš supratau, Ilgauskas norėjo pasitaupyti NBA sezonui ir nuo prasidėjo konfliktas.

-Garastas nė vienu procentu nekaltas, kaip jį kaltina, kad nuvarė Ilgauską. Aš vienintelis buvau, dar buvo Zeliukas, jo nebėra, amžiną atilsį, negali paliudyt, laukėm už durų Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Sėdi ten Ilgauskas, kokie penki gydytojai, pora profesorių. Viską apžiūrinėjo ir išėjo, sakė, nieko jam čia nėra, gali žaist. Medikai sako, kad gali žaist, kaip treneris neleis. Pralaimi jis rungtynes, taip toliau. Čia ne Garasto buvo nuspręsta, kad tas mažas kauliukas buvo lūžęs, taip pat faktas, bet jo kaulai buvo, jis lūžinėjo ir lūžinėjo. O čia nei jis nusprendė pasitaupyt... Buvo klubo prezidentas ir tėvelis, vadovaudavo ir ką daryt, ir kaip daryt.

-Kiek bevadovautų, jis vis tiek gali pasakyt, ne, tėvai, ką tu besakytum, labai noriu žaist, todėl eisiu žaist. Tai jis nusprendė.

-"Delfi" vis ima tas medžiagas. Rekordas yra apie 63 tūkstančiai peržiūrų. Apie Sabonio šeimą paėmiau istoriją, dabar ten buvo. Man tas jų vaikinas skambina, sako, didžiausi rekordai. Dabar mane pralenkė Kubiliaus nušvilpimas „Žalgirio“ arenoj, dar 20 tūkstančių daugiau. Tai noriu duot interviu jiems, kaip Ilgauskas vargo, kaip jis su hanteliais, kaip jis su sugipsuota koja ir pas mane į studiją atėjo. Aš viską turiu ir dabar reikėtų parodyt. Aš vis tikėjau, vis tikėjau, kad jis galbūt sužais. Na, ką padarysi.

Aš nežinau, iš kur tas pastovumas mano gyvenime. Aš vienui vienas Ilgauską išlydėjau į NBA. Operatorius ir aš. Dabar kai atvažiuoja, tai mane juokas ima. Po rungtynių, kai pripuola 30-40, kiša tuos mikrofonus, aš stengiuos iš šalies. Arba Joną Valančiūną, kaip vadinam, kad Jonas Valančiūnas vienmetis su „Krepšinio pasaulyje“ arba atvirkščiai, tai jis man neatsisako niekad padaryt į šoną. Man visai nemalonu ir neįdomu, kai minia pakiša mikrofoną, vieni klausia, kiti užrašo. Tai va.

Sakau, aš kitoks. Kokią dabar sensaciją paskelbė – bus dabar daina Europos čempionatui. 1992ais metais laida „Krepšinio pasaulyje“ paskelbė konkursą, buvo Barselonos olimpinės žaidynės. Buvo 21 daina. Niekas šito nežino.

-Dabar jau kažkas žino, hehehe.

-Paskelbėm, Marčiulionis grįžo atostogų iš NBA, jis nustebęs. Sakė, NBA niekas tokio nesuorganizavo. Kažkas, irgi rašo kolegos, na, išdurnėjo Mačiulis. Aš ką? Patylėjau. Sunku būt pirmajam. Ir aš dabar jaučiu, kai kas, tie jauni, žiūri, na, kas čia, ką jis čia supranta. Bet aš neimu į galvą. Tik tiek galvoju – aš ne genijus, nežinau, bet tada šovė ta mintis. Kitas dalykas – aš mokykloj grojau triūba, akordeonu grojau. Man muzika buvo viskas. Tais laikais, eina siužetas, krepšinį žaidžia, iki tol niekas to nedarydavo, man triukšmas ir aš dar pakišdavau tą vadinamą foninę muziką, kad sutvirtintų. Pokalbis vyksta, jeigu liūdnas, fortepijoninė kokia. Viskas būdavo apipavidalinta. Ir visi pradėdavo klausinėt – kodėl aš tą muziką dedu. Man buvo pasirinkimas, ar į Kauno Gruodžio tą technikumą stot, ar į žurnalistiką. Nusvėrė žurnalistika, kadangi aš radijo diktorium norėjau būt, nuėjau iki finalo Kaune.

-Ar jūs galėtumėt būti krepšinio televizijos programų direktorium?

-Galėčiau.

-Kur būtų laidos apie žaidėjus, apie jų šeimas...

-Aš galėčiau ir programą sustatinėt. Aš aktyviai intensyviai pradėjau žurnalistika domėtis nuo aštuntos klasės, tada buvo viena Lietuvos televizija, vienas radija, eidavo „Kalba Vilnius“, ir aš žiūrėdavau – baigiasi vienas koncertas, prasideda kitas, trečias eina, o paskui info – kokios nors žinios, pokalbis su kokiu nors CK sekretorium, o trečias paskui – pokalbiai moksleiviams. Galvoju, kokie jie durniai. Padarykim koncertą, žinias, paskui vėl muziką. Aš labai šitu domėdavausi. Ir taip tada reikėdavo Lietuvos televizijai siūlyt kaip ką, aš visada turėdavau. Ir dabar aš daug ką matau. Ten telefonu, ne mano buvo rašyta TV Antenoj... Aš nesuprantu, ar mūsų, lietuvių makaulių durnų, kurie vadovauja televizijoms... Savininkų, kurie vienas su kitu konkuruoja – LNK žinios 18:45 ir TV3 tuo pat metu žinias duoda. Pokalbių laida viena ir kita. Konkuruoja tarpusavyje. Betgi kiek čia mūsų yra. Tu padaryk pusvalandžiu anksčiau ar pusvalandžiu vėliau. Aš būčiau programų direktorium, bet susipykčiau, nes aš esu kategoriškas. Jeigu aš taip sugalvojau, taip ir turi būti.

-Kiek rungtynių pamatot per savaitę?

-Velnias, jau dabar nusibosta. Aš dabar dvi pažiūriu Europos čempionato...

-O jeigu ne čempionatas?

-Na, į savaitę dvi tai tikrai. Eurolygos vyksta, o gal net ir tris. Aš vienintelis iš Kauno atvažiuoju, kai žaidžia „Lietuvos rytas“. Tris per svaitę sezono metu tai tikrai.

-Ar būtina žaist krepšinį, kad jį suprastum, kad būtum žurnalistu arba treneriu?

-Supranti, man daug kartų sako – kodėl tu neini komentuot? Ir tas pats amžiną atilsį Aidas Buzelis, kai mirė, nueikt tu, tu juk domėjaisi, tuos „Time out'us“ darei. Na, sakau, manęs netraukia komentarai. Vienas dalykas – pas mus kai kurie žurnalistai reiškia nuomonę prie mikrofono sėdintys, pas mus šito neturėtų būt. Bet kitas dalykas mane labiausiai nervina. Aš pats matau, kad įmetė, jau du taškai, kiek laiko liko, viską, kaip rodoma. Vien pasakyt tai, kad dabar 5 minutė, 3:3... Geriau būt žurnalistu, po rungtynių pakalbint specialistą, tai naudingiau ir įdomiau. Pavyzdžiui, aš dabar džiaugiuosi ir vakar Linui sakiau, Kleizai – puikus būtų komentatorius. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Sergejum Jovaiša, kuris moka žodį, valdo ir moka pasakyt. Jis turi teisę. Jis turi teisę, kadangi jis buvo didžiajam krepšiny. Kitas dabar yra, NBA. O ne pažaidęs kiemo komandoj arba ir paprastoj NKL arba RKL gali sėst prie mikrofono.

-Na, jis irgi kažkiek supranta, jis mato, kas vyksta.

-Tai nesvarbu. Aš irgi matau, kur klaida arba kur reikėtų zoną statyt, bet aš neturiu teisės. Kaip aš galiu sakyt treneriui?

-Kaip neturit? Jūs tiek žiūrėjot rungtynių.

-Na, tai nesvarbu. Mane pavyzdžiui nervina, kai sako, va, šitaip ar taip reikėjo padaryt reportažą. Bet jis nežino, kad ten su kamera negali nueit. Kai dabar, yra tragedija, niekas to nežino – FIBA nupirkus televizijos transliacijas ir transliuoja tik TV3 arba Viasat. Viduj negalima nei vieno kadro filmuot. Niekas apie tai nerašo.

Aš, pavyzdžiui, 1995-ais metais mane pasiėmė Lietuvos rinktinė į Graikiją, Atėnuose, kai buvau, tai aš paslapčiom iš skverno vieną darydavau, kitą darydavau, pusfinalį man ir kamerą atėmė, paskui vėl gražino. Tokia yra durna. Aš suprantu, Lietuvoj tai neprisidės pliusų prie mūsų krepšinio populiarinimo, kadangi krepšinis populiarus, bet kitose šalyse, kur ne taip, ir nerodyt, neleist filmuot... Fotografuokit kiek norit, žurnalistai sėdėkit, kompiuteriu rašykit, bet kameros išsitraukt negalima.

-Na, labai nori lupt pinigą, bet jeigu būtų nufilmuota, galėtų vėliau tų pinigų atsirast.

-Taip! Krepšiniui pliusas. Vakar norėjau aš to Zanulino paklaust, paskui galvoju, ma jį velniai, ten balius buvo...

-Būtų gerai turbūt.

-Na, bet čia jau nepasikeis.

-Aš vis dar noriu paklaust – ar būtina žaist krepšinį, kad būtum žurnalistu krepšinio arba treneriu? Pavyzdžiui, Vladas Garastas, jūs, nesat buvę profesionalūs krepšininkai.

-Sunku pasakyt. Aš, pavyzdžiui, žinau, amžiną atilsį, Gintautas Obelevičius. Jis buvo „Laveros“ treneriu vėliau. Taksistas buvo. Ir žaidė Kauno taksi komandoje. Amžiną atilsį, vėžiu mirė jaunas. Ir jis puikiai vadovavo komandai. Bet jis domėdavosi. Jis eidavo per rungtynes, bet kokias, kas žaidžia, jis stebėdavo keitimus, taip toliau. Tai va. O kitas, tai gali baigt Kūno kultūros akademiją, būt geru krepšininku, bet nebūsi geru treneriu. Tas pats Sergejus Jovaiša, kuris neįsitvirtino krepšinyje kaip treneris. O kalbėt moka, įtikint žaidėją moka, visus derinius žino kaip penkis pirštus. Niekas neišėjo. Ką gali pasakyt? Aš, pavyzdžiui, niekada nesutikčiau. Aš baigęs žurnalistiką.

-Bet žurnalistas nežaisdamas krepšinio gali būt žurnalistu, ar ne, suprast žaidimą?

-Be abejo. Kadangi čia reikia... Kodėl aš sakau, kad esu kitoks? Aš kitaip viską darau. Kartais aš net nepasakau rezultato. Man svarbu ir psichologija, ir šeimos problemos, ir taip toliau, ir taip toliau. Jeigu tu būsi vien tik KKI baigęs, na, tai...

-Ar jūs bandėt kada nors tą laidą padaryt labai ilga?

-Tai pirmoji buvo labai ilga. Trūko pusantros valandos. Atsitiktinė. Pradėjo LTV2, nėra ką duot ir staiga sužinau, kad tas mano kolega, dar pas mane nedirbo, Arūnas Pakula, ir tuometinis „Žalgirio“ bendro fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas dalyvavo Ispanijos visų žvaigždžių dienoje, turi video medžiagą, telefonu susikalbėjau. Ir jie grįžo apie pietus ir vakare, aš nežinau, turbūt kokią 9 valandą, ar net 10ą pradėjom tą laidą, „Svečiuose pas Arvydą Sabonį“ pavadinau. Ir pusantros valandos ėjo video, aš labai paklausinėjau, na, labai puiki. Jos neliko. Tiesioginė laida. Ir šitas Aleksandras Kosauskas sako: „Sveikinam Vidą Mačiulį su premjerine, pirma laida apie krepšinį. Tikiu, kad bus daugiau tokių“. Po to aš galvoju, iš tikrųjų, kodėl man nedaryt. Vot, ir viskas prasidėjo.

Sakykime dar vieną dalyką. Turiu ir įrašus. 1992-ais metais, mano laida „Krepšinio pasaulyje“ vyksta jau, ir mūsų rinktinė vyrų išvažiuoja į olimpines žaidynes, į Barseloną. Visą laidą, susitariu su jais, darau iš Sporto halės. Susėdę tribūnoj visi, aš ten pradedu, tiesiogiai transliuoju ir visa laida. Tai buvo kažkas naujo visiem, ypač tais laikais Lietuvos televizijoj – su muzika, su dainom, su kapela tokia, paėmiau. Ko tik aš nesu daręs! Bet, supranti... Kam patinka dukra, o kam – jos mama. Kas toli nuo to krepšinio, kas pripratęs, kad klaustum tenai kažką tai, aš nepatiksiu. Tie, kurie kažką supranta, jie džiaugiasi ir didžiuojasi. Kita vertus, man, pavyzdžiui, aš nežinau, ar čia dėl patyrimo ar ko, juk daugelis atsisako tuos interviu duot ir kalbėt. Na, man nei vienas niekada nei trenerių, nei žaidėjų, neatsisakė. Kadangi aš nelendu po antklode, man neįdomu, kas su kuo miega arba kas kiek alaus išgeria. Antra vertus, aš visada stengiuosi, su vaiku kalbu, nusileist iki jo lygio, su jaunuoliu gal net jo žargonu pakalbėt, paklaust, mūsų vyresnio... Reikia būt vienoj linijoj su juo. O jam, kita vertus, mato, kad supranti krepšinį, na, tai irgi žinai, jeigu pasakai „Bet jūs gynėtės blogai, galėjot...“, na, tai...

-Ar jums kildavo kažkada nerimas, kad jūs esat su į Barseloną išvažiuojančia rinktine, o tuo metu kažkokie treneriai derasi dėl kontraktų, kažkokie klubai pasirašinėja sutartis su žaidėjais, galbūt vyksta kažkoks moterų čempionatas, kur jūs nespėjat?

-Ne, ten sekmadienį vykdavo mano laidos. Aš stengdavaus spėt visur. Sakykim, vieną kartą, irgi Pakulos iniciatyva, gimė, supranti, žaidėjų biržą padarė „Pasimatymo“ kavinėj, kurioj aš dalyvavau ir dar turiu kadrus, kad viena komanda gali pirkt geriausią. Tai LKL buvo pabandžiusi, bet čia neišėjo. Mes viską gyvenime darom pagal kitus ir mes pradėjom, tą LKL įkūrėm pagal NBA modelį, kadangi Šarūnas buvo prezidentas pirmasis, Marčiulionis, jis viską darė. Tai tokioj mažoj šalelėj kaip mes, čia neįmanoma žaidėjų pardavinėt arba žaidėjų turgų daryt. Arba reklamos tiek surinkt, kad išsilaikytų komanda.

-Na, kiekvienas „neįmanoma“ yra naujas iššūkis.

-Na, jo, bet viską lemia krepšinyje pinigai. Ačiū Dievui, kad toks Romanovas atsiranda, ačiū Dievui, kad ir Vainauskas... Mano viena kolegė sakė „Laksto čia mūsų honorarai po aikštę“. Kad žaidėjam moka didelius pinigus, o kenčia ir žurnalistai, kurie leidžia laikraštį ar televizijos laidas ruošia. Palygink mūsų atlyginimą. Dievuli brangus, aš nei namo turiu, nei turtų, nei po pasaulį atostogų metu nevažinėju tiek. Ir lygint jų. Bet aš aną kart laidoj sakiau – jeigu visi... Aš tai daug dirbu. Jeigu visi dirbtų po penkias valandas kaip krepšininkai, turiu omeny treniruotes iš ryto, po pietų, rungtynėse. Ir ne tik fizines jėgas atiduoda, bet ir dvasines. Įsivaizduok – jaudinasi, kad jo neišleis, jaudinasi, kad išleidžia, nervai įtempti, meta baudą, neįmeta, žiūrovai švilpia arba priešingai – iš džiaugsmo. Sunki yra duona. Jauni vyrai ir pasensta. Aš dabar pažiūriu į krepšininkus, tie kurie pradėjo, turbūt 20 metų jaunesni, ir aš nė kiek nenusileidžiu šalia jų atsistojęs. Sukumpę, sukritę. Tai yra sudėtinga, sunku.

-Na, reikia ieškot darbo, kuris patinka, ė?

-Čia jau talentas. Per darbą nepasieksi. Daug galima pasiekt, bet... Sabonis gal 1 procentą darbo, 99, bet tai tokių per tūkstantį metų vienas gimsta. Susidėvi sąnariai, reikia, sąnarius keičia. Jėzau, Jėzau.

-Ar jūs stengiatės nekritikuot žaidėjų, kad palaikytumėt su jais gerus santykius?

-Ne dėl to, kad palaikyčiau gerus santykius.

-Ar jūs turit tokį principą nekritikuot žaidėjų, kad palaikytumėt gerus santykius?

-Ne, aš neturiu teisės. Bet jeigu pasako treneris, jeigu pasako Jovaiša vieną kartą... Nenoriu sakyt, vienas treneris su manim gal 2-3 mėnesius nekalbėjo, užpyko, kad Jovaiša pasakė „Aš būčiau kitaip padaręs. Kitoks startinis penketas būtų, kitokia gynybos sistema“. Na, bet ambicingi visi yra. Kodėl aš praleidau?

-Tai yra Jovaišos nuomonė. Tegu stovi šneka...

-Kodėl aš praleidau į eterį? Jis galėjo man pasakyt kaip treneriui. Bet aš ne dėl to. Mano yra, ką aš žinau, aš esu kaimo vaikas, kaime gimęs, kaime augęs, gal dėl to pas mane kažkokia dūšia. Kaip aš turiu kažkokią teisę, aš!, pasakyt? Jeigu pamatau, buvo, aišku, buvo, jeigu pamatau, kad tinginiauja, arba kaip juodaodžiai tie, taigi jie žiūri – nusispjaut jiems. Kaip himną... Ir mūsų nemoka to himno. Fanai moka! Halėj! Dabar šiemet uždraudžia, viskas negalima bus prieš Eurolygą himno giedot. Čia Sabo iniciatyva, aš „Krepšinio pasaulyje“ palaikiau tai, pradėjom net rodyt, kaip jie gieda fanai visi, rankas uždėję ir taip toliau, o šitie čiaumoja arba kiaušus krapšto. Kai mes turim šitiek krepšininkų ir mes imam iš kitur į tą mūsų mažą Lietuvėlę... Na, ir dar, sakykim, išvažiuoja mūsų vyrai, visi giria, kokios gražios lietuvaitės, o žmonos visos tampa jų užsienietėm ir lieka gyvent tenai.

-Kaip jūs manot, ar lietuviai myli krepšinį?

-Aš galvoju, kad ir myli. Ir myli vien tik dėl to, kad 37-ais metais tapo Europos čempionais, o paskui dėl to, kad 39-ais metais vyko Halėj, tuo metu tik radijas transliavo, ir visiem padarė tokį įspūdį, paliko, ta žinia, kad mūsų vyrai, aukšti, žaidžia kamuoliu, juk niekas nežinojo. Kad, sakau, jau turbūt moterų įsčiose pradėjo vaikai gimti jau su šita mintim... Pagaliau, Sabonis, na gal ne Sabonis pirmiau, Modestas Paulauskas, paskui televizija jau pradėjo transliuot tą „Žalgirį“, auksiniais „Žalgirio“ laikais, na, ir viskas, visiems garbė, krepšininkas tai yra kažkas tai aukščiau kitų. Tai aš galvoju, kad kokie 40 proc. tikrai myli.

-Kodėl LKL salės dažnai pustuštės, tuščios net?

-Aš, pavyzdžiui, šitą kiek kartų esu kritikavęs ir kėlęs. Aš nesuprantu. Ir net nemokamai. Eurolygos rungtynės, Vici žaidžia, Halėj, tai gal 500 žmonių, kai gali 3000 ateit. Ir aš nesuprantu. Visi mušas, visi nori „Žalgirį“ žiūrėt, „Lietuvos rytą“ ir tuo viskas baigiasi. Ir dar ne taip... Na, jeigu LKL finaluose, taip, eina. Nori Eurolygą žiūrėt, kai atvažiuoja Barcelona, Realas ar kažkas tai. Kita vertus, na, kam man eit, kai aš nežinau, kur mašiną vakare pastatysiu, kai aš koja paspaudžiu mygtuką ir žiūriu – transliuoja televizija. Na, kam man eit?

-Kad gyvai pamatyt, palaikyt, atmosferą išgirst. Kitas jausmas visai. -Kiek man teko Belgrade būt. Serbai. Dieve brangus. Pas mus dvi tribūnos, skanduoja dar. Ten visa salė atsistoja. Jaunimas ir taip toliau. Savo giesmes traukia, himnus traukia ir taip toliau. Niekada nemačiau, kad būtų bent viena tuščia vieta. Ten labiau myli. O kodėl pas mus neina – negalėčiau pasakyt.

-Man atrodo, yra tiesos tam žurnalisto pasakyme. Jeigu būna futbolo čempionatas kažkur, tai eina vietos žiūrovai žiūrėt net grupės rungtynių kokios nors Latvijos – Ukrainos. O pas mus žiūrėjo Šiauliuose, kur daug žvaigždžių.

-Čia neina, kad vis dėlto kainos. Pigiausias 240 litų į vienerias rungtynes, na, tai...

-Čia į Lietuvos rungtynes?

-Ne, ne, aš kalbu, kodėl dabar nėjo. Europos čempionatą.

-Bet buvo, man atrodo, ir po 90 į vienas rungtynes.

-Buvo ir tokių. Alytuj nuleido kainas ir paskutinėse rungtynėse buvo pilna salė. Moksleiviams ir pensininkams padarė, nežinau, 10 ar 15 litų. Bet čia irgi FIBA tvarko tuos visus dalykus. Nežinau aš tą klausimą irgi... Aš vakar irgi padariau su Ewelina Saszenko padariau apie krepšinį – myli irgi, taip toliau, bet neina. Marijoną Mikutavičių, sakau, šnekinu, Sabonis paėmęs mano mikrofoną visiems patiko, nežinau, ar tu matei, ypač moterų rinktinės žaidėjos viena kitai interviu daro, aš nufilmuoju. Ir kokį įdomų! Arba Jonas Valančiūnas. Baigėsi pasaulio čempionatas, gali pažiūrėt svetainėj „Kauno žurnalistai“, jis klausinėja kitus. Ir aš jam sakiau – Jonai, tu kai baigsi, būsi puikus žurnalistas.

-Jo, jis būtų geras žurnalistas.

-Labai pastebi, labai pamato, kaip ir Sabonis. Tik Sabonis jaunas prasčiau kalbėdavo. Kai aš jam pirmą interviu, tai aš jam parašiau, padėjau ant staliuko, jis ten kalba. 1981-ais metais. Tai supranti... Kokia čia tema buvo?

-Kodėl LKL salės pustuštės?

-Dabar jau galvoju, kad pilnos nebus, kadangi labai didžiules pastatė. Kas 100 kilometrų 5000 žiūrovų gali arba Kauno „Žalgirio“ arenoj – 15 tūkstančių. Bus daugiau žmonių, kadangi tose... Kokia ten „Kaustos“ salė, jeigu prakaitas žliaugia. Čia, apačioj, gali 100, viršuj 150 ir atvažiavus nėra kur automobilio pastatyt. Ten „Žalgiris“ žaisdavo. O šičia, naujoj arenoj, net neabejoju, kad bus. Kaunas, žinoma... Tikrai pyksta Vilnius, kad krepšinio sostinė, bet ten vis tiek kitoks ir daugiau ateina.

-Vilniuj daugiau futbolo turbūt. Kaip jūs manot, ar Lietuva turi šlovint, pagerbt Lietuvos krepšininkų pergales su SSRS rinktinėm?

-Be abejo. Tai čia visi ir sako, kad čia buvo lyg rezistencinė kova su Rusija, su Sovietų Sąjunga, per „Žalgirio“ ir CSKA kovas. Ir jeigu... Dabar aš darysiu laidą neužilgo, 25 metai, kai Joneso taurę iškovojo Argentinoj Lietuvos „Žalgirio“ komanda, prieš tai pralaimėję. Po 25 metų pirmą kartą kadrus rodysiu. Garastas nesakė, kad jis turi. Ten blogai, su mėgėjiška argentiniečių nufilmuota. Būtina prisimint ir tiem vaikam primint, ką jie ten žino, kas ten buvo ir kas ten vyko?

-Taip, bet Lietuvoj net labai didžiuojamasi, kad 1988-ais Sabonis SSRS rinktinė...

-Ai, tu kalbi, kad mes SSRS rinktinėj. Įsivaizduok, keturi lietuviai plius Valteris Tarybų Sąjungoj žaidžia. Tai irgi jau įrodė, visi žinojo, kur nuvažiuoji, kad ten lietuvis Sabonis. Ir Amerikoj lietuviai eidavo žiūrėt tas rungtynes. Na, ką darysi, buvom okupuoti, bet taip nugyvenom žmonės.

-Jūs turbūt tarnavot Sovietų sąjungos armijoj?

-Ne, netarnavau, aš gudresnis buvau. Susirgau.

-Žmonės dažnai nesididžiuoja, kad tarnavo Sovietų sąjungos armijoj. Na, tarnavau, faktas toks, faktas, kad laimėjo Sabonis ar Kurtinaitis.

-Kokia didžiulė Sovietų Sąjunga. Maskva, dvi geriausios komandos, Leningradas, taip toliau, .o lietuviai sugeba patikt į rinktinę. Jie gi norėdavo savus imt, bet kaip tu imsi savą, jeigu jie nežaidžia kaip mūsiškiai. Čia buvo garbė. Kad lietuviai atstovauja tai Sovietų sąjungai. Čia išugdyti tos mažos trijų milijonų saujelės.

-Na, tai pripažinimas talentų tų žaidėjų.

-Ir kas čia jau turi daugiau lietuvių Europos, pasaulio ar olimpinių čempionų vardus? Jeigu turi slidininkė, bet ji irgi su Tarybų sąjunga. O nesidžiaugt tais žmonėmis, kurie atidavė sveikatą.

-Aš manau, kad žmonės nežiūri, kad liūdna, kad jie atstovavo tą SSRS rinktinę.

-Na, bet toks buvo gyvenimas. Sakydavo, oi, ten jūs taip ir taip žurnalistai darot. Gi visi tie darbininkai, prie staklių dirbdami, buvo socialistinio darbo pirmūnai. Ženkliukus gaudavo, jei gerai dirba. Komunistinio darbo pirmūnai paskui. Bet tai čia yra... Dievuliau. Istorijos rato neatsuksi, bet nutylėt tai, kad mes, mūsų vaikinai, moterys tapo olimpiniais čempionais...

-Ar šlovint reikia?

-Niekas nieko nešlovina.

-Labai daug džiaugsmo dėl to.

-Na, kad jis tapęs Europos čempionu, na.

-Su SSRS.

-Niekas nemini tų jų pergalių, bet paminim, kad Europos čempionas ar pasaulio.

-Kaip manot, kokios dabar yra didžiausios dabartinės vyrų krepšinio rinktinės, žaidžiančios šiuo metu Europos čempionate, problemos?

-Aš vis dėlto galvoju, per sena rinktinė, savo amžiumi. Ir man pavyzdžiui gaila, kad nėra Martyno Gecevičiaus, kad patenka Motiejūnas į NBA, o neturi vietos rinktinėj. Ir vis vien, jaunystė daug ką gali. Bent trys keturi turėjo būti jaunesni, kurie, sakykim ir Mantas, ir Paulius Jankūnas, taip, o daugiau aš ir nesakyčiau, kad...

Dar blogybė antra, kad nėra Mačiulio ir nėra Kleizos. Būtų šitie du, niekas neabejotų, kad mes taptume čempionais. Bet toks likimas. Kaip ir Marijonas Petravičius. Kas galėjo pagalvot, kad jam ten plaučiuose bus trombos. Duok Dieve, kad jis pasveiktų ir greičiau pasveiktų. Tokios blogybės. Kęstas – tas pats, kiti, jo padėjėjai, irgi. Na, tai man atrodo, kad viskas pagal tą ir puiku yra.

Čia yra visos tokios vienodos savo pajėgumu komandos. Čia lemia, va, tą dieną neišsimiegojo, ar juoda diena ir nekrinta. Ispanai, žiūrėk, kaip su mumis žaidė? Ir kaip su turkais žaidė? Prarado tašką. Turėtų du auksinius taškus. Dabar ir mes vieną, ir turkai vieną, ir jie vieną. Būtų geriau, kad turkai nulį turėtų. Taip visur yra vienodas tas krepšinis. Net futbolo šalis portugalai, ir tie, klausyk. Nu, seniai, moka žaist, viskas gerai.

-Kas jums yra šių metų rinktinės atradimai ir nusivylimai?

-Kol kas atradimų aš nematau, kad būtų kažkas ypatingo. Pernai didesnis atradimas buvo tempas, greitis. Jaunystė su patyrimu. Šį kartą mes niekuo kol kas nenustebinom. Antra vertus, aš dar sakau, kokį čia gali padaryti atradimą, kai dviratis išrastas jau. Visi bėga, visi meta, o ta gynybos sistema irgi – arba zona, arba asmeniškai ir tuo baigiasi.

Aš galvoju, kad jeigu mes įveiksim šitą etapą Vilniaus, paskui tenai... Fiziniu parengimu, man toks jausmas, kad mes esam geriau parengti. Fiziškai. Evaldas Kandratavičius tas labai įdomus kaip žmogus, dabar CSKA jis su Jonu Kazlausku dirbs. Pažiūrėk, ispanai du kėlinius irgi daužė varė, mes po pertraukos juos prispaudžiam. Lygiai tas pats buvo ir pernai – minus 18 pralošinėjam ir sugebam, todėl, kad mes geriau fiziškai paruošti ir šitaip. O sunku dar pasakyt, palauksim pabaigos. Bet šio vakaro aš labiausiai bijau. Jeigu mes pralošiam serbam, mums bus sunku išsikapstyt iki ketvirtfinalio, kuris vyks Kaune.

Na, atradimas, sakykim, nei „Lietuvos ryto“, nei „Žalgirio“ šitaip nebuvo kaip žiūriu Panevėžio arenoj – vien žalia, vien žalia, visi apsirengę. Arba dar kepuraitėm, ar tuos vamzdžius muša. Tai čia irgi atradimas. Kad savotiškai tą mūsų baltą žalią, heh, geltoną žalią raudoną, ta mūsų spalva žalia vienija. Sakykim, ir labai tos zonos. Ot, atradimas. Labai puiku, kaip zonos, po 5 tūkstančiai, buvau Panevėžy ir dariau reportažą, šiandien tą patį Vilniuj pabandysiu padaryt... Kad sujungia – Kaune, Rotušės aikštėj, gi žinai, 5 tūkstančiai susirenka jaunimas, skanduoja „Lietuva“, himną gieda kartu. Tai čia atradimas yra, kad šitas krepšinis mus savotiškai. Juk mes esam vienas nuo kito nutolę, iš vis susvetimėję. Šitais, kaip tu sakai, tu jaunas, sovietiniais laikais, mes vienas kitam buvo atlaidesni, nuoširdesni, jeigu vienas miršta, eidavom visi iki vieno, pažinojom ar nepažinojom. O dabar, jeigu ateina du trys... Sako, aš su juo nedirbau, alaus negėriau, taip toliau. Mes esam susvetimėję. Mums tas pats, kur gyvent – ar Didžiojoj Britanijoj, ar Lenkijoj, kur pinigus moka. O tas krepšinis savotiškai daro mus visus lietuviais. Kur bebūtum ir ką beveiktum.

-O sporto žurnalistikos, kokios, manot, problemos?

-Tą patį, kad vienodai rašom. Visi vienodai, visi vienodai darom. Bet kaip niekad, „Respublikoj“, atsiverčiu, žiūriu, įdėtas keturi puslapiai, žurnaluose visuose įvairiausios matosi antraštės su nuotraukom krepšinio. Yra, yra naujų, bet... „Sport 1“, sakykim, man patiko. Vienintelė televizija, kuri neturi ką duot, ji iš visų spaudos konferencijų, nuo ryto iki vakaro transliuoja, kadangi negali transliuot kito, tai bent šitas parodo transliacijas. Tai čia irgi savotiškai atradimas. Lietuvos radijas netransliuodavo niekada krepšinio varžybų, o dabar visas transliuoja ir labai puiku, kas važiuoja, ar taksi sėdi, žino kaip ta Lietuvos rinktinė žaidžia. Tai irgi savotiškas atradimas. Sugrįžtam prie 39ų metų, kai tada Lietuvos radijas tik transliavo, kadangi televizijos nebuvo.

Kitas dalykas, kad ir Petrauskas pasikviečia ir Kleizą, ir Tomą Pačėsą pakomentuot, specialistus, autoritetus. Šiaip vienas atbarškino, kaip buvo, ir taip toliau.

-Kaip jūs manot, ar gali iš kitos šalies atvykęs žmogus tapti lietuviu?

-Jeigu jis ves lietuvaitę ir jam priimtina bus mūsų kultūra, mūsų požiūris į daug ką... Kodėl? Be abejo. Kuo tai paaiškint... Lietuviu kada? Aš moku lietuvių kalbą, aš myliu tą šalį, kur dabar gyvenu, kaip savo ir priimu jos kultūrą, papročius ir taip toliau – aš lietuvis.

Pavyzdžiui, lenkai yra abu broliai Lawrynowicziai. Nors čia kažkur anonse mačiau.

-Aš ne lenkas ir ne rusas, aš Valierka bielarusas.

-Jo, jo. Tai irgi juokais, bet jie lietuviai. Aną kartą dariau interviu su Krzysztofu, sako, „Nu mias dabar lietuvišką krepšinį žaidžiam“. Čia žinai, kaip lietuviškas krepšinis, kad daugiau mąstom, vienas kitam paduodam, koks čia lietuviškas, tai čia ne lietuviškas. Tai va, gali tapt lietuviu. Tai kaip nuvažiavęs pripažįsta amerikietišką gyvenimo būdą ir priima Amerikos pilietybę.

-Kaip manot, ar kada nors NBA rinktinė turės bent 6 lygiaverčius konkurentus?

-Europoje?

-Pasaulyje. Su kuriais ne antra trečia sudėtis konkuruotų, kaip su lygiais, bet kad surenka, pavyzdžiui, visus – Lebroną, Kobe Bryantą, Dwightą Howardą. -Klausyk. Jeigu jie būtų tokie talentingi, tai jie neimtų, aš nežinau, kiek dabar ten proecntų europiečių žaidžia. Ne tik europiečiai, iš Australijos, kinai! Ir taip toliau. Vadinasi, visi yra vienodi, kur tik talentas, jie moka milijonus. Matai, dabar jau lokautas, vieni dar nori daugiau, kiti neturi i6 ko mokėt. Jeigu pas mus būtų tokie pinigai, čia visi sėdėtų, visi būtų lietuviais ir atvažiuotų amerikonas taptų lietuviu.

-Bet jų rinktinė vis tiek yra akivaizdžiai pranašesnė prieš visas kitas.

-Nu... Sunku pasakyt, bet išsilygina pasaulyje. Koks anksčiau buvo Europos krepšinis ir kokio lygio dabar. Dėl to, kad mokomės vieni iš kitų. Pagaliau, nuvažiuoja į NBA. Ten kitas irgi yra stilius. Vos ne rusiškas – bėk ir mesk. Zoninė gynyba negalima. Noriu pasakyt ką – du, trys, maksimum po penkių metų NBA kuri nors komanda žais Lietuvoje, nežinau, ar su „Žalgiriu“, ar su Lietuvos rinktine, ar su kažkuo tai naujojoj „Žalgirio“ arenoj. Va šitaip bus.

-O dėl tų klausimų, tai man atrodo, paklaust, ar galvoji apie Lietuvą mesdamas baudas yra normalus klausimas. Ar tu atsipalaidavęs?..

-Už vairo važiuojant, žiūriu, mintys kyla, viską apgalvoju, savo gyvenimą, planus, taip toliau. Ten gi susikoncentruoji. Gal čia durnai atrodytų, šito nebuvo. Sabas sakė: „Aš visą laiką kovojau už tą Lietuvėlę, kad pas mus „Žalgiry“ žaistų lietuviai, kad jie himną giedotų, kad jie elgtųsi... Kad nuvažiuoja mūsų fanai, kad būtų su lietuviškais kaklaraiščiais, tais šalikais. Taip toliau. Tai aš dėl to toks buvau, tai mane traukdavo per dantį, man lietuvybė yra svarbu. Patriotas. Žodis patriotas ir varjotas labai skiriasi. Kai kam tu atrodai patriotas, kai kam varjotas. Varjotas tai yra durnius. O sunku įtikt...

-Aš manau, kad durnų klausimų nebūna, būna durni atsakymai. Kaip Sabo buvo durnas atsakymas tam žurnalistui – kas čia per klausimas? Jis neina į aikštę, bet gali apsigalvot, matydamas netikėtai pasikeitusias aplinkybes. Ką jis sakė prieš tai, buvo prieš tai.

-Sabas yra toks, kad jis šiandien gali būti geros nuotaikos, atsakys į kitą. Aš iš karto – jo akis pamatau ir žinau, kada galima ir kada negalima jo klaust ko nors.

-Ar neturi būt visada galima? Kaip NBA, kur privalo bendraut su žiniasklaida.

-Jeigu galvą skauda, jeigu piktas esi...