Džikičius patarinėjo priprast prie greito tempo ir dažnų keitimų. 

Ir vis dėlto Valančiūnas yra juokingas. Bent kai nežaidi prieš jį. Kaip jis švenčia kiekvieną įmetimą ar bloką - po kiekvieno pasikeičia jo nuotaika. Perdavęs blogą pasą link krepšio kažkur nuo tritaškio, puolė graužtis rankas, pagal aistrą - iki alkūnių. Atlikęs viską tvarkingai grįžo į gynybą ambališka eisena "Haters gonna hate". Įdeda sprogmenį per galvą, artėjant aiškiai rungtynių pabaigai padėkoja komandos draugams, žiūrovams ir baro padavėjams. Džiaugsmas fotografams - gyvenimas visu garsu. Tikiuosi dar pamatyt, kas bus, kai jis sugebės daugmaž visą laiką išbūti susikaupęs. Šiandien žiūrėjau "Ryto" rungtynes prieš "Budučnost". Pirmoje pusėje "Rytas" bandė žaisti gražų komandinį žaidimą, kur visi nesavanaudiški, nežiūri į krepšį, kai aplink daug erdvės, bet atiduoda pasą kitam. Tokie visi kuklūs, kojas šiek tiek velką. Taip buvo prarasta kamuolių, o Katelynas iš to džiaugsmo du kartus iš eilės nesugebėjo pataikyt į krepšį. Jis irgi dar progresuojantis, gal dar susikoordinuos, bet matosi, kad bėgdamas į šonus norėtų linguoti daugiau nei Valančiūnas, bet atrodytų gan keistai. Užtat antroje pusėje du kartus pataikė toks laisvas, kad net kauptis nereikėjo. Renaldui Seibučiui būt laisvam nereikia, jis gali pats sau progą susikurt, bet lyderiško plėšrumo darbštuolis neturi. Tik daug ryžto. Amerikiečiams to mokytis nereikia, bet Rice'as tuo nepiktnaudžiavo. Galbūt dėl to draugiškojo žaidimo plano neįsivėlė į iversonišką strėlių lietų. Noris tikėt, kad ir tas pasas centrui po labai erzinančio driblingo buvo numatytas iš anksto. Rice'as į priekį veržias šauniai, Robertsas geriau duoda pasą. Šoka gan žvėriškai, tačiau stengias kiek įmanoma žaisti galva ir komandos žaidimą. Todėl nesiveržia, kai reikia, ir meta, kai nereikia. Spėju, kad jau moka lietuviškai visą pokalbį, kaip paprašyt papildyt telefono kortelę. Po rungtynių klausiau "Ryto" vyr.trenerio Džikičiaus - ką manote apie Robertso žaidimą? Ir prasidėjo: aš turiu dvylika pagrindinių žaidėjų (tai kodėl leidžiat tik penkis į aikštę), neskirstau į gerus ir blogus (negirs kurio nors žaidėjo, jeigu jis pelnys 30 taškų), bet galiausiai kažką išsidavė pasakęs apie tik vienas rungtynes. Supratau, kad niekas galvų po vienų rungtynių nekapoja. Bet kas nutiktų, jeigu jis išvardintų, kas blogai žaidė? Pašlytų disciplina komandoj? Būtų sužlugdytas jaunas talentas? Nesavikritiškiems geriau į mišką neit. Toks pats atitrūkęs kaip Robertsas buvo ir "Ryto" juodkalnietis Jeretinas...  Net suglebęs. Samardžiškis neišsiskyrė, bet buvo patikimas. Jaučiu, toks ir liks. Jomantas. Kaip turbūt pasakytų Džikičius, gerai turėti patyrusį žaidėją komandoje. Žino kampus, jaučia atmosferas. Protingas! Churchillis, man rods, sakė "Niekada nestovėk, jei gali sėdėti, niekada nesėdėk, jei gali gulėti". Tai Jomantas, manau, šį sezoną ne tik nesiverš prie krepšio iki galo ir nešoks dėl kamuolio, kai reikia, bet ir atsiguls aikštelėj vieną dieną pogulio. Dabar "Ryto" laukia "Cibona". Beje, kodėl žaidėjų nebūna preskonfose? Tai Eurolygos politika? Nesąmonė!