Tuoj trenks snukin 

Šį savaitgalį Nacionaliniam dramos teatre įvyko režisierės Yanos Ross spektaklio "Chaosas" pagal suomio Mikos Myllyaho pjesę. Žiūrėjau šiandien, sekmadienį. Gyvas, spalvingas ir formomis įvairus kaip gyvenimo būdo žurnalas, jis turi patikti daugeliui.

Pakrikusi mokytoja turi dvi pakrikusias drauges - pakrikusią psichiatrę ir pakrikusią žurnalistę. Mokytojai bėda, kad uždaro jos mokyklą, psichiatrei - kad prasidėjo su vedusiu vyru, žurnalistei - kad visur skuba ir praranda dukters globą. Veiksmas dažniausiai vyksta į publiką atgrežtose dviejose suolų eilėse, scenos grindys ir sienos apkabinėtos kavinės meniu: ten capuccino, mokos ir dvigubi espresso.

Kavos Myllyaho simbolizuoja nedvasingumą ir rodo, koks jis pižonas, negali prisipažinti, kad jam ten patinka. Ant gale scenos stovinčios lentos, kur veikėjai kartais nuo karto ką nors papaišo, kad žaismingiau būtų, vienu metu įsijungia klipukas, kur padavėja primygtinai siūlo rinktis vieną iš kurių nors rūšių. Choose a car, choose an electrical tin opener... Vajėj, koks gyvenimas sunkus, pilnas iššūkių, reikia išsirinkt ką valgysi, o Ray Banus jau nusipirkai, antrų juk nepirksi. Bet jaučias ir Myllyaho nuovargis nuo visų "mes visi pasmerkti, nes esam vartotojai, nes esam gyvi" pezalų.

Kaip visiškai natūralus dalykas pateikta, kad mokytoja, susierzinusi, jog ant jos stalo prisėdo praeivis (praktikantės užpakalį aptarinėjantis šiukšlė, ne žmogus), trenkia jam į veidą kumščiu. Dalia Michelevičiūtė paskui pasakoja, kaip tai įvyko, tačiau ne slapta didžiuodamasi savim, o verkdama lyg Lietuvą vėl būtų be pasipriešinimo okupavę. Bet vėliau ji sugebėjo apsiverkti visiškai kvailoj, net komiškoj vietoj. Bet pačioj pradžioj traukė "My heart is beating like a jungle drum" pro šalį kaip kokiam Merfio dėsnyje.

Gal čia taip reikėjo. Mokyklos direktorę vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė dainavo kažkokius suomių žodžius labai tiksliai, net mėgautis į dainos pabaigą pradėjo. Toma Vaškevičiūtė kiek nesivaldė, juokėsi po nosim laukdama juokingos scenos, pabaigoje - reaguodama į žiūrovų juoką, bet tai smulkmenos. Čia ji atrodė penkis kartus geriau negu kine "Anarchija Žirmūnuose".

Visi aktoriai atrodė besimėgaujantys procesu. Džiugas Siaurusaitis, prisėdęs į savo suolą prie mikrofono, kartais įjungdavo Simpsonų balsą, bet greitai susigribzdavo, o atlikdamas jogą kiek drebėjo (Vaškevičiūtė visai ne), tad dar turi kur parako pašaudyt jaunuolis. Bet bučiuodamas Vaškevičiūtę viduj drebėjo turbūt dar labiau - nors veidas bučiavo aistringai, bet kūnas kiek styrojo įsitempęs, hahaha. Gerai, kad man nereikia...

Rimantė Valiukaitė išliko stabili kaip Bruce'as Willis ir Algirdas Gradauskas pasirodė šauniai. Puikiai iš esmės visi pasirodė kiniškame spektaklyje, kur ne tik filmuoto vaizdo buvo daug. Scenaristas ar režisierė ir mąstė kiniškai - tranko Valiukaitė pusę minutęs lapais per stalo kampą, paskui sako "Aišku, aš šito nepadariau". Kaip situacijų komedijoj.

Bet kas iš tos puikios vaidybos ir aktorių džiaugsmo, jeigu istorija apie nieką? Mokyklą uždaro, mokytoja ir taip pašlijusi, trenkia praeiviui, pašalinama iš mokyklos, vis dėlto skaito jubiliejaus kalbą, gauna per veidą nuo direktorės, viskas galiausiai visiems baigias gerai, o draugės finalinėj scenoj dalyvauja tik kaip statistės, nesusipina jų likimai. Užtat kiek visokių perėjimų iš vienos formos į kitą, juokelių, juokučių! Lyg kokį folklorą "Uroboro" vartytum. Ir scenar..., pjesės autoriaus vardas paskutinėje frazėje. Fap, fap, fap, kas ten fapsi, kažkas lygtai masturbuojas...