Markas Palubenka (Edvino Greičiaus nuotr.) 

Vakar „Tamstoj“ grojo antrą karjeros pusmetį įpusėjęs indie muzikantas Markas Palubenka. Lyriškas, dažnai su skausmu veide, uždaruoliškai linguojantis per rokavus pragrojimus, bet kartu ir gyvas. Jis turi viską – ir gerą muziką su eksperimentais, ir gerą balsą, ir hipsterišką megztinį, ir ego („Kodėl šnekat ir daužiatės bokalais, kai dainuoju? A, tiesa, net aš taip darau per kitų koncertus“, sakė nuo scenos).

Spindintis talentas, can't say a promising one, because he didn't promise me anything, išskyrus, kad ruošias greitu metu išleisti trečiąjį savo EP. Galbūt jame išlies tą skausmą į dar įvairesnes formas su dar gilesnėm balso kaskadom. Net jeigu ir nebesivystys, išliks klausomu.

-Markai, kodėl jūs esat vienas ant scenos?

-Nes vienam yra geriausia, vienas gali viską daryti. Vienas gali per dieną sukurti tris dainas ir pilnai jas padaryti. Vienas gali susitarti dėl koncertų. Ir groti vienam man dabartiniam periode yra geriau. Žmonės kartais galvoja ir sako man – va, tau trūksta žmogaus, perkusijos, gal dar kažko, bet tame ir esmė, kad aš noriu viską vienas daryt.

-Tavo dainos tokios daugiaplanės, vietom gitaros ritmą labai greitai keiti ir atrodo, kad jeigu būtų du tie ritmai, būtų labai įspūdingas rokas.

-Nežinau dėl roko... Man patinka bent kol kas būt vienam. Tie žmonės jei atsiras, tai atsiras patys. Kaip ir mano ligšiolinė karjera vystos – nėra, kad ieškau kažko tai, ir kažkur bandau įlįsti. Tiesiog žmonės atranda tave, kai tu darai kažką ir jie patys prisijungia. Lygiai taip pat ir su muzikantais. Aš galvoju, kad kai tik atsiras tokių... Laisvai juk galima nusisamdyt... Juk pilna yra grupių, kur yra samdomi muzikantai.

Jo, gitara aš mėgstu užpjaut. Įsivaizduoji, jeigu būtų antras, kuris taip užpjauna, tada tikrai būtų rokas. Man tai nelabai tas rokas.

-Tu ilgai?...

-Egzistuoju.

-...groji, kaip sakei ant scenos, Vilniaus skylėse? Egzistuoji, matau, kad ne pirmus metus, ne antrus ir ne dešimtus.

-Vienas groju nuo gegužės. Visa šita mano karjera yra nuo gegužės pirmos. Aš gal per daug sarkastiškai pasakiau. „Tamsta“, manau, yra etalonas visom prasmėm, gal tik šiek tiek toli nuo visų įvykių, nuo įvykių epicentro, paeit reikia. Šiaip tai scena yra puiki.

-Ir garsas labai geras.

-Garsas puikus. Kodėl aš kalbėjau apie skyles, kitose Vilniaus vietose, dažniausiai Vilniuj groju, yra labai sunku su normaliu garsu. Aš šiuo metu neturiu garsisto, bet aš nemanau, kad jis išspręstų tas garso problemas, kurios kyla mažesnėse vietose su prastesniu garsu. Tai yra grynai vietos reikalas. Aš esu turėjęs pusę ant pusės gerų koncertų. O „Tamsta“ yra etalonas to puikaus garso ir šiaip labai faina – nematai žmonių, pavyzdžiui. Nors šiaip ir skylėsi nematyti, man patinka, kai nematau žmonių.

-Kaip tu manai, kodėl žmonės pradėjo per koncertą šaršalaut, šnekėt tarpusavy?

-Tai čia taip įprasta. Aš irgi taip darau. Kai groja kokie rokbendai, užtvoja būgnai... Jie gi dar labiau ošia per sunkesnę muziką. Čia yra normalu. Bet, pavyzdžiui, aš esu turėjęs vienintelį koncertą užsienyje, Rygoje, labai mažoje vietoje... Buvo toks fenomenas, palygint su Lietuvos vietom. Tai buvo labai maža vieta, bet prisirinko pilna. Gal iš pagarbos užsienio atlikėjui, bet tas užsienis yra už 300 kilometrų, 3 valandos autobusus, gal iš tos pagarbos jie visą laiką sėdėjo ir tylėjo, laukė to. Tai kažkaip... Nežinau... Galbūt tai priklauso nuo muzikinės kultūros, nes jie į indie muziką kažkaip kitaip žiūri. Jiems tai galbūt yra, nežinau, aukštesnė muzika už kitas. Nežinau... Bet yra kažkoks...

-Ar tavo muzika yra indie?

-Aš vadinčiau indie, jo.

-Kiek tu esi indie, Markai?

-Aš nežinau. Apie ką ką, bet apie stilių neturiu ką pasakyt. Aš turiu gitarą, balsą, šiek tiek perkusijos ir kompą. Kas išeina, tas. Toj pačioj Rygoj mes su baro savininkais diskutavom, kas yra tas reikalas. Pagal tas grupes, kurias jie mėgsta, pagal smulkias detales, atskiri.

-Ar tu žinojai savo vardą prieš tai, kai pradėjai grot?

-Ta prasme, kad aš jį pabaigoj pasakiau? Nelabai supratau.

-Yra toks personažas iš tų juokų internete, hipster kitty, jis vis klauso indie.

-Ne, nežinau, reikės pažiūrėt.

-Tavo pirmasis EP vadinas „Love, jazz and devil“. Kas tau yra devil?

-Pagal tą albumėlio koncepciją, devil man yra mistika, nelabai žinomi ir suprantami dalykai. Apie jį mažiausiai galėčiau pasakyt ir turbūt abstrakčiausiai.

-Apie kurį daugiau – love ar jazz?

-Jie abudu yra labai faini. Aš visada maniau, kad jazz yra arkliukas to albumėlio, nes jam ir klipas buvo suktas ir taip toliau. Bet kuo toliau, tuo labiau įsiliejau į visas dainas ir dabar galiu pasakyt, kad man visiškai nesvarbu, kurią dainą pratransliuos per radiją ar kurią žmogus išrinks jo favoritu, aš pats jaučiu, kad tai yra visos trys lygiavertės dainos ir jų lygint neįmanoma, jos yra visos skirtingos kaip ir pats pavadinimas.

-Tai radijos jau transliuoja tavo gabalus?

-Ne. Kaip tik kalbu. Bet radijas man iš tikrųjų nėra įdomu. Man įdomu koncertai. Man labai įdomu pasidarė video. Klipai. Kai mes sukom tą „Jazz“ klipą... Anksčiau aš klausydavau dainos – įsijungi keletą tabų, paleidi video ir pereini į kitą tabą skaityt „Delfi“ arba Lrytą, o ten tik skamba daina, žinai. Video, aš galvojau, yra nereikalingi. Bet po to, kai mes padarėm tą klipą, aš supratau, kad video reikia daryt. Kai tik yra proga. Kad video žiūri. Ir aš pats juos pradėjau žiūrėti. Galvoju, kad jų ateityje bus.

-Tu labai dažnai grodamas, ypač kur yra koks rokovesnis pagrojimas, pradedi taip... Atrodo, skausmas tavo veide atsiranda. Iš kur tas skausmas? Pradedi dantim kąst.

-Aš žinau žinau, kaip koks Jamesas Hetfieldas iš Metallicos, kažkas panašaus.

-Jis labiau...

-Jo, jis labiau toks iš pykčio, pas mane toks, jo, iš skausmo. Aš įsivaizduoju. Nesitreniruoju prieš veidrodį savo grimasų ir mimikų, bet aš įsivaizduoju. Viskas yra natūraliai. Man labai patinka, kad aš savęs nevaržau, kai aš groju. Darau ką noriu, kratau savo galvą, kratau šitą šūdelį, kuodą. Visiškai nekoordinuotai. Man nerūpi, ką aš darau, tiesiog darai ir viskas.

-Man labai patiko tas „Devil“ daugiaplaniškumas ir tas, kur dainuoji „speak to me“. Kam tu dainuoji „speak to me“?

-Speak to me yra mano nuvogta frazė iš, man atrodo, Nabokovo. Jo memuarai, man atrodo, vadinasi „Speak, memory“. Memuarams tai labai graži metafora. Man dažnai nėra svarbu, ką reiškia frazė ar pavadinimas, aš dažnai neieškau kontekstų, nelendu į kažkokias detales. Man būna, labai gražiai skamba – speak kablelis memory. Love, jazz and the devil – labai gražiai skamba. Yra daina „Paki“. Išgirdau per filmą „Adomo obuoliai“, ten yra toks musulmonas, kurį kiti filmo herojai pavadina pakiu. Paki yra pakistanietis a la. Maždaug „Look at this paki“. Ir žiauriai faina, labai juokingai skamba. Ir aš vieną iš savo mistiškiausiu dainų pavadinau „Paki“.

-Turi du EP. Kada LP?

-Aš nemanau, kad leisiu LP. Manau, kad EP yra geriau. Daug EP kas kažkiek laiko yra geriau negu vienas LP su daug dainų per ilgesnį laikotarpį.

-Dėl šių skaitmeninių laikų?

-Taip, nes žmonės visko labai daug gauna, neatsimena nieko ir pamiršta. Geriau dėt penkias ar šešias dainas ir tegu iš jų mėgsta keturias arba tris negu kad dešimt ar dvylika ir žino tas pačias keturias penkias. O darbas pinigai laikas nueina per niek. EP, aš labai tikiuosi, kad bus greitai, turėtų būt kitų metų pradžioj.

-Ir tu planuoji toliau likt ant scenos vienas grot?

-Tu kaip vienas iš tų, kurie sako – tau reikia žmogaus, bent kiaušinio, na, va, kad būtų masė.

-Ne, ne, ne. Ne tam, kad būtų daugiau žmonių.

-Man patinka kol kas. Aš žinau, kad yra daug dalykų, kuriuos reikia šlifuoti. Aš pats juos jaučiu. Bet tai yra grynai dėl atlikimo. Bet kuo toliau, tuo labiau aš jaučiuos užtikrintas, nes reikia suvaldyt vienu metu tikrai nemažai dalykų ir dėl to aš darau labai daug namų darbų, kad viskas būtų labai gražiai paruošta, konceptualu ir taip toliau. Bet aš planuoju likti vienas.

-Būtumėt bent trise, būtų paprasčiau, liktų mažiau namų darbų.

-Man patinka sėdėt, patinka viską ieškot ir žiūrėt. Tame ir esmė, kad aš nelabai pasitikiu žmonėm, biškį egoistas esu, nes galvoju, kad kas geriau mano muziką atliks negu aš?

-Bet taip atrodo, kad tu savo muziką kuri bent trim žmonėm. Bet vis tiek bandai atlikt vienas.

-Taip. Aš nenoriu siekti Guinnesso rekordo. Bet man tas patinka. Aš mielai daryčiau, kad nebūtų to kompo, nes kompas eina ir eina. Mano užduotis yra su juo susiderint. Bet kaip yra atlikėjai, kurie kuria elektroninę muziką, ir atlieka ją gyvai. Jeigu yra elektroniniai būgnai, bytas kažkoks, dar kažkokie efektai... Man žiauriai tas patinka, bet, sakau, reikia žmonių tokių. Man tikrai patiktų atlikti visą šią muziką gyvai, bet kad jei yra elektroninis bytas, nebūtų paprasti akustiniai būgnai.