Netyčia pražiūrėjau nesėkmingojo Jodie Foster indie-ish-ko filmo (arba tiesiog tragikomedijos) „Bebras“ („Beaver“) premjerą Lietuvoje, bet vis tiek noriu pasidalinti savo įspūdžiais ir surašyti kaltinamąjį aktą, nes filmas turi dalykų, kaip nereikia daryti.

Turbūt iš noro Melui Gibsonui leisti pasitaisyti ir jį reabilituoti po daugybės skandalų – antisemitinių, seksistinių išpuolių, smurto prieš žmoną – Foster jį pakvietė filmuotis, o paskui pakvietė save vaidinti jo veikėjo žmoną. Vaidinga Gibsonas beveik save – bet kokį norą gyventi praradusį žaislų kompanijos prezidentą Walterį Blacką, kuriam sunku atsikelti iš lovos ir dirbti.

O, depresija, ją reikia gydyti, eina per visą filmą mintis. Jeigu tau liūdna ar bloga, įvaryk tablečių. Arba išgerk litrą Jack Daniels. Yra daugybė atvejų, kai po Jack Daniels butelio depresuoti pasijautė geriau! Iš tikrųjų, tai kaip užsipisai, taip ir atsipisk – savo laisva valia. Pagydykit jį nuo savęs... Nedaryk, kas nepatinka, eik daryt, kas patinka. Vėl aš apie tą patį. Bet nėra kito kelio aiškinti nepaaiškinamą, kaip aiškinti ribotais žodžiais ir prieš Dievą bėjėgiu protu.

He needs help, sako, jam liūdna, todėl tie padėjėjai „depresuotiesiems“ prisitaiko prie jo ydų ir viską tik pablogina. Vienintelė įmanoma help – priminti, kad viskas priklauso nuo jų pačių, ir būti tiems depresuotiems nuopuoleniams pavyzdžiu.

Tą depresiją Walteris Blackas bando, ir bandymų žudytis priežastis perkeliantis aplinkiniams, iš savęs varyti pasiėmęs į ranką bebrą. Taip neva jis gali pasakyti, ką iš tikrųjų jaučia, todėl pradeda grįžti į jį išvariusią šeimą ir susilaukia sėkmės darbe. Bet nebegali be bebro!

Lygiagrečiai vystos Walterio vyriausio sūnaus istorija. Jis yra moksleivis ir už pinigus kolegoms rašo darbus. Visi labai patenkinti, kadangi jis sugeba įsijausti į žmonių stilių ir jį imituoti. Būtų puikus filmas apie literatūrą ir meilę, jeigu scenaristas Kyle'as Killenas būtų sugebėjęs tą įsijautimą pavaizduoti, bet gavosi filmas apie nesėkmę. Galiausiai Walteris nusprendžia atsikratyti bebro visam laikui ir su elektriniu pjūklu nusipjauna ranką. Keisčiausia, kad po to, kai nusipjauna ranką ir pradeda mokytis valdyti protezą, Walteriui visi psichizmai praeina! Savižudybė padeda! Nors kelias iš nuopolio yra ilgas ir dramatiškas.

Yra filme ir režisūrinių įdomybių - kaip Foster bando suteikti simpatiją tai bebro lėlei. Vyresnysis sūnus, tas rašytojas, rėkia ant tėvo, kad tas su kažkokiu žiurkėnu, jaunesnysis neigia, sako, kad tai ne žiurkėnas. Dialogas nutrūksta, kita scena. „It's a beaver“, norisi sakyti. Laba diena, bebras tampa personažu.

Pinigų „Bebras“, palygint su biudžetu, surinko labai mažai, 5 proc., bet tai nėra blogiausias indie, kurį galima pamatyti. Su keliais juokais, keliais režisūros tvistais, jis turi savyje smagumo. Ir krūvą nesąmonių, bam bam bam. Dar rodo „Pasakoj“.