Vakar antrąjį albumą publikai ruošiantys „Gerai gerai ir Miss Sheep“ su muzikantais susirinko „Lofte“ ir porą valandų grojo savo senus šlagerius ir naujus kūrinius, o fone jų mirguliavo zooropiški LEDai. Davė vaizdų. Nebuvo taip įspūdinga, kaip haipą kėlė, bet buvo gražu.

Kimštos avytės, zuikučiai ir barsukėliai ant grupės pečių buvo labiau juokinga nei gražu ir ne į temą – nei jie groja infantilizmus, nei gwarina juokus, kuria normalias dainas apie meilę, jausmus, emocijas, stuff. Išėjo Miss Filmanavičiūtė su tais zuikučiais ant pečių ir Justės Arlauskaitės išraiškom veide (tos išraiškos greitai praėjo, o zuikučiai ne) ir atliko grupė daug senų kūrinių – apie „Own religion“ (paklausiau Dovilės, kas ta jos nuosava religija, vaipės „Narkotikai“), „Superman“ ir „Supersonic love“. Pastarasis, supratau!, skamba kaip lietuviška Pop arto estrada. Va, ką jis man primena. Gera estrada. Bet estrada.

O antrojo albumo kūriniai maloniai nustebino. Tai ryškus žingsnis į priekį tiek muzikine, tiek vokalo prasme. Ir net lyrine – pirmą kartą girdėjau, kad Filmanavičiūtė dainuotų „I just want to be your baby“. Jame ir muzika derėjo su vokalu, beveik hitas, gal ir hitas, po kurio gali sekti puikūs hitai. Radijo hitai ir diskių hitai – Gerai Tamošaitis ir užkalbasino vienoj vietoj gerai. Kiti nauji kūriniai atrodo kurti atskiriau, be didelės draugystės, nors ir geresni – sintezai suskamba naujau ir harmoningiau (Black and white, rodos gabalas vadinas), o Dovilė užsuokia su pareiškimais į tikras divas. Vienoj ar dviejose dainose, bet sakau – progresas ryškus. Nors pasopranint jai vėl nesigavo.

Pasirodė ir kad su savo muzikantais jie arba mažai bendrauja, arba ne visada jų nuomonės paiso, nes Sergejus Makidonas vienos dainos pradžioj labai mojavo rankutėm, kaip jis nori būgnais čia pamušt, ale ten tik sintezai bytino.