Kad neišsiskirtų su žirgu Albertas pasisiūlo į kariuomenę, bet tam yra per jaunas. 

Arthauzo fašistukai visada pasiruošę savo kumštukais taukštelti Holivudui, tačiau jeigu iš Amerikos atveža Spielbergo filmą, jie priima jį domėn ir prisimena Holivudo įtaką ir svarbą kino istorijai. Lietuvos kino ekranuose nuo šiandien rodomas įtakingojo Steveno filmas „Karo žirgas“, prieš tai buvęs miuziklu pagal Michaelo Morpurgo knygą.

Sunku įsivaizduoti ką nors saldesnio negu kai kurie šio filmo veikėjai ar vietomis jo tonas. Vaikinas Albertas (Jeremy Irvine), kurio tėvas į fermą arimui parveda veislinį arklį, gauna dėl jo kainos nuo žmonos velnių, laksto pavėpęs ir naivus kaip iš jehovistų bukleto. Jokio pykčio iš jo ar pagedimo kaip pas kai kuriuos skaitmeniškai animuotų filmų sarkastiškus veikėjus. Vaikinas visai šeimai.

Tėvui lietus išplauna ropes, todėl jis nebeturi pinigų sumokėti už žemės nuomą ir parduoda Alberto numylėtinį Anglijos kariuomenei, žygiuojančiai kautis prieš vokiečius. Arklį perkantis karininkas supranta Alberto skausmą ir pakėlęs antakiukus žada Albertui žirgą gražinti. Čirpia jausmingi smuikai.

Ne visur pati istorija yra banali, prekybą ir svetimoteriavimą žinantys vyresnieji supras kandaus žemvaldžio Lyonso (Davidas Thewlis) pastabas ir gal pajus azartą veikėjams derantis dėl arklio kainos, tačiau pats tonas visur išlieka patetiškas (ne pathetic, apgailėtinas, o iščiustytas, kičiškas). Galbūt Spielbergas studijuodamas Pirmąjį pasaulinį karą atkreipė dėmesį, kad kariaut šalys ėjo su daina ir švilpavimais lūpose. Viskas atrodo kaip paradise lost.

Tačiau istoriją Spielbergas išdėsto labai aiškiai ir glaustai, stereotipų meistras. Ir neigi ar neneigi, kad tau rūpi amžinosios vertybės, jo hamburgeriai veikia. Kažkiek, kadangi Richardo Curtis scenarijus („Love actually“ parašytojas) daugiau sukoncentruotas į arklį. O ir originalioji istorija buvo skirta vaikams, galbūt todėl man filmas atrodo tvarkingas, tačiau Pirmojo pasaulinio nesuaktualinantis. Vaikams ir veganams labiausiai patiks.

Masinės scenos palieką įspūdį. Laksto apsirengėliai kareiviais ant būrio arklių, puola vokiečių stovyklą puikiai į kadrą sukomponuoti, šliaužia kamerą per apkasų tunelius, tempia arkliai į kalną vokišką pabūklą, o apačiojė, slėnyje atsiveria išsitaršius vokiečių stovykla. Kiek jiems reikėjo su tais bukais arklių padarais prasitampyt – kad arklys nejojamas bėgtų tiesiai per kelis šimtus metrų dekoracijų.

Meilės istorija pagrindinėj linijoj nėra, Albertui labiau rūpi arklys negu merginos, tačiau dėl šio pasaulio pamato įterpta trumputė simpatija – žemvaldžio sūnus vežas gražuolę tėvo automobiliu, o Albertas šuoliuoja šalia ant arklio, mergina stebisi ir tarp jų užsimezga simpatija. Vėliau Albertas dar klaus apie ją, kaip ji laikos, taigi, drama įvyksta.

Vokiečiai iš pradžių atrodo kaip bjaurybės, tačiau Curtisas pasistengė, kad karas atrodytų vienprasmis. Prieš pirmąjį britų ir vokiečių susirėmimą, vienas britų karininkas diskutuoja su kolega, į ką vokiečiai pirmiau šautų – ar į tą su negražia kepure, ar į tokį kaip jis, kuris gražią nešioja. Turi, va, vokiečiai grožio jausmą, žmonės reiškia. Ir kai pasirodo iš pasalų užkluptų vokiečių veidai, jie tokie pat skaidrūs kaip anglų, nesukarikatūrinti. Vėliau vokietis susipažins su anglu abu išlindę iš apkasų, kad ištrauktų iš vielų ten įsipainiojusį Joey, tą filmo arklį. Nes Vakarų fronte nieko naujo.

Mokykitės iš Spielbergo paprastumo, bet šviežumo iš šio filmo nesitikėkit.