Socialinės inžinerijos teorija “Giminės”:

1. Pažįstami. Jūs sveikinatės, tačiau ryšių nepalaikot.

2. Bičiuliai. Ryšių nepalaikot, tačiau būtumėt linkę.

3. Draugai. Palaikot ryšį būdais nuo sms iki dovanos be progos.

4. Geri draugai. Žino, kurioje ausyje jums zvimbia.

5. Šeima. Numato penkis jūsų žingsnius į priekį ir užkerta tam kelią.

6. Schwarzeneggeris.

Lingvistinė teorija “Be Nomedos”:

1. Čiauškėti. Rodyti, kad gali balsuoti.

2. Plepėti. Laukti progos įsiterpti į kito srautą.

3. Šnekėti. Keistis turima informacija be įsipareigojimų.

4. Tarti. Mesti sakinį nelaukiant atsakymo.

5. Sakyti. Apibrėžinėti savo situaciją ir laukti užsimezgančio jums palankaus dialogo.

6. Kalbėti. Apibrėžti esamą bendrą situaciją su tikslu ją pakeisti.

Muzikologinė teorija “Muzika – tai mano gyvenimas, ir aš nusidainuoju”:

1. Formatas. Tie, kurie baliukyje atpažįsta gabalus iš radijo ir tada žiūri į fotoaparatą linksmi. Muziką vertina pagal jiems sukeliamas nuotaikas.

2. Melomanas. Vagia ir perka muziką, rašo komentarus internete, gal blogą. Muziką vertina iš anksto, pagal gerbėjiškus įsipareigojimus.

3. Dydžėjus. Žino, kokia turi būti muzika, kad jam patiktų, silpsta prisiartinęs prie gitaros ir su ja nusifotografuoja kaip prieš 10 metų darydavo prie sportinių mašinų. Muziką vertina pagal naudą savo įvaizdžiui.

4. Tabamis. Groja koverius su savo kūrybos intarpais, išgarsėja koveriu ir audringiausiai trypia grodami koverius. Muziką vertina pagal sentimentus geriems laikams, kai po pievas nepadusdami lakiojom.

5. Vertėjas. Nori kažką savo kūryba išreikšti, dažnai keičia įsitikinimus, kuria įvairiomis trajektorijomis, yra sudalyvavęs keliuose skandaluose. Muziką vertina, jeigu turi nuotaikos.

6. Legenda. Neginčijamas autoritetas, turi paminklų, tribute grupių, gyvena iš susikrauto piniginio ir socialinio kapitalo. Jeigu įvertina muziką – tai jau formatas.

Tolumoje girdisi protestuotojų ūžesys ir praeidamas matau, kaip graži mergina daužo juodą apsaugos skydą rėkdama: „Sustabdykite šią beprotybę“. Kažkoks hipis tiesia man ranką: „Broli“. Nusisuku, aš jums ne brolis, tik stebėtojas smalsiai galvojantis, kodėl nepaisant plieno ir optikos, mūsų nelaiminga demokratiška civilizacija kiša vieną karą po kito. Kurią beprotybę mums stabdyti? Beaistris karas už demokratiją – mes tik biurokratinės sielos, drebančios prieš guerilla islamo aistrą, norinčios greičiau namo, prie saugių strateginių žaidimų per pietų pertrauką išblyškusiame ofise. Negi tai realybė, kurią giname prieš degančius rytus? Teisė į monotoniją? Vegetarai ginklakaliai, purvini hipiai taikdariai, kariai, besifotografuojantys nuogi per orgijas Irake, bevertė plieno elegancija – mums kažko labai labai trūksta.

Keistai atrodo visi tie žmonės ketvirtą ryto mėlynais kostiumus palinkę virš melsvų ekranų lyg ištikimi šventyklos tarnai bandantys išgelbėti savo sunkiai sergantį dievą. Lyg Katalikų bažnyčia jie valosi nuo neištikimų tarnų, apjuodinusių ekonomikos švarų veidą. Stebėdamas visa tai iš šalies galvoju, kokia nepaaiškinama jėga verčia žmones kurti įsivaizduojamą pasaulio tvarką, kur viskas turėtų taisykles, būtų aišku ir pavaldu žmogaus protui. Lyg visas mūsų gyvenimas būtų kova su kosminiu chaosu, kartais vis įsiveržiančiu į pasąmonę. Sizifo kova, kurią pralaimime kiekviename žingsnyje, su kiekvienu demokratijos skandalu, genocidu, cunamiu, sudužusia širdim ar kraujo vėžiu. Kad ir kaip neigtume ilgesį kosmosui ar dievui, praleidžiame savo trumpus gyvenimus bandydami sutramdyti iracionalumą ir atsikovoti bent gabalėlį pasaulio, kurį mums žadėjo Jėzus, Machomedas ar Buda. Septintą ryto gerdamas kavą St. James parke galvoju, jog kad ir kaip norėtume tikėti, jog XXI amžius yra kokybiškai geresnis nei laikai, kai degino raganas, trumpom blaivumo akimirkom praregime, jog vis dar garbinam fantomus ir tikim šarlatanais (sudegindami tuos, kurie prieštarauja).