Dizainerė, vertėja ir rašytoja Paulina Pukytė jau turi kūrybinių planų 2010 – tiesiams – ji rašo knygą.

,,2010 metais planuoju toliau rašyti knygą ,,Dialogai“, kuri bus sudaryta iš jau anksčiau periodikoje publikuotų ir naujų dialogų. Ar pabaigsiu tais pačiais metais – nežinau.‘‘, teigia P. Pukytė.

P. Pukytė yra parašiusi dvi esė knygas ,,Jų papročiai“ (2005) ir ,,Netikras zuikis“ (2008), kurių pagrindinė tema – skirtinga kultūrinė lietuvių ir kitataučių patirtis Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje.

,,Netikras zuikis“ pretenduoja į geriausios 2009 – ųjų metų knygos apdovanojimą.

Dar šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis praeitą žiemą mirusio poeto Sigito Gedos knygą ,,Siuita Virginijai“, kurią spaudai parengė pats autorius. Tai meilės lyrikos knyga, parašyta sunkiu S. Gedos gyvenimo laikotarpiu.

,,Ryšys su įvairių poetų įvairiais laikais rašyta lyrika yra šios knygos pabrėžtina ypatybė‘‘, ”Uroborui” pasakoja literatūros kritikas ir S. Gedos knygos redaktorius Valentinas Sventickas. ,,Tai ką jis pats išgyveno, tai ką norėjo pasakyti yra supinta su įvairiais mitologiniais, bibliniais vaizdiniais. Verta prisiminti, kad S. Geda yra vertęs Giesmių giesmę, daug pasaulio poezijos. Taip ir susitinka šitoj poezijoje ir Lietuva, ir Egiptas, ir asmeniškumai, ir ilgametės tradicijos“.

,,Knygos poetinė forma labai laisva – greta tų tokių kanoniškų poetinių formų yra eilėraščių proza, bet kartu net ir tie eilėraščiai proza išsaugo meilės giesmių poetiką. Čia jau viena iš tokių S. Gedos kūrybos paslapčių“, pasakoja V. Sventickas.

S. Geda pageidavo, kad knygai iliustracijas kurtų žinomas dailininkas Mikalojus Vilutis. ,,Ir tą jis padarė, ir padarė gerai“, teigia V. Sventickas. Knygos redaktorius pasakoja, kad ,,Siuita Virginijai“ esančios iliustracijos prisiderino prie laisvo S. Gedos poezijos braižo: nėra ypatingos simetrijos, piešiniai neatsiranda kaip kokia skyriaus atsklanda – knygoje yra improvizuotas, laisvas piešinių tekėjimas.

S. Geda yra parašė pusšimtį knygų vaikams ir suaugusiems, jo kūryba buvo įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. S. Geda buvo apdovanotas Gedimino ordinu.

Gruodžio mėnesį knygynuose pasirodys nauja rašytojo Sigito Parulskio poezijos knyga ,,Pagyvenusio vyro pagundos“. ,,Tai absoliučiai nauji eilėraščiai. Dauguma parašyti per porą paskutinių metų. Keletas yra senesnių, bet jų nėra jokiose rinktinėse knygose“, teigia rašytojas.

S. Parulskis prisimena, kad buvo paskelbęs neberašysiąs poezijos, bet ėmė ir parašė – ,,Kartais taip būna, kažkaip permuša“, rudenio pradžioje pasirodžiusios knygos ,,Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ pristatymo metu pasakojo autorius.

,,Eilėraščiai šiaip atsiranda – vaikštant, gyvenant. Man labai didelį impulsą parašyti labai neblogų eilėraščių, dabar girsiuos, nes labai noriu pasigirti, suteikė Alfonso (menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus) versta knygelė ,,10 anglakalbių poetų“ – tokios nenutrintos, tokios kažkokios gaivios poezijos ten yra.“

,,Pagyvenusio vyro pagundos“ yra ketvirtas S. Parulskio eilėraščių rinkinys, autorius yra išleidęs poezijos knygas ,,Iš liūdesio visa tai“ (1990), ,,Mirusiųjų“ (1994), ,,Mortui sepulti sunt‘‘ (1998).

Aušra Kaziliūnaitė (dešinėje) skaito eiles šių metų festivalyje "Tarp".

2007 metais pasirodė debiutinė tuo metu dvidešimtmetės Aušros Kaziliūnaitės knyga įžūliu pavadinimu – ,,Pirmoji lietuviška knyga”. Šį lapkritį autorė išleido antrąją knygą ,,20% koncentracijos stovykla”, kurioje, pasak poetės, daugiau dėmesio buvo skirta ne naujiems ieškojimams, o tam, kas slypi po žodžiais. „Uroborui“ p.Kaziliūnaitė pasakojo apie dalines jausenas, kūrybinius pikus ir sultis Pilies gatvėje.

Praėjo du metai nuo tavo pirmosios knygos ,,Pirmoji lietuviška knyga“ išleidimo, ar per šiuos metus pasikeitė tavo požiūris į kūrybą?

Pasikeitė ne tiek požiūris į kūrybą, bet pats kūrybos procesas. Žiūrint iš dabartinės mano laiko pozicijos, atrodo, kad pirmojoje knygoje buvo daugiau ieškojimai. ,,Pirmoji lietuviška knyga“ yra labai įvairi, joje yra panaudota daug vizualinių elementų, tiek mano pačios fotografuotos nuotraukos yra įkomponuotos eilėraštyje kaip jo struktūros dalis, tiek apskritai labiau žaidžiama su eilėraščio vizualumu. Antrojoje knygoje jau nebėra tiek daug ieškojimų, bet yra daugiau atradimų, labiau buvo orientuojamasi į pačios kūrybos esmę, į tai kas slypi po žodžiais.

Kaip apibūdintum knygą ,,20% koncentracijos stovykla”?

Net nežinau, turbūt pavadinimas labai taikliai viską pasako – ,,20% koncentracijos stovykla”. Galvodama šitą pavadinimą, turėjau omeny tokią būseną, kuri mane ištinka rašant daugelį eilėraščių ir kartais žiūrint į pasaulį. Apskritai holokaustas, koncentracijos stovyklos yra siejamos su kentėjimu. Dabar, kai mes gyvename postmodernizmo epochoje, kai viskas yra neaišku, tu gali jausti, kad tavo siela kenčia, kad esi liūdnas, bet tuo pat metu gali būti ir linksmas – visi jausmai yra persimaišę ir išskydę. Žmogus vienu metu nėra joks 100%, labai menkas procentas tavęs yra vienoks, kažkoks procentas kitoks, galbūt 20% dar kitoks. Taip pat ir realybė tampa nebe 100% reali, atsiranda jausmas, kad tai kas vyksta aplinkui yra, kaip budistai teigia, maja (t.y. iliuzija), nes viskas tarsi nėra tikra, viskas keičiasi. Taigi knygoje galbūt atsiskleidžia mano šiek tiek nihilistinis požiūris į dabartį, į tai kas su mumis dedasi,

Kas tau yra kūryba?

Bent jau šiuo metu, nežinau, kaip bus ateityje, tai yra kaip dar viena mano galūnė. Kūryba man yra visiškai natūralus procesas. Aš netgi nepatiriu kaip daugelis kolegų, rašytojų, tokio momento, kai reikia labai kankintis, parašant du eilėraščius į metus, ir kaltinti save, kad daugiau neįstengi. Manyje tai randasi labai natūraliai ir galbūt tiktai baugina, kad nežinai, kaip bus ateityje, galbūt kada nors man bus sunku rašyti. O pastebiu, kad nors kartais žmogui jau nebereikėtų rašyti, galbūt pasibaigė tas laikas, kuris buvo duotas kūrybai, bet daugelis prie rašymo pripranta kaip prie narkotikų, nes kai tu rašai eilėraštį, patiri vos ne transo būsena – viską pradedi išgyveni taip tikrai ir taip būtent be tų 20%. Konstatuodamas tą 20% išgyveni 100%.

Kai kurie psichologai rekomenduoja rašymą sau kaip terapiją, bet kas yra rašymas, kai esi publikuojamas, skaitomas? Ar tai vis dar rašymas sau, o gal jau kitiems?

Aš savyje patiriu tokį dualistinį momentą: kai eilėraštis yra rašomas, tai aš jį rašau nei sau, nei kitiems, jį tiesiog rašau. Tai yra kaip Didysis sprogimas, jis, mano manymu, nėra dėl kažko. Kaip metų laikai keičiasi, taip eilėraštis yra rašomas. O po to, kai kažkas skaito, išgirdus kito žmogaus nuomonę, interpretaciją, bandai paprieštarauti, kartais nustembi, kartais apsidžiaugi. Bet kokiu atveju, visada reikia susitaikyti su tuo, kad tas eilėraštis, kuris yra publikuotas, jau tau nebepriklauso.

Tarkim, žmogus parašo kūrinį, o kiti aiškinasi ir galvoja, ką autorius tuo norėjo pasakyti. Ar įmanoma tai išsiaiškinti? Ar autorius visada žino, ką jis tuo kūriniu norėjo pasakyti?

Man atrodo, kad jeigu rašytojui kuriant atrodo, kad tekstas iš kažkur ateina, dėl to yra ,,kaltas“ sąmonės ir pasąmonės sąveikavimas. Tarkim, aš rašau eilėraštį, žodžiai mane tiesiog užplūdo, o po kiek laiko skaitydama suvokiu, kad to mano gyvenimo etapo kontekste tai rašyti buvo labai logiška. Tad pasakyti, ar rašytojas nori kažką pasakyti ar nenori, yra labai sudėtinga. Mūsų protas nėra kaip viena tiesė – tai visų procesų virtinė, kuri rašytojui kažkaip atsiranda ant popieriaus.

O dėl kitos klausimo dalies, tai kodėl gi ne? Aišku, turi galimybę išsiaiškinti, bet aš manau, kad meno kūrinio suvokimas nėra rebusas ar uždavinys. Tai yra šiek tiek sudėtingiau, kiekvienas skaitytojas ar žiūrovas meno kūrinį turi perleisti per save ir atrasti savo atsakymą, pasiimti iš to kūrinio tiek, kiek jis gali. O vykęs kūrinys, mano manymu, yra tas, iš kurio randa, ką pasiimti, tiek labai intelektualus žmogus, tiek žmogus, kuris savo gyvenime skiria daugiau dėmesio paprastiems, šiltiems dalykams.

Ar literatūros skaitymas daro įtakos tavo kūrybai?

Tiesa pasakius, ilgą laiką skaitydavau knygas, kad žinočiau kaip man nerašyti, galbūt tai paaugliškas, bet manyje dar nedingęs noras išsiskirti – atrasti savo kalbėjimą, kuris nesidubliuotų su kitų rašytojų kalbėjimu. Aš vengiu kitų žmonių minčių perteikimo, stengiuosi išgryninti ir pateikti savo mintis. Tačiau Salvador Dali sakė: ,,Kartojasi smėlis, kartojasi jūra, kodėl Dali nepasikartoti?“. Savo kontekste pastaruoju metu aš kartojuosi vien tam, kad išgyvenčiau tas pačias temas, jas laikui bėgant atrasčiau kitaip.

Kas tavo kūrybai daro didžiausią įtaką?

Turbūt aš pati skirtingose aplinkose, skirtinguose laiko etapuose. Aišku, literatūros skaitymas tave irgi augina, ugdo literatūros skoni, estetizmo, subtilumo jausmą. Pastaruoju metu tenka skaityti nemažai jaunų žmonių kūrybos, kurie ją atsiunčia, prašydami patarimo ar tiesiog nuomonės. Tuomet aš dažnai patariu skaityti daug autorių, bet ne dėl to, kad tie rašytojai imtų daryti įtaką, žmogus pradėtų kopijuoti, bet būtent atrastų tą subtilumo jausmą, santykį su tuo apie ką rašo, kad nerašytų apie kraujuojančias širdis, manydamas, jog tai yra kažkoks atradimas.

Kaip tu pradėjai rašyti?

Kurti pradėjau, aišku, kaip ir daugelis, kai dar nemokėjau rašyti. Pas mano mamą galbūt dar yra išsaugotas sąsiuvinukas su didelėmis linijomis, jeigu neklystu, su bitute ant viršelio, kur aš būdama ketverių metų pradėjau savo mamai diktuoti rimuotus eilėraštukus. Keista, kad jie buvo rimuoti, nes dabar aš eilėraščių nerimuoju. O sąmoningai eilėraščius pradėjau rašyti taip pat gana anksti – galbūt būdama 11 – 12 metų, jeigu turėtumėme omeny, kad kiti žmonės dažnai pradeda rašyti perkopę ketvirtą dešimtį.

Kodėl rašai poeziją, o ne prozą?

Aš prozą, beje, irgi bandžiau rašyti. Kaip tik šiuo metu yra tas etapas, kai aš turiu idėjų prozai, bet bijau ją rašyti, nes tada jau neaišku, kaip bus su eilėraščiais, ar sugebėsiu vėliau grįžti į tą patį santykį su poezija. Taip pat proza, iš esmės, yra man nežinoma zona, nežinau, kaip man seksis. Šią vasarą galvoju išvažiuoti į rezidentūros programą, pagyventi Gotlande arba Ventspilyje rašytojų namuose, jeigu pavyks, galbūt atsiras romanas.

O tau yra svarbu kuriant eilėraščius pati aplinka, tave supantys žmonės?

Turbūt taip. Vienas man labiausiai patinkančių eilėraščių ,,Vaikų priauginimas“ buvo sukurtas, kai aš su labai gera vaikystes laikų drauge sėdėjau ,,Pilies menėje“, ji gėrė sultis, o aš staiga pajutau to momento būseną, mano galvoje ėmė dėliotis eilėraštis. Atrodo paprastas momentas – žmogus geria sultis, bet tai Ji geria sultis… taip, svarbu.

Kaip tu vertintum Lietuvos literatūros situaciją?

Anksčiau į Lietuvos literatūrą žiūrėjau labai skeptiškai, bet kai paskutiniu metu pradėjau daugiau domėtis užsienio autorių kūriniais, tuo kas šiuo metu vyksta kitų šalių literatūriniame gyvenime, pastebėjau, kad užsienyje dabar yra literatūrinis atvėsimas. Daugelis autorių, kurie rašo, net nusileidžia lietuvių autoriams. Žinoma, kitos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, Didžioji Britanija, praeityje turėjo labai stiprų literatūros pakilimą, bet šiuo metu to nematyti . Lietuvoje kol kas pakilimo nebuvo, galbūt mūsų šalis dar tik ruošiasi atrasti tai, ką kiti jau atrado. Dar aš pastebėčiau, kad Lietuvoje yra per daug pretenzijos į elitinį meną arba priešingai vyrauja tiesiog agrokultūrinis rašymas, bet nėra to viduriuko. Toks popsas kaip Alessandro Baricco ar Paulo Coelho galbūt mums nepatinka, bet yra reikalingas tam, kad ta elitinė literatūra galėtų formuotis kaip atsvara jam. Šiuo metu Lietuvos literatūra yra per daug sumaišyta.

Kokie tavo artimiausi kūrybiniai planai?

Galbūt pradėti rašyti prozą.

Arvydas Šliogeris.

,,Pasakų knyga suaugusiems“, taip filosofo Arvydo Šliogerio naująją knygą ,,Melancholijos archipelagai“ apibūdino knygos apipavidalintoja Sigutė Chlebinskaitė ir fotomenininkas Gintautas Trimakas lapkričio 12 dieną “Akropolio” ,,Baltų lankų“ knygyne  įvykusiame knygos pristatyme. Knygoje ,,Melancholijos archipelagai“ yra sujungtos autoriaus fotografijos ir veikalo ,,Niekis ir Esmas“ fragmentai.

,,Fragmentai skaitosi visai kitaip. Mano mintis ir buvo peržaisti lengvu, publicistiniu, gal pusiau poetiniu stiliumi gana sunkią, milžiniškos apimties knygą. Kai fragmentai įsikėlė atskirai, kontraste su vaizdais, aš pats nustebau – kai kurie net visai grožiniai‘‘, sako A. Šliogeris.

Autorius pasakojo, kad noras fotografuoti atsirado iš liūdesio, kai važinėjant po Lietuvą pastebėjo kaip negailestingai yra naikinamas Lietuvos peizažas: kertami miškai, bene šventose vietovėse kaip vėžio augliai ant gražios moters odos atsiranda sodybos su trijų metrų aukščio tvoromis.

Knygoje sudėtos mylimų vietovių nuotraukos, į kurias, kaip sako autorius, jis nuolat grįžta. ,,Ieškoti naujų nenoriu – aš ne turistas“ – teigia A. Šliogeris. ,,Jaunystėje pakyli, užmiršti, kad šaknys išliko žemėje, galvoji, kad tapai paukščiu, o nebe runkeliu. Paskui ateina metas, kai supranti – nieko panašaus, vis tiek likai įsišaknijęs savo žemėse. Tie vaizdai svarbūs, nes jie akimirką sugražina tai, ką aš vadinu tikrove“.

,,Knygos pavadinimas yra ,,Melancholijos archipelagai“, bet galėtų būti ir ,,Nostalgijos archipelagai“, nes iš esmės tai yra grįžimas (nostos graikiškai reiškia grįžimas), nuo kalbos prie bežodžių daiktų“, mintimis apie A. Šliogerio knygą dalinosi filosofas Naglis Kardelis.

A. Šliogeris yra parašęs keliolika knygų, kurių centrinė intuicija, autoriaus žodžiais, yra žmogaus kaip mirtingos ir ribotos būtybės pririštumas prie žemės ir įsišaknijimas tėviškės žemėje. Savo svarbiausias filosofines idėjas A. Šliogeris paskelbė knygose „Būtis ir pasaulis“ (1980), „Daiktas ir menas“ (1988), „Transcendencijos tyla“(1995), „Niekio vardai“ (1997), „Alfa ir omega“ (1999), „Niekis ir Esmas“ (du tomai; 2005), „Filosofijos likimas“ (kartu su Algiu Mickūnu; 2009).

Lapkričio 3 dieną Rašytojų klube Henrikas Algis Čigriejus pristatė naują eilėraščių knygą ,,Žiemių pusėje giedra“.

H. A. Čigriejus teigia, jog knyga norėjo atskleisti takoskyrą – jis gyvena ne ten kur pasakos, legendos, herojai, bet kur viskas paprasčiau. ,, Ką pamatau, tą užrašau“, sako jis. Geriausiai autorius vertina eilėraščių knygą ,,Varna braukia ašarą“, pasirodžiusią 2007 metais .

Literatūrologas prof. Kęstutis Nastopka teigia, jog H. A. Čigriejaus kūryba šių dienų Lietuvių literatūroje  išsiskiria ramybe ir posveikiu juoku.

Knygos redaktorė Janina Riškutė pastebėjo, kad autoriaus kūryboje galima matyti naujų poetinių atradimų.

H. A. Čigriejus pirmąją knygą ,,Metų šviesos“ išleido 1971 metais. Viso 76-erių metų autorius yra išleidęs 10 eilėraščių bei  3 novelių knygas.

Rašytojo Rolando Rastausko naujoji knyga, esė rinktinę, išeis šiais metais, o pristatyta bus vasarį, knygų mugėje.

“Ji šiuo metu maketuojama. Išeis lapkritį, gruodį tikrai. Pristatymas – Vilniaus knygų mugėje vasarį. Apie pavadinimą dar mąstom”, pasakojo p.Rastauskas.

Pirmoji Rolando Rastausko esė rinktinė “Kitas pasaulis” pasirodė 2004 metais. Jis rašo žurnalui “Verslo klasė”.

Demokratija. Pabandymui - nemokamai.

Patyręs rinkimų stebėtojas, žurnalistas ir rašytojas Giedrius Drukteinis sako nebežinąs, kada pabaigs ir išleis savo pradėtą rašyti knygą apie Pietų Afriką ir jos istoriją.

“Nežinau. Leidykla, kuri leido praeitą mano knygą, bankrutavo ir liko man skolinga 2000 litų”, pasakojo p.Drukteinis.

Giedrius Drukteinis yra išleidęs istorines apybraižas apie Vietnamo karą (“Vietnamo karas”), Šiaurės Airiją (“Ulsteris mano širdis) ir Izraelį (“Izraelis, žydų valstybė”). Jis šiuo metu stebi rinkimus Afganistane.

Gyvuliai.

Rašytojas ir dramaturgas Rolandas Rastauskas vakar buvo sumuštas ir apiplėštas prie savo namų.

“Buvau žiauriai sumuštas (lūžo nosis etc.) ir lengvai apiplėštas. Visa tai įvyko po vidurnakcio prie mano namo durų; žaibiškai; šiandien darė tomografiją: regis, smegenys vietoj; ryt einu į nuovadą; kraujo buvo daug”, feisbuke pasakojo p.Rastauskas.

Slapyvardžiu RoRa kartais rašantis palangiškis geriausiai žinomas dėl savo esė įvairiuose Lietuvos leidiniuose.

Balsas.lt prieš kelias savaites su „Akistata“ pradėjo rašinių ciklą, analizuojantį ir interpretuojantį kauniečio Henriko Daktaro autobiografinę knygą „Išlikti žmogumi“. Technologijoms ir blogai įtakai lengvai pasiduodantis jaunimas spėriai papurtė šešėlinius tinklus.

Teisūs buvo tie, sakę, kad ši knyga galėtų būti puikiai parduodama – viename liūdnai pagarsėjusiame piratų guolyje „Išlikti žmogumi“ jau parsiųsta apie tris tūkstančius kartų. Dėl jos galimo paplitimo po asmeninius ftp serverius, el.pašto sąskaitas ir keliaujančiais fleškes, grubiai padauginkime šį skaičių iš 5. 15 tūkstančių – tai jau hitas, pritraukiantis gerbėjus, respublikinę spaudą ir viliojančius Rašytojų sąjungos pasiūlymus.

Balsas.lt ir „Akistatos“ duetas tikrina knygos faktus, joje pareikštas nuomones, kiek tikslūs Henriko užvažiavimai ant tardytojų, komisarų, buvusių Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovų. Kūrybinės industrijos portalą domina tik literatūrinė kūrinio vertė.

Nežinia, ar Henrikas knygą rašė pats, ar leido tai daryti kitam, tačiau profesionalus rašytojas pasakojimą būtų pasukęs viena linkme, tuo tarpu, knygos pavadinimas ir humanizmo dvasia kūrinyje prisimenami retai. Atrodo, kad rašyti mafijos galvai buvo impulsyvus sprendimas – kūriniui vystantis, darosi nebeaišku, ką jis norėjo pasakyti: ar tai turėjo būti romantinis savos legendos viešuomenei sukūrimas (vaikystės ir paauglystės vaizdai), ar meilės istorija (pažintis su žmona), ar nuotykių aprašymai (gaudynės Breste ir muštynės kalėjimuose), ar sąskaitų suvedimas (Artūro Paulausko niekinimas), ar autoriteto nusikaltėlių pasaulyje įtvirtinimas (vadybos ir motyvacijos metodų aprašymai). Epiloge paaiškėja, kad Henrikui pačiam neaišku, kodėl jis rašė: „Apie ką ši knyga?“, klausia jis.

Atrodo, kad knygos rašymo metu jis jau buvo susitaikęs su kalėjimais kaip neatskiriama savo gyvenimo dalimi. Pirmoji užuomina, ką reiškia išlikti žmogumi, yra nusiprausti duše po purve ir prakaite praleistų savaičių. Nusiprausti, sportuoti ir sveikai maitintis, kad galėtum gerai gyventi išėjęs į laisvę.

Pirmoje knygos dalyje, nors ir aprašydamas savo nusižengimus ir nusikaltimus ir pripažindamas savo autoritetą, Henrikas vengia savęs vertinimo kaip mafijos galvos iš įstatymo besilaikančios visuomenės pusės. Kartais atsiskleidžia ir jo šlovės troškimas ir noras visuomenės būti vertinamam už kitokius darbus: važiuoja gatvėmis kaip CK sekretorius, kaip prezidentas. Tačiau kai pasakojimas pasiekia paskutinį jo teistumą, jis vaizdo į vatą nebevynioja

Nežinia ir kiek redaguotas stilius, tačiau tekste daugybė vienarūšių sakinio dalių triadų, kelios kultūrinės nuorodos, daugiausiai į senus rusiškus animacinius filmus, daugybė paprastos ironijos ir sarkazmo, tačiau autentiškos nusikaltėlių kalbos, kuri dažnai būna turtinga stiliumi ir oficialiojoje viešumoje retai sutinkamomis retorinėmis figūromis, nėra, išskyrus poetiškus kovos scenų aprašymus, tad tai turbūt nėra knyga skirta pasidžiaugti su draugais.

Turbūt ji parašyta iškilus krizei santykiuose su žmona. Ramutė, kurios vardą Henrikas minėdamas kiekvieną kartą primena, kaip ja myli ir kaip jos pasiilgo, po ketvirtojo nuosprendžio, per pasimatymą, kaip rašo autorius, tai nuliūsdavo, tai pralinksmėdavo. Turbūt ir ji susitaiko, kad jos vyras kalinys, o jos vyras teistumui baigiantis pradeda atvirai, iš kalinio pozicijų, kritikuoti kalėjimų sistemą ir, jaučiasi, peržengia į kitą penitencinio gyvenimo būdo etapą: teisinasi dėl padarytų nusižengimų kalinių taisyklėms ir akcentuoja psichologo svarbą kalinio reabilitacijoje. Tai jo karjeros pabaiga, o kaip per šiuos septynerius nuo knygos išleidimo praėjusius metus jam sekėsi išlaikyti savo respubliką ar persikvalifikuoti, turėtų būti sukaupęs daugybę pasakojimų.

Vogti iš Henriko Daktaro yra konceptualu.