D. Vaitiekūnas spektaklyje "Juozapas ir jo svajonių apsiaustas"

Šiandien “Keistuolių teatre”, po miuziklo „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ Dalia Kernagienė su „Sostinės“ LIONS klubo atstovu įteikė Vytauto Kernagio stipendiją spektaklyje Juozapo vaidmenį atlikusiam 22 metų aktoriui ir muzikantui Dominykui Vaitiekūnui.

„Tai pirmas mano asmeninis apdovanojimas. Jaučiuosi gana smagiai, kad įvertino mano darbus, tai skatina dirbti toliau.“ – sakė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) aktorinį meistriškumą  studijuojantis D. Vaitiekūnas. Aktorius yra grupės „Liūdni slibinai“ vokalistas, „Trupės liūdi“ ir gospel choro “Sounds in G” narys.

„Ši stipendija man ypatinga dėl to, kad paauglystėje labai daug klausydavau Vytauto Kernagio muzikos, ypač akustinio albumo. Kai 2006m. stojau į LMTA, mūsų kursą rinko Vladas Bagdonas kartu su V. Kernagiu, tik deja, jis jau nebegalėjo su mumis dirbti”, sakė p.Vaitiekūnas.

Jis yra antrasis V. Kernagio stipendijos laureatas – 2008m.  buvo įvertintas „Utopia“ teatro aktorius, „No theatre“ trupės lyderis, grupės „Suicide DJ‘s“ narys Vidas Bareikis.

V. Kernagio stipendiją LMTA, „Sostinės“ LIONS klubas ir V. Kernagio fondas įteikia geriausiems LMTA Teatro ir kino fakulteto studentams.

Vaidotas Žitkus (kairėje) ir Vytautas Leistrumas

Šį sekmadienį festivalis „Kristupo Kalėdos“ kviečia į premjerą – spektaklį vaikams „Kvailos ir trumpos istorijos“. Tai trijų profesionalių aktorių – Aldonos Vilutytės, Vaidoto Žitkaus, Vytauto Leistrumo – ir režisieriaus Antano Gluskino  bendras darbas, sukurtas pagal rašytojo ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus knygas „Kvailos istorijos“ ir „Trumpos istorijos“.

„Tai istorijos apie daiktus iš žmonių gyvenimo. Viskas prasideda ryte dantų šepetuko istorija ir baigiasi vakare pagalvės istorija. “ – apie spektaklį pasakojo aktorius V. Leistrumas. „Na, pavyzdžiui, namuose atsirado naujas dantų šepetukas, buvo pirmoji jo darbo diena. Jis bijojo šeimininko, nes galvojo, kad jis jį perkas ir praris. Atėjęs šeimininkas išsivalė dantų šepetuku dantis ir šepetukas pamatė, kad viskas yra gerai, nėra taip baisu, o ir šeimininko šypsena gražesnė pasidarė“.

Kalbėdamas apie vaikiškus spektaklius aktorius pabrėžė, kad jam daug labiau patinka vaidinti vaikams, tačiau tai daryti yra sunkiau. „Jei yra neįdomu, jei vaikas mato, kad meluoji, ar kad nenuoširdžiai darai, jis pradeda kalbėti su kaimynu, todėl spektaklyje turi būti daugiau žaidimo, tiesioginio žiūrovų įtraukimo. „Kvailas ir trumpas istorijas“ norėjome padaryti žaidimu“.

Scenoje nėra įspūdingų dekoracijų, o spektaklio metu turėjusių skambėti muzikinių intarpų taip pat buvo atsisakyta. Pasak aktoriaus, „spektaklis turėjo būti paprastas transportuoti, kad galėtų nukeliauti ten, kur žmonės neturi galimybės ateiti į teatrą“.

Kūrėjų tikslas – parodyti spektaklį miestuose, į kuriuos teatras retai užsuka. Pirmasis vaidinimas rugsėjo mėnesį įvyko Vilniaus vaikų globos namuose „Gilė“, vėliau jis buvo rodomas Utenoje, Rokiškyje ir Alytuje.

Apie spektaklio tęsinį V. Leistrumas  nedrįso kalbėti, tačiau pripažino, kad darbas su A. Vilutyte, V. Žitkumi ir A. Gluskinu buvo įdomus ir norėtų jį pratęsti ateityje.

Statydama „istorijas“ kūrybinė grupė bendradarbiavo su prodiuserine kompanija „Monoklis“.

Vilniuje „Kvailos ir trumpos istorijos“ bus rodomos gruodžio 27d., sekmadienį, 15val. Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30).  Spektaklis skirtas vaikams nuo 6 metų.

Šį rudenį monospektaklį „Pamišėlio užrašai“ pristatęs dvidešimt trejų metų „Utopia“ teatro aktorius, „No theatre“ trupės narys Vainius Sodeika mano, kad kūryboje visuomet vyksta ieškojimai, tad kartais reikia „eiti per save“, kad atrastum priemonę, kuria geriausiai gali save išreiški. Ieškodamas saviraiškos būdų muzikoje, aktorius išmoko groti gitara, siekdamas pokyčių gyvenime, vaikinas kompozicijos studijas iškeitė į aktorinio meistriškumo. Apie tai Vainius Sodeika, su „No theatre“ besiruošdamas spektakliui „No concert“, kalbėjo „Uroborui“.

-Vaikystėje tave į muziką orientavo tėvai. Ar tuo metu jau buvo koks ryšys ir su teatru?

-Ne, orientuota buvo į muziką, nes tėtis kompozitorius, o mama muzikos istorijos dėstytoja. Tai jie norėjo, kad vaikai grotų pianinu. Mane į M.K. Čiurlionio menų mokyklą leido mokytis. Ir brolį ten pat.

-Baigęs mokyklą nusprendei ir toliau gyventi muzika, todėl ir stojai į kompoziciją?

-Į kompoziciją aš įstojau, kad neičiau į kariuomenę. Stot norėjau į gitaros specialybę. O antras numeris, kaip atsargins variantas, dar buvo kompozicija, kad jei neįstočiau į gitarą, tai vis tiek kažkur įstočiau. Ir  į gitarą manęs nepriėmė, tai taip išėjo,  kad į kompoziciją įstojau.

Aš kurdavau muziką mokykloj dar kai mokiausi. Bet kai įstojau, tai ten visai kitaip viskas buvo. Man trūko saviraiškos. Jeigu aš  tik kurčiau muziką.. o ten  yra akademija. Akademiškai reik daryt viską. Ten liepia sukurti ką nors kokioj nors formoj. Nes tai reikia žinoti. Tokia akademiška kūryba man nelabai buvo priimtina. Aišku, man  sekėsi, bet jei pats nelabai suinteresuotas, tai beprasmiška tenai sėdėt. Stumi laiką. Aš taip ir vilkausi.

Su Vidu (buvusiu klasioku, dabartiniu grupioku) tuo pačiu metu mes darėm šokio spektaklius. Ir tai, ką aš dariau kompozicijoj, kūrinius rašiau akademinėj formoj, tai buvo viena, bet užklasinė veikla, kur galėjau daryti ką noriu, man žymiai labiau patiko. Tiesiog labiau patiko kurti muziką laisva forma, o ne atsiskaitymui.

-Kodėl stojai į gitarą, o ne fortepijoną?

-Nes aš gitara nuo dešimtos klasės grojau laisvalaikiu. Visąlaik reikėdavo daug specialybei ruoštis, fortepijonu groti, įskaitos visokios ir panašiai. O aš nelabai tam ruošdavausi, grodavau ne tiek, kiek reikėdavo. Tai kažkas ir šaipėsi, sako, va, Vainiaus tėvai sakė, kad jis vakar keturias valandas grojo namie… gitara, bet ne fortepijonu. Kadangi buvau savamokslis, tai pagalvojau, kad reikia profesionaliai išmokti groti, bet neįstojau.

Aš žinojau, kad aš fortepijono tikrai nestudijuosiu po mokyklos. Tikrai ne. Bet muzikos nenorėjau mesti. Tai liko kompozicija. Galvojau vėliau vėl bandyti stoti į gitarą, bet po to taip susiklostė, kad įstojau kitais metais, bet ne į gitarą, o į vaidybą.

-Kas paskatino stoti į vaidybą?

-Vidas mane užkrėtė teatru, nes jis man į spektaklius siūlydavo eiti. O kai jis įstojo į vaidybą, tai labai daug man pasakodavo apie tai, kviesdavo į egzaminus savo. Tarsi užkrėtė, užverbavo mane. Kol mokiausi kompozicijoj pats pradėjau dažniau į spektaklius vaikščioti ir vieną dieną bežiūrint spektaklį pagalvojau, kad gal man reikėtų pabandyti ten…

-Ir kai stojai į akademiją patekai tiesiai į Gintaro Varno antrą kursą…

-Tada rinko du pirmus kursus – Algirdas Latėnas su Gediminu Storpirščiu ir kitą Vladas Bagdonas, tai aš padaviau prašymus į abu stot. Na ir iš Varno kurso per metus „iškrito“ nemažai žmonių ir jam reikėjo pasikviesti papildomai, todėl jis atėjo į stojamuosius egzaminus pasižiūrėti. Tai per stojimus jis man pasiūlė eiti mokytis į jo kursą. Aš aišku labai sudvejojau, nes nuėjęs į antrą kursą nebūčiau gavęs visų pagrindų. Pirmame kurse ypatingai lavina kūną, o mano buvo neparuoštas. Ir man patekus tiesiai į antrą kursą labai skirtųsi mano ir grupiokų pasiruošimas. Labai ilgai dvejojau, bet reikėjo greitai apsispręst ir vis dėlto nusprendžiau eiti.

Buvo labai baisu pirmais metais. Bijojau, kad išmes. Išlikimas čia buvo svarbiausia. Atrodo, stengiesi viską daryti, tobulėti, bet dar ir antrakursius reikia pasivyti, jų lygį pasiekti. Ilgą laiką  turėjau kažkokį kompleksą, kad jie viską geriau daro, kad man kažko dar trūksta. Atrodo, kad jau tapai lygiavertis su visais, bet kas nors kokį etiudą parodo ir vėl supranti, kad tau dar trūksta… Dabar jau mažiau apie tai galvoju. Galbūt globaliau galvoju.

-Menų spaustuvėje rodai monospektaklį „Pamišėlio užrašai“. Kodėl pasirinkai būtent šią medžiagą?

-Trečiame kurse scenos kalbai reikėjo sakyti monologus ir dėstytoja man davė šitą tekstą, kad išsirinkčiau monologą. Ir man labai patiko istorija, tokia tikra. Labai užkabino biografija, kurios nėra aprašytos, tu ją pats susikuri. Tada matai, koks tai žmogus, koks tipas. Ir tai labai įdomu, norisi imti  repetuoti.

Ir kaip tik tuo metu per specialybę reikėjo išsirinkti ką nors iš rusų klasikos. Pradžioje buvau išsirinkęs A.Čechovo „Dėdę Vanią“, bet po to pagalvojau, kad noriu „Pamišėlio užrašus“ statyti. Tai trečiame kurse egzaminui buvau santrauką paruošęs, o kai artėjo diplominiai, dėstytojas pasiūlė pakartoti, tik šiek tiek praplėtus, kad medžiagos daugiau būtų. Ir po baigiamųjų Varnas pasakė, kad dar rudenį galėsiu parodyti spektaklį. Tai kelis kartus ir rodžiau.

-Ką galvoji, prieš išeidamas į sceną vaidinti mono?

-Visais atvejais skirtingai. Kartais sėdi ir nieko nedarai, galvoji. O kartais kaip tik kažką darai fizinį apšilimą. Ruoši kūną. Visaip būna. Nes kai vyksta spektaklis, man atrodo, tai jis juk viskas vyksta čia ir dabar, čia toks banalus pasakymas, bet iš tikrųjų taip ir yra- čia ir dabar. Tai, ką aktorius veikė dieną, kokiomis mintimis gyveno pastaruoju metu, veikia jo vaidybą. Tarkim jei savaitę gyvensi drėgname rūsyje gerdamas tik vandenį, tai nebus sunku „pasijungti“ į vaidmenį, kurio, tarkim, gyvenimo sąlygos buvo tokios pat. Dėl to kartais būna geras spektaklis, kartais blogas. Nusiteikimas daug ką reiškia.

-Nebuvo kilusių minčių dar ką nors statyti pačiam? Imtis režisūros?

-Aš ne režisierius… Aišku, neriboju savęs. Jei įdomu daryti ir dar sekasi, tai reikia daryt. Bet vis tiek reikia jausti, ką gali ir ko ne. Turi išlikti objektyvus ir savikritiškas. Reikia žiūrėti kas vyksta ir jausti aplinką, todėl labai naudinga padirbėti su kitais režisieriais, nes įgauni visiškai kitokios patirties, tai praplečia akiratį, išbandai skirtingus žanrus.

-Su kokiais režisieriais teko dirbti paskutiniu metu?

-Prieš porą savaičių teko vaidinti Keistuolių teatro spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Keli aktoriai negalėjo vaidinti ir režisierius Aidas Giniotis pasiūlė man ir dviem mano kursiokams juos pakeisti.

Buvo labai įdomu, bet ir sunku, nes čia visai kitoks žanras, čia miuziklas, reikėjo daug bėgioti, šokinėti, o po to uždusęs dar ir dainuoti turi.

-Esi aktorius, bet vis tiek kuri muziką spektakliams…

-Na taip, bet dabar mažiau tuo užsiimu. Anksčiau kurdavau muziką daugiau. Alytuje kelis kartus dariau. Tėvas gavo užsakymą iš Alytaus suaranžuot muziką. Jis neturėjo laiko ir  pasiūlė man tai padaryti.. Kadangi dar dešimtoje klasėje pradėjau užsiiminėti muzika – man patikdavo su programomis miksuoti soundtrack‘us visokius, tai sutikau pabandyti. Bet pats aš nieko nekūriau. Tiesiog gavau partitūrą ir ją reikėjo išskaidyti, kiekvienam instrumentui atskirai natas padaryti. Na tai jiems patiko mano darbas, ir dar kelis kartus pasiūlė kartu dirbti. Tik jau tada galėjau pats muziką kurti. Tai ir prisidėjau prie spektaklių „Heroinas“ ir „Žuvėdra“ kūrimo.

Tačiau vaidinti spektaklyje ir jam kurti muziką būtų absurdas, nes iš šono juk nematai, kaip atrodo visuma…

-Iš kur semiesi įkvėpimo?

-Muzikoje yra garsas ir tave gali inspiruoti bet koks buitinis skambesys. Tarkim durys atsidaro – užsidaro, atsidaro – užsidaro. Tai monotonija, išgirsti kažkokį ritmą ir pradedi groti.

-Negaila, kad paskutiniu metu mažai laiko lieka muzikai?

-Gaila šiek tiek. Neatsisakau progos pagrot, kai ji yra. Kai nori, tai suderinti galima daug ką, kad ir koks būtum užimtas.. Jei yra vidinis interesas, tai randi laiko. Aš taip galvoju. Bet,.. bet ateina tie apsisprendimai, kam tu turi skirti daugiausiai dėmesio tam tikru etapu. Kartais reikia paaukoti kažką. Anksčiau daugiau užsiimdavau pagrojimais visokiais. Dabar vis mažėja, mažėja, mažėja. Gaila.

-Kaip reaguoji į kritiką?

-Visada visi ką nors šneka ir nežinai, ar tai teisybė. Nors iš tikrųjų aš nelabai skaitau, kas ką rašo. Bet čia juk proceso dalis, vieniem patinka, ką darau, kitiem – ne.  Būna, kad po spektaklio ateina žmonės ir sveikina, dėkoja už spektaklį, bet tu matai, kad jie tai formaliai daro, nes toks taktas. Kai žmogui patinka iš tikrųjų, tai iškart tą supranti ir jam nebūtina sakyti, kad geras spektaklis buvo. Viską supranti be žodžių.

-Ką dar norėtum išbandyti scenoje?

-Į operą gal norėčiau. Galbūt nepavyktų išdainuoti visko, bet būtų galima suinterpretuot kaip nors tą operą. Galėtų vadintis spektaklis „Opera“.

Teatralizuoto koncerto „No concert“ premjera – gruodžio 12 d.

"Kitoje veidrodžio pusėje" aktoriai.

Gruodžio 11d. 19val. Menų spaustuvėje bus rodomas švedų režisierės Annos Linos Hertzberg spektaklis „Kitoje veidrodžio pusėje“, pastatytas pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę  „Skaudžiausia 2“. Ši pjesė –  tai pakoreguota  kūrinio „Skaudžiausia “ versija, kuri jau yra pastatyta Londone, “The Southwark Playhouse” teatro scenoje.

Pjesės korektūros pagrindu tapo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimas, kuris, įsigalėjęs 2010 m. kovo 1 d., „iškeltų pagrindinę problemą – kitokio, homoseksualaus žmogaus skausmingą gyvenimą jo netoleruojančioje visuomenėje“.

Spektaklyje vaidina švedų trupės “Dramalabbet” aktoriai – Jesper Feldt, Louise Löwenborg, Eva Johansson, Jo Rideout ir Per Öhagen.

Gabrielė Labanauskaitė taip pat yra poetė, grupės “Avaspo” tekstų autorė ir atlikėja.

Iš karto turiu pasiaiškinti, kad jaučiu silpnybę seniems talentams. Didelė dalis žmonių pasensta, nieko neatsimena ir tik krato tįstelėjusį pagurklį į taktą savo vidiniam knarkimui. Dar kita dalis kenčia už nuodėmes ir savanaudišką beprasmiškai nueitą kelią ir kankina savo vaikus ir anūkus. O ta maža dalelė, skambiai pavadinkim, genijų, į kurių „Šindlerio sąrašą“ aš įrašyčiau Woody Allen‘ą, a. a. George Carlin‘ą (nesvarbu, kad ne žydas), dar krūvelę genialių žmonių ir, pasirodo, Gidoną Kremer‘į irgi, turi tris savybes, kurios išskiria juos iš kitų senių ir iš žmonių tarpo apskritai.

Šviesi galva. Jie kažkaip moka labai paprastai ir aiškiai reikšti mintis. Tai, apie ką koks jachimavičius galėtų pasakyti 30 puslapių, senas genijus pasako per vieną elementarų klausimą. „Ar kažkas nori nužudyti klasikinę muziką?“, klausia Gidonas Kremeris per koncertą. „Kaip parduoti klasikinę muziką žmonėms?“, klausia jis vėlgi, o „muzikantas-komikas“ Joo, kurį jo kolega vadina „Ping Pong‘u“, pateikia jam tris patarimus, vedančius į sėkmę muzikos biznyje: plačiai šypsokis (ir Joo šypsosi), grok tai, ką visi jau yra girdėję (ir jis žavingai barškina fortepijonu kokio tai mocarto gabalėlį) ir daryk viską taip, kad atrodytų, jog tau labai lengva (aha).

„Kodėl taip svarbu „varyt“ tik ant nuostabos jausmo ir trumpalaikio įspūdžio?“, vėlgi klausia Gidonas, šįkart netiesiogiai. Už scenos filmų anonsų skaitytojo balsas didinga intonacija skelbia: „Orkestras, populiaresnis už NY Metropolitan Orchestra! Geresnis už Vienos orkestrą! Menkiau apmokamas, nei Kremerata Baltica! Gros jums žinomus klasikos kūrinius, laikydamas instrumentus… Atvirkščiai!“. Smuikininkai sustoję ratuku griežina vienas kito smuiką, violončeles apsižergę violončelistai virpina stygas sau tarp kojų, didžioji publikos dalis džiūgauja, vaikai juokiasi.

Jausminga širdis. Matosi, kad Gidonui Kremeriui tikrai skauda dėl to, kas vyksta su žmonių masėm. Atrodo, jam skauda, kad  tam, kad kaip nors, šiaip ne taip, parduotų savo kilnų darbą ir talentą bent kiek didesnei auditorijai, jis turi ne tik gerai groti, būti užsitarnavęs vardą, ir t.t., bet ir:

-          pasisamdyti (fucking) komikų;

-          liepti orkestrui groti ir visokiais žaislais bei kitais, atsiprašau, šūdais;

-          miksuoti Mocartą su James Bond melodijomis;

-          ir pan.

Todėl pavadinau tą savybę „jausminga širdimi“ – nes atrodo, kad Gidonas, kitaip nei dauguma žmonių (kurie tokioje situacijoje pasiųstų visus ir taptų normaliais cinikais), visą gyvenimą ir nerimauja dėl klausimo “kas vyksta ir kodėl taip?”, kol galų gale neištvėręs ima jį uždavinėti auditorijai tiesiai nuo scenos.

Kelnėse – dar ne ruduo. Žiūrėjau į jį ir jo orkestrą, kuriame grojančios moterys visos iki vienos buvo jaunos, lieknos ir gražios, ir kilo šita mintis. Turbūt dėl to, kaip jis groja solo – žymiąsias savo „interpretacijas“.

Gidonas Kremeris grojo 1641 metais datuojamu Nicolo Amati smuiku. Kongresų rūmų salė per koncertą buvo pilna, žmonės buvo pasipuošę, dominavo juoda ir kitos klasikinės spalvos, kilniausios damos segėjo perlų vėrinius prie mažų juodų suknelių, tačiau buvo ir viena kita moteris margaspalvėmis pėdkelnėmis. Koncertas žmonėms patiko, buvo bisas. Tarp klausytojų sėdėjo ir Audrius Siaurusevičius su žmona bei Gintaras Rinkevičius su žmona, yra tikimybė, kad buvo ir daugiau įžymybių. Koncertas buvo filmuojamas, matyt, DVD diskui, todėl kelis kūrinius orkestras po koncerto atliko dar kartą. Gidonas Kremeris yra puikus klasikinės ir modernios muzikos smuiko solistas, grojantis ne tik Bachą, bet ir Philip Glass, Alfred Schnittke ir kitų muziką. Be visokių apdovanojimų, Gidonas dar turi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino medalį, sako Wikipedia.

Publika labai plojo, kai komikai atliko kūrinį, primenantį dainą “All by myself”; galite pažiūrėti video čia (tiesa, čia be orkestro).

Man labai patiko visi Gidono solo. Pavyzdžiui, tas, kuriame Piazzola suinterpretavo „Pavasarį“.

Kirilas Glušajevas – vienas iš tų nakties monstrų, kurie tavęs niekada neapvils. Greitai kontekstus keičiantis aktorius ir režisierius visada ras papasakot kokią istoriją iš kasdienos ar užves intelektualią diskusiją apie pornografiją kaip visuomenės situacijos metaforą. Taip ir per interviu – jam netenka mikčioti, krizenti ir mykti, kai jis nori pasukti kalbą sau naudinga linkme. Ir jis visada pasiruošęs pastovėti už savo stilių – „amatininkuose“ nuo Marijono Mikutavičiaus sulaukęs patyčių dėl ūsų, tiesiog metė jam į veidą cepeliną.

Dabar Kirilas matomas kino ekranuose Igno Miškinio filme „Artimos šviesos“, šoka su ir pas Anželiką Choliną, improvizuoja „Kitame kampe“. Kirilai, viešpačiau!..

-Kirilai, kokios merginos tau patinka?

-Man patinka šviesiaplaukės, smulkios merginos. Jeigu apie išvaizdą kalbėti. Šiaip patinka drąsios, kalbančios mažai, bet tiksliai ir žinančios, ką sakančios. Susiduriu su tokia bėda, bendraudamas su moterimis, kad jos mėgsta išsižiot, kalbėt daug, bet ten tada atsiveria didelės spragos žodyno atžvilgiu, formuluočių ir apskritai motyvacijos, kam yra kalbama, kodėl yra sakomas tas ar anas dalykas. Kai šokėjai šoka, tu matai, kad jie partneriauja, šokis yra, o labai dažnai pašnekovai nesupranta, kad pokalbis irgi yra šokis, kad jame irgi reikalingas partneriavimas – girdėjimas to, kas yra klausiama, arba atsakymas į tai, kas buvo paklausta.

Mano draugas Auridas Gajauskas, filosofas, sako, kad aukščiausia žodinės komunikacijos forma yra giedojimas, kada kalba tampa giesme, tada yra gerai. Nieko neturi bendro su vokaliniu aspektu, bet kada kalba tampa giesme su savo ritmais, su savo akcentais, su savo audiniu.

-Per paskutinius metus debiutavai kaip teatro režisierius, pasirodei dviejuose filmuose, vienas buvo sąlyginai sėkmingas, kitas taip pat, vaidmenys abiejuose buvo įspūdingi. Ar padidėjo merginų dėmesys?

-Ne, nepadidėjo.

-Kaip tada susiformavo toks skonis merginoms – šviesioms, smulkioms, žinančioms, ko nori, šnekančioms konkrečiai ir motyvuotai?

-Kas liečia fiziologinę pusę, čia yra gilus ir neišdildomas pėdsakas mano pirmosios meilės patirties ir ilgametės draugystės, o kas dėl motyvuoto sakymo, suformuluojant ir naudojant tinkamą žodyną, tai išsiugdė bendraujant su profesionalais darbo metu, profesionalais aktoriais, režisieriais ir visais kitais.

-Ar dažnai merginos, tave sutikę, prašo jas pajuokint ir nustebint?

-Ne, neprašo nieko. Dažniausiai už scenos ribų nebūnu aš jau toks linksmas, ganėtinai nuobodus ir niūrus esu, o jeigu ir atsitinka tai, kad juokiamės kompanijoje, tai išeina iš situacijos. Ne tai, kad paprašo, dažniau pačios iššaukia arba duoda dirvą tam juokui, pašmaikštavimui, ironijai, cinizmui.

-Mano draugė kartais mano sako, „Say something funny“. Iškart atima bet kokią motyvaciją ir gebėjimą toliau juokaut.

-Čia tas pats, kai sėdi kompanija, yra anekdotas, situacija, istorija iš praeities, kuri sieja tik kelis žmones, ir tie žmonės yra tos istorijos kontekste. Po to vienas iš tų žmonių paprašo, o tu, davaj, visiem papasakok va tą, ten geras buvo. O tai kad likusieji yra visiškai nekontekste, tai tie kolegos, tai pramėta, gaunasi, kad atsiduri nejaukioj situacijoj, klausytojai jau yra suintriguoti ir tu turi papasakot, bet tu puikiai žinai, kad papasakojęs tu jų nepaveiksi, nes jie absoliučiai nežino konteksto. Tada tenka prikurt kažką, kažką pasukti, pakreipti, kad nežinančio prizmė irgi atsirastų, sukurti teleskopą nežinančiam.

-Yra daug profesijų, filosofai, teismo ekspertai, dabar ir prokurorai, teisėjai, kurios atstovai varžosi ją pasakyti. Ar tau yra problemų pasakyti, kokia tavo profesija?

-Ne, nėra.

Kirilas per vieną iš rutinos akimirkų.

-Su kokiais aktorių stereotipais tu susiduri?

-Aišku, yra stereotipas, kad visi aktoriai – linksmuoliai. Kitas – visi aktoriai labai daug tūsinasi. Dažniausiai tai yra „visi“, tas žodis. Visi! Geras humoro jausmas ar gebėjimas gerai praleisti laiką tikrai nėra būdingas visiems, dėl to, kai žmonės tai paklausia, patys savo klausimu absoliučiai susinaikina save kaip klausiantįjį. Jeigu aš sėdžiu ir sakau, ar tiesa, kad visi aktoriai… Manęs kaip klausiančiojo nebelieka, nes čia apsisuka ratas, kad ne visi gali klausti klausimų apie visus.

Man atrodo, kiekvieną kartą klausiant apie visus, pačiam reikia pagalvot – jeigu man kyla galvoj toks klausimas, ar aš tas žmogus, kuris gali dalyvauti pokalbyje.

-Kaip tu tokį kelią pasirinkai? Kažkuriam Romos istorijos laikotarpy, gal ir visuose, aktoriaus profesija užtraukdavo infamiją, negarbę. Aktorius galėdavo dalyvaut ne visuose teisiniuose santykiuose, nes buvo stereotipas, kad tai žmonės neprognozuojami, apsimetėliai, melagiai.

-Esmė yra tokia, kad Romos teatrinė kultūra ji turėjo daug bendro su cirko kultūra, linksminimo, juokdarinimo momentus. Man atrodo, kad esmė buvo ne ta, kad jie buvo neprognozuojami, o ta, kad jie buvo labai įtaigūs ir galėjo pasakyti tai, kas nebuvo leista kalbėti gatvėj, ir dėl to buvo bandoma nuo jų atsiribot.

Stačiatikių kultūrai buvo būdingas toks reiškinys, kurį angliškai galima versti „saint idiot“ arba „saint fool“. Šventi juokdariai arba šventi bepročiai, kurie atsirado ne veltui Bizantijoje. Skilus Romai, Bizantijoje visi gyveno labai gerai ir buvo priėmę krikščionybę, ir tada atsirado žmonių, kurie pradėjo galvot, jeigu jūs esat priėmę krikščionybę, kodėl jūs gyvenate lygiai taip pat, kaip gyvenote būdami politeistai. Ir tada tie žmonės pradėjo daryti tam tikrus veiksmus, kurie visuomenei buvo nepriimtini. Vienas iš pirmų minimų šventųjų kvailių gulėjo prie kelio nuogas, užsidėjęs ant nugaros akmenį ir valgė žmonių išmatas. Praeiviai pažiūrėdavo į jį kaip į labai neadekvatų žmogų, bet jis buvo labai adekvatus tam laikui, nes jis sakė tokią frazę: „Taip, kaip aš esu prispaustas akmens, taip jūs būsit prispausti už savo nuodėmes, todėl, kad jūs vartojate Šventąjį raštą lygiai taip pat, kaip aš vartoju šitą žmonių išmatų duoną“.

Daug iš tų kvailių buvo padaryti šventaisiais, su jais susiję daug mitų, o kas liečia katalikų tradiciją, ten būdavo irgi tokio pobūdžio žmonių, kurie tapdavo tokiais performatyviais kritikais to, kas vyksta, to, kaip naudojimas tikėjimas, bet kadangi Vakarai gyveno skurdžiau negu tuo metu Bizantija, todėl Vakaruose koncentruotis reikėjo į socialines puses.

Vienas iš jų, turėjęs diagnozę, jei kalbėti šių dienų kalba, atsidūrė ten, kur buvo laikomi diagnozes turintys žmonės ir jis pamatė, kaip tai yra siaubinga. Ir kai jį paleido, jis įkūrė, ne beprotnamių, nežinau, kaip tai reikėtų vadinti, vieną tų vietų, kur tokie žmonės būtų laikomi. Man atrodo, kad teatras yra viena iš to švento juokdariavimo formų, kada tam tikru momentu apsimetu kažkuo, klabu ne savo tekstus, bet vis tiek aš turiu santykį į juos, turiu santykį su kontekstu, kuriame aš sakau tą žodį, aš turiu santykį su ne tik salės kontekstu, bet ir su miesto, šalies, taip toliau. Kodėl vieni spektakliai pataiko, kiti nepataiko? Kai scenoj užsiimama kažkokiom savo problemytėm, savo reikaliukais, tada žiūrovui neįdomu, bet kai pradedi galvot, kas yra tavo, bet tu tuo pačiu metu esi dalis tos didžiulės jūros, tada įvyksta pokalbis. Ir tada nesvarbu, ar tu rodai Vilniuje, ar rodai tam pačiam Peterburge, kur buvom neseniai.

-Peterburge rodei „Batraištį“?

-Didelė grupė mūsų važiavo ir kadangi vyko festivalis „Baltijskij dom“, devynioliktasis festivalis, ir kadangi mūsų meistras Rimas Tuminas yra to festivalio dalyvis, jo spektaklis „Nusišypsok mums viešpatie“ pateko į trejetuką geriausių penkiolikmečio to festivalio spektaklių, ir kadangi šio festivalio šūkis buvo „Žyvoj teatr“, buvo nuspręsta pristatyti ir jaunus menininkus. Tarp jų buvome ir mes, ir rodėmės atskiroj programos daly, kuri vadinosi „Učeniky Rimasa Tuminasa“. Vežėm tris spektaklius: Gabrielės Tuminaitės „Atsitiktinumas“, pagal Prospero Merimee pjesę, tada rodėme mano režisuotą „Batraištis arba mylėjau, myliu, mylėsiu“ pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Aleksėjaus Slapovskio pjesę, ir trečias – Viliaus Malinausko „Viskas gerai“ pagal Martino Čičvako pjesę. Šie trys spektakliai ėjo vienu bloku, tris vakarus, mažojoj salėj, žmonių buvo daug ir buvom sutikti tikrai gerai.

Kirilas improvizuoja su Baliu Latėnu.

-Kuo skiriasi darbas teatre ir kine?

-Teatre aš nevaidinu, teko tik studijų metais. Teatre ką mes darom, improvizuojam, improvizuojam. Yra įkurta Andriaus Žebrausko improvizacijos mokykla ir veikia improvizacijos teatras „Kitas kampas“. Mes rodomės kas antrą ketvirtadienį Vilniaus Mažajame teatre, vėliau rodysimės ir kitur.

Pas mus yra tokia komanda, kurią sudaro Andrius Ženbrauskas, Audrius Bružas, kuris dar ir veda užsiėmimus jaunimui, kurie nori improvizuot, Rimantė Valiukaitė, Ramūnas Cicėnas, Mantas Vaitekūnas, Ineta Stasiulytė, Paulius Ignatavičius, Kirilas Glušajevas, Martynas Nedzinskas, Balys Latėnas ir t.t., chebra… Improvizacija nuo teatro skiriasi. Tai yra sukūrimas ir atlikimas čia ir dabar. Nėra režisieriaus, nėra scenarijaus arba pjesės, viskas vyksta čia ir dabar, čia ir dabar inspiruoji žiūrovus. Skirtingi formatai prasideda nuo žiūrovo žodžio, žiūrovo duoto pavadinimo ir taip toliau. Bet jeigu bendrai kalbėt apie egzistavomo prigimtį scenoje ir kadre, tai iš mažos patirties, tiek vienoj, tiek kitoj srity galiu pasakyt, kad man tai siejasi su energetika. Scenoje būnant labai svarbūs tie keli partneriai – partneris yra prieš mane, bet publika taip pat yra mano partneris. Veikia mano energetika, veikia mano akis, mano prakaitas. Teatre pagrindinė raiškos priemonė esi tu – tavo kraujas, tavo mėsa, o kine tu esi tik lysvė, ant kurios kamera augina kokį ji tik nori vaisių. Operatorius su režisierium augina baklažanus, pomidorus.

-Ar įmanoma išaugint, jeigu tu kažko neparodai? Jeigu neparodai, tai ir neparodysi…

-Craigas yra pasakęs, kad aktoriaus profesijos siela yra veiksmas. Dėl to aktorius niekada neturi rodyti, nes rodyti nėra ką. Rodymas prives prie to, kad vaidinsim būseną, o būsena yra antrinis tretinis dalykas. Visų pirma yra veiksmas. Schema veikia taip: aš einu gatve ir aš užjaučių kvepalus, jie man labai patiko, suveikė mechanizmas, atsiranda emocija, patiko, tada atsiranda tikslas, panelė, nuo kurios sklinda tas kvapas. Kai tik atsirado tikslas, aš iškart einu į veiksmą. Aš jos sieksiu. Kaip sieksiu ir kokios kliūtys bus – tai yra kitas klausimas, bet aš sieksiu tikslo. O jau sprendžiant su kokiom kliūtim aš susidursiu, atsiras dar kitos emocijos, arba, kitaip kalbant būsenos. Aktorius nieko neturi rodyt, o siekti tikslo. Yra scena, yra jos tikslas.

-Ar įmanoma išmokt improvizuot, jeigu neturi tikslo?

-Jeigu mes kalbam apie analizę arba vaidmens kūrimą, mes visada tą tikslą susikursime, susikursime. Kartu su režisierium mes susikursime: tikslas jo šitoj scenoj yra žūtbūt nuvažiuot į Karoliniškes, nuvažiuot į Karoliniškes, stotelę „Spaudos rūmai“. Jis atsisėda į mašiną ir jis važiuoja, jis siekia tikslo, bet tada pakeliui atsiranda kliūtis ir mes tas kliūtis ir demonstruosim su režisierium. Arba jam padanga sprogo. Ir kaip jis tą kliūtį apeis? Kokiu veiksmu? Ar jis skambins į avarinę, ar skambins draugams, ar pats pradėti remontuoti?

O jeigu kalbėti apie gyvenimo tikslą ir norą išmokti improvizuot arba nenorą išmokti improvizuot, tai čia jau priklauso nuo individualybės ir nuo to, kam ko reikia. Improvizacija yra ne tik žiūrovo patenkinimas, bet ir terapija. Improvizacijos tėvas Keithas Johnstone‘as, kai pradėjo užsiimti improvizacija, tuom buvo taiklus, kad jis tuo metu buvo depresijoje. Jis baigė aktorinę mokyklą, o aktorinėje mokykloje labai dažnai aiškinama ir kartojama „Tu turi būti originalus“, „Tu turi būti toks“, pavaryk, pavaryk, pavaryk. Iš karto uždedamas tas presinis pavarymo akmuo. Žmogus ateina, jis tuoj pavarys, o šiandien, pavyzdžiui, visi yra visiškai kitaip nusiteikę, bet jau jam yra uždėtas tas akmuo, kur jam gausis varlė ir tigrai vienam zoologijos sodo narvely.

O ko moko improvizacija? Ką pasakė Keithas Johnstone‘as – būk nuobodus, „be boring“. Bet tai nereiškia, kad turi ateiti ir būti nuobodus, jis labiau turi omeny, lietuviškas atitikmuo, „būk joks“. Atėjai į erdvę ir priimk, ką ji tau siūlo…

-Kaip sako, Bruce Lee: „Be water!”.

-Jo. Būk laidininku. Čia vėl kalba eina apie inio ir janio principus. Geriausia pradėt nuo inio…

-Ar geras aktorius visada turi būti depresuotas, kad būtų laidininkas, ar atvirkščiai, tas kuris depresuotas, negali būti laidininkas?

-Ne. Nori nenori, depresijos reikalai, arba aš įvardinčiau kamščiais, jie dažniausiai yra mūsų pačių sukuriami. Jeigu tik suvokti, užtenka būti laidininku, labai daug kas pasidaro. Na, pavyzdžiui, mano draugas teisininkas, jis turėjo labai svarbų pranešimą, paskutiniai studijų metai buvo, ir jis „Blet, turiu pavaryt, blemba, aš taip jaudinuos, žinai…“ ir taip toliau. Aš sakau: „Kodėl tu jaudienies?“. „Nu, o jeigu juoksis, o jeigu aš neaiškiai skaitysiu…“. O kas darosi? Jis dar neatėjęs į egzą, dar nesulaukęs tos dienos, jau sukūrė savo vaizduotėje ir tą salę, ir tas nuotaikas, ir tai, kaip jis pasirodys. Aš sakau, palauk, tu negalvok, ateik į salę, pasidėk tekstą, tiesiog apsidairyk, pažiūrėk, kaip nusiteikę žmonės, ar garsiai kalba, ar šnabžda. Rinkis pradžioj tai, kas yra, o jau paskui žiūrėk, kaip veiks. Ar man reikėtų susitapatint su jais, o gal atvirkščiai, reikia pakeisti!

Jeigu mes mažiau prisigalvosim, daugiau žiūrėsim, ką duoda aplinka, aišku, atrinkdami, tada, man atrodo, pamažės tų depresijų ir ko tik nori. Aišku, žodis depresija, jis tapo labai blogai vartojamas, nes depresija lyginama su bloga nuotaika, o apie tai, kad yra depresijos tokios formos, kad gali pragulėti keturias dienas stupore, kūnas yra sukaustytas, smegenys gali pradėti veikti taip, kad atsiranda cheminiai elementai, kurie paralyžių įvaro, o po to atsikelt ir su šaukštu sau akį išsitraukt. Čia jau yra tos bipoliarinės depresijos vadinamos.

-Katatonija, man atrodo, vadinas šitas dalykas. Ar improvizacijos džiaugsmo terapija nėra toks reikalas, kurį gali suprasti tik aktoriai, ar tai nėra reikalas, suprantamas tik iš vidaus?

-Nė velnio. Vėlgi kalbu apie Keithą Johnstone‘ą. Kai jis pradėjo užsiimti improvizacija, jis specialiai paimdavo į savo studiją tuos žmones, kuriuos per stojamuosius į aktorinį pramesdavo kaip labiausiai netalentingus. Po to, kai vykdavo užsiėmimai, tie bičai tapdavo labai gerais aktoriais. Improvizacija atplaiduoja ir ištraukia kamščius. Čia, raz, yra daug garo pas žmogų, kaip garvežy, kad kamščiai pajudėtų, reikia tik ištraukt kamštį iš kamino, užsikūrens ir važiuos, o pas kiekvieną iš mūsų yra labai daug kamščių. Nevalyti kaminai, žinai.

-Ir pas tave?

-Taip, be abejo, labai daug yra. Ir langai dažnai būna neplauti, langus retai plauname.

-O kas pas tave?

-Langai, langai, langai. Su kaminais lyg ir nieko, bet su langais blogai. Labai dažnai jie būna niaukti.

-Tu ruošeisi statyti „Mikę Pūkuotuką“. Kas nutiko, kad nestatysi?

-Nutiko tai, kad buvo sprendimas perleisti kitai režisierei vaikiško spektaklio kūrimą. Tai yra mano bendrakursė Agnė Sunklodaitė iš „Keistuolių teatro“, ir jie dabar dirba, stato spektaklį, ne pagal šitą medžiagą, pagal kitą, ji pati inscenizaciją padarė ir premjera bus lapkričio 22 d.

Bet manau, kad tai yra OK, kalbant apie užimtumą rugsėjo ir spalio mėnesiais, aš nebūčiau spėjęs – daug važinėjam po Lietuvą su Anželikos Cholinos „Vyrai ir moterys“, taip pat dukart per mėnesį improvizuojam, stengiamės kuo dažniau susitikti pasitreniruoti, improvizacijoj negalima repetuot, repete reiškia kartoti, tad mes nekartojam, tad galim tik treniruotis, kaip sportas, pasitreniravai, yra pratimai, o jau kaip žaidimas, ir dar TV3 laida „Dar pažiūrėsim“.

-Ar tau tinka tas frazeologizmas „Pamiegosiu, kai numirsiu“?

-Ne, netinka, nes man nepatinka būti be darbo. Kadangi jis įdomus, jis duoda daug jėgų, daug energijos, daug susitikimų, tie susitikimai yra pati maloniausia dalis, tai yra energetika, tai yra tas dialogas, tai yra labai smagu, ir tai praturtina.

-Ar jau keliesi rytais?

-Kada reikia atsikeliu, o šiaip tai nelabai prireikia anksti atsikelt. Rytoj dvyliktą išvykstam, tai man reikia dešimtą atsikelt.

-O kaip tau sekasi atitikti geriančio bohemščiko stereotipą?

-Na, vakaroju daug. Vakarojant ir naktyje atsiranda daug netikėtų ir įdomių susitikimų, nemažai pasiūlymų atsiranda, sumanymų. Gyvendamas dienom tu labai kaupi į save, sugerinėji kaip kempinė, o naktyje yra galimybė tą kempinę suspaust, išpilt tai, ko nereikia, išpilt tas energijos liekanas, kurių neišvalius, jos tampa nuodais, bet yra labai skaudi kita pusė, tai fizinė, nuovargio atžvilgiu. Pasitūsini penkias dienas ir jau sunku būna, o su tuo fiziniu sunkumu ir psichologinis ateina. Kaip sako, švariam kūne, sveika siela. Bet mes nuo kitos savaitės einam į sporto klubą, bet ir šiaip dabar daug to fizinio krūvio šokant pas Anželiką.

-Vystyt raumenis ar mesti svorį?

-Valysiu tai, ko nereikia. Nes labai svarbu palaikyti formą. Su kursioku ir su kolega.

-Ar turi mėgiamą aktorių?

-Tu klausi apie užsieno sceną ar Lietuvos?

-Apie darbą. Tu režisuoji spektaklius.

-Daugiausiai aš esu režisavęs su kurso aktoriais, tai man su visais jais patinka dirbt.

-Su jais lengviau yra, ar ne?

-Ir lengviau, ir sunkiau, nes distancija su jais kitokia yra. Esam pažįstami gerai ir santykiai tarpusavio yra.

-O apskritai kokie autoritetai tavo darbe?

-Jeigu kalbėt apie kiną, man labai patinka Wong Kar Waius, man labai patinka Polianskis. Man patinka Winterbottomas.

-Kaip vertini jo „9 dainas“, kuris Lietuvoje netgi meno vertintojų, dažnai meno renginiuose besilankančių žmonių vertintas labai neigiamai, kaip pornografinis?

-Ne, aš jį vertinu teigiamai. Tame filme yra kalbama, kad jeigu santykių pagrindą sudaro kūniški dalykai, jie netruks ilgai. Ten taip ir buvo – jie bendravo vos metus…

-Devynias dainas.

-Aš nematau nieko blogo, kad ten buvo šiek tiek atviros,.. atviromis aš tikrai negaliu pavadint, scenos. Jeigu kažką gąsdina vagina, tada mums reikia atsisakyt ir fotografo Saudeko, ir [...pūlą] uždaryt, ir atsisakyt nuogo kūno bendrai.

Geriausias Winterbottomo filmas man yra “24 hour party people”. Aš labai mėgstu britų indie roko sceną, tą epochą, „Joy Division“, „New Order“, „Happy Mondays“. Jis labai gerai padarytas ir man labai patinka Steve‘as Cooganas.

Man patinka Coppola, man patinka Scorsese, man patinka De Palma, tikrai labai mėgstu Riazanovą. Apie teatrą, ką mačiau gyvai, tai lenkų režisierius Krystian Lupa, kaip tik per šias „Sirenas“ atvežtas jo spektaklis „Persona Merlin“, apie Monroe gyvenimą…

-Ar tu dažnai būni vienas?

-Vienas? Kalbant apie aplinką – ne. Kalbant apie savijautą – taip. Jeigu aš nesėdžiu, neskaitau, tai leidžiu laiką bendraudamas. Yra tie du asmeniniai poliai. Asmeninio gyvenimo aš neturiu. Tai man visas laikas eina pomėgiams susijusiems su profesija arba vakarojimams.

Teatro režisierius ir kino aktorius Kirilas Glušajevas pradės lankyti sporto klubą.

“Tam, kad išvalyčiau viską, kas nereikalinga”, pasakojo Igno Miškinio filme “Artimos šviesos” vaidinęs p.Glušajevas.

Sporto klubą jis ruošiasi lankyti su dar dviem kolegomis.

Kirilas Glušajevas yra Rimo Tumino kurso absolventas. Interviu su juo “Urobore” skaitykite pirmadienį.

“Startuojame su “Kitu kampu”, “Pornografija” loftuose per Naujosios dramos akciją, šoku pas Anželiką Choliną naujam pastatyme, darom laidą “Dar
pažiūrėsim” TV3, filmuojuos trumpam metre pas jauną režisierę, ruošiuosi statyti Mikę Pūkuotuką”, ramiai pasakojo p.Glušajevas.

24-eerių metų vyras negalėjo plačiau papasakoti aplinkybių, kuriomis bus statomas Mikė Pūkuotukas.

“Ne”, sakė jis.

Gabrielė Tuminaitė

Po praeitą savaitę įvykusių britų dramturgo Simono Stephenso pjesės “Pornografija” skaitymų, paaiškėjo, kad spektaklis bus statomas. Jo premjera numatoma rudenį. Režisierių komandą sudaro Gabrielė Tuminaitė, Kirilas Glušajevas, Neli Ivančiuk, Paulius Ignatavičius ir Vilius Malinauskas.

Kontraversiška ir šokiruojanti “Pornografija” pasakoja apie Liepos 7 d. Londono sprogdintojus , parodydama juos ne monstrais, o turinčiais žmogiškąją pusę.

Kirilas Glušajevas prieš mėnesį pristatė savo spektaklį “Batraištis”, vaidino filme “5 dienų avantiūra” bei artimiausiu metu pasirodysiančiame Igno Miškinio “Artimos šviesos”.