Čia mergaitė agento sapne sąmonės galia lenkia miestą.

Rytoj Lietuvoje – oficiali bene labiausiai šiemet užhaipinto filmo, Chriso Nolano „Inception“, premjera. Tačiau filmo lygis nepasiekia haipo aukštumų.

Atrodo, kad Nolanas taip buvo įtikėjęs juostos ypatingumu, kad kartais pamiršdavo įpūsti jam gyvybės. Nuo pat pradžių, tikriausiai filmo siužetą apmąstęs kartu su treileriu, jis bando užsukti įtampą šitai konceptualščinai, tačiau kadangi iškart pradeda nuo pačios idėjos implantuoti idėją į kito žmogaus sąmonę, tai pasidaro šiek tiek nuobodu.

Filmo specialieji efektai įspūdingi – miesto gatvės stoja 90, paskui 180 laipsnių kampu, tačiau, atleiskite, kad užgaunu jūsų jausmus, nepralenkia transformerių. Muštynės kažkokioje pusiau nesvarioje būsenoje? Atleiskit dar kartą, jūs mane verčia per daug galvoti apie specialiuosius efektus.

Filmo idėja, įkišti idėją žmogui jam miegant, užvaldyti kito protą – makiaveliška, skaldyk, valdyk, sugriauk iš vidaus, todėl pasmerkta pralaimėti, neįgyvendinama. Nors pagal idėją, idėjai įkišti sudaromos palankios sąlygos ir žmogus pats padaro išvadą, čia užmirštama kūno ir sielos vienovė.

Pagrindiniuose vaidmenyse – Leonardo di Caprio, Josephas Gordonas-Levittas ir Marion Cotillard. Pastarajai čia per mažai laiko, kad atsiskleistų, pirmieji du pranyksta nevingriame siužete. Paklausykite jų tono – atrodo, kad čia ne pusiau filosofinis, o veiksmo filmas. Personažai lėkšti, o di Caprio dar vaidino nelaimingą šeimos galvą Scorsesės „Shutter island“. Jam reikia ko nors ironiškesnio atsigaivinti nuo renegadaus herojaus.

Taigi „Inception“ – nuobodokas, tačiau padaręs „The Dark Knight“ Nolanas nusipelnė įgyvendinti savo ilgametę svajonę. Tegu sprogsta kasos. Aš nepajutau the coolness.

"Giedrės" pagrindinio vaidmens atlikėja Marija Korenkaitė.

Duobėtasis Lietuvos kinas šiemet vieną po kitos išmetė įvairių premjerų ir dar kelios laukia kitais metais. Šiandien kino teatre „Pasaka“ pasirodys eksperimenčiausias iš visų – Donato Vaišnoro, vos neparašiau Miškinio, tokie jie vienas į kitą panašūs, drama „Giedrė“. Atsiliepimai nebus palankūs.

Ignas Miškinis kino gamybos kompanijos „Tremora“ kolegą vadina drąsiu žmogumi – kad jis drįsta paleisti per kelias dienas sumontuotą juostą, pastatytą už kelis tūkstančius litų. Drąsa ir beprotybė dažnai būna labai panašios. Filmas sunkiai žiūrimas.

Kaip Ignas Miškinis savo ankstesniuose filmuose, taip Donatas Vaišnoras „Giedrėje“ bando pusiau metaforiškai, pusiau alegoriškai pavaizduoti santykių stereotipus, kuriuos ir atpažinti galima ne jusliškai, o tik pradėjus leisti tai, ką matai per savo patirtį. Sako, kančia taurina.

Filmo scenos ilgos, dažnai vienaplanės, be stambių Igno Miškinio ir Marijos Korenkaitės veidų, veikėjai užuot atvėrę savo širdis, šnekėję, kalbėję ir aptarę savo santykius, iš ko galėtų vystytis drama, vaidina kažkokias abstrakcijas, kurios dažnai atrodo viena su kita nesusijusios. Išvados, kurias turėtų pasidaryti pats žiūrovas, rodomos ekrane, o tikrąją dramą Donatas Vaišnoras laiko viduje. Belieka laukti, kada jis ją išreikš.

Prieš vieną iš žaidimo turų prisigėrė vodkės ir paskui išvėmė tą vodkę į mašinos baką ir pabėgo iš žaidimo teritorijos į miestą.

Pasaulis yra pilnas gerų idėjų, bet prastų jų išpildymų yra dar daugiau. Kelias tarp idėjos ir jos išpildymo grįstas gerais ketinimais. Gali gautis gerai, gali gautis pragaras. „Žaidėjo“ režisieriai ir scenaristai Markas Neveldine‘as ir Brianas Tayloras turbūt galvoja, kad filmas jiems gavosi gerai.

Luditai, scientologai ir kitokie pentakostininkai, paskendę savo baimėje mirti, išorėje kuria baigtinio laiko vaizdą, įvairias apokalipses, robotų, mikročipų, su kiaulėmis kryžmintų atominių bombų įsigalėjimą… Tai ženklas!

“Gamer” nėra ir filosofinis, tokią mąstyseną jis priima kaip savaime suprantamą, ir žaidžia ateities baimėmis. Tai net ne pesimistinis ateities scenarijus, o gąsdinimas ateitimi.

Ateityje – kaliniai, turintys šansą išeiti į laisvę, jeigu perreis tuometinį kaunterstraiką. Tačiau ne jie valdo avatarą, o patys yra avatarais, kuriuos per į smegenis įkištą nanotechnologiją valdo paaugliai ir kiti kieti žaidėjai. Revolution is televised, ratings are good, microsoftish archetypical evil is updated.

Gerardas Butleris vaidina žaidimo favoritą, jo žmoną, dalyvaujančią tuolaikiuose simsuose, Amber Valetta. Kad būtų daugiau teisybės, moterį valdo, save liesti liepia nutukęs, bjaurus, tik su vežimėliu judantis forumų tarnautojas.

Neveldine‘as ir Tayloras darė ir „Crank“, kuris vietomis atrodė naujoviškas, tačiau čia šviežių vizualinių sprendimų nėra, nors tempo nebuvimu ir sprogimų neartimumu neapkaltinsi.

Ir per treilerį pažiūrimas filmas – nuo spalio 23 d. kino teatruose.

Kad jau karalius Michaelas Jacksonas mirė. Vakar visame pasaulyje ir mažytėje jo dangaus ašarėlėje Lietuvoje įvyko dokumentinio filmo “Greičiau, kol dar neatšalo” premjera. Kol Sony montuotojai renka medžiagą graudžioms istorijoms su selebričių įspūdžiais, brolio Jermaine’o skausmą lekuojančiu snukiu, šeimos gedulu ir ta penkiolikamete, kuri matė, kad kūdikis iš Jacksono rankų būtų kritęs ant didelės minkštos pagalvės, tikrai, tikrai, pasaulis 19 dienų žiūri, kaip ikona repetuoja paskutinio savo turo pasirodymams. Tai, kas turėjo būti turo DVD bonusai, tapo pasaulinės reikšmės filmu.

Michaelas Jacksonas paskutines savo dienas gyveno drąsiai. Jis jau nebesijaudindavo, kad dėl dingusios nosies kremzlės, kartais jo balsas nuduslėja, iškart puldavo teisintis, kad jis dabar tik apšilinėja, o ištikimi šokėjai, pasiruošę bet kurią akimirką paleisti prieš kamerą dūdas, iš dėkingumo Dievui, likimui, kauliukams, plojo rankomis ir buvo įkyriai ir nemandagiai pozityvūs ir optimistiški.

Tikrai, subkultūroje gyvenantiems (čia tie, kurie sako „music is my life“) muzikantams ir šokėjams Jacksonas sukeldavo sakrališkus jausmus. Jie tiesiog užmerkdavo akis prieš nuogas karaliaus vietas. Kad ir jo jau prieš du dešimtmečius apdainuotą šokį. Sprendžiant iš jo šokio judesių, Michaelo Jacksono santykiai su merginomis apsiribodavo masturbacija. Rimtai, beveik kiekviename šokyje, o aš tikiu, kad jis buvo nuoširdus, jis imituoja tampantis, smaukantis. Iš to užsismaukymo paskui ir noras keisti rasę, bet be to smaukymo nebūtų tokių dvigubo agento dainų kaip „Black & White”, nebūtų to garsiojo Elizabeth Taylor epiteto „pop karalius“, nebūtų jis paskui perėjęs ir mūsų kartos herojui Robbie Williamsui, kuris sekso metu naudojo ne švirkštą, o penį, ir gyveno kaip žmogus tarp žmonių.

Tačiau ne viskas šiame fanams bei isterikams skirtame filme yra taip nuobodu. Kino bendruomenininkas sužinos, kad net ir Michaelas Jacksonas koncertams ruošė 3D “Thriller” versiją ir kitus triukus, ir pamatys, kad su juo buvo galima kalbėti, jei tai būtum daręs kaip vienas ambicingas kompozitorius.

„This is it“ – kino ekranuose iki lapkričio 15 d.

Almodovaro mūza - kaip Audrey Hepburn.

Kiekvienas, metęs iššūkį kultui, subkultūrai, krypčiai, tendencijai rizikuoja būti apšauktas nekentėju, pavyduoliu, iracionalu, durnium o jeigu kulto vadai nesikeičia, nekelia sau naujų klausimų, jų išsikovotas autoritetas nesikeičia. Ar įmanoma išaiškinti Pedro Almodovaro gerbėjui, kad jo dievukas yra save cituojantis narcizistinis impotentas?

Galbūt epitetai ir per aštrūs, pažodinio pasakymo „kaip aš sakiau“ nerasi, tačiau pasikartojantis stilius, temos, Penelope Cruz leidžia daryti išvadas prielaidoms prisikabinti. Didžiabiudžetė muilo opera, po makiažo katarsį besidarančios moterys ir Penelope Cruz – ir vėl, „Šaltuose apkabinimuose“.

Almodovaro veikėjai mėgsta skambias frazes apie meilę, laimę ir šneka apie jas su buitiniu nerūpestingumu. Ir aklas rašytojas Mateo Blanco, po avarijos besidangstantis Henry Caine‘o slapyvardžiu, be jokių bent jau pasažų, be iliustravimų pasako ką nors tokio skambaus lyg nuo žurnalo antraštės. Almodovaras nesusipranta kažkieno laimę ar nelaimę parodyti įvykių ar dialogų kalba, veikėjai tiesiog šneka apie savo išmąstytas būsenas, apie pasiektą stabilią laimės būseną. kitas žmogiškąsias atlantidas ir šambalas, apie seksą socialiniu aspektu (čia ta bobikė skaičių turėjo omeny, ar ne?).

Galbūt čia ir yra jo sėkmės paslaptis? Šnekėti tomis abstrakcijomis, kurias naudoja problemų dėl to, kad viskas taip gerai ieškantys žmonės, kurių pasaulis sudarytas iš išsiskyrimų, santykių gerinimo, dėmesio kreipimo kaip politikų pasaulis sudarytas iš demokratijos, teisingumo, žmogaus teisių.

Nuobodus kaip visada, savo stilių išlaikantis, dramą imituojantis, galiausiai vis tiek sugriūnantis, nesugebantis iki tobulybės tiesos imituoti Almodovaro filmas „Šalti apkabinimai“ – jau porą savaičių Lietuvos kino teatruose.

"Maximos" logotipas - aitri realybė ar plati korporacinė piniginė?

Džinsuotasis Ignas Miškinis gimė, augo ir geriausią savo filmą sukūrė Vilniuje. Avansu geriausia Lietuvos metų filmu tapusio „Artimos šviesos“ pradžioje atsiskleidžia Vilniaus kasdienybės atmosfera, parodyta net su meile. Tokio gražaus Vilniaus jūs dar nematėte, tokio gero garso takelio dar negirdėjote, tačiau ar tai nėra gražių titrų triukas, po kurių spjaudysitės ištrauktas ant kranto be slieko?

Pirmos dvidešimt minučių gero nežada. Galbūt į eksterjerus taip įsigilinusiam Ignui reikėjo pasikviesti savo gerą draugą, tokį gerą su kuriuo net mergina galėtų pasidalinti, Donatą Vaišnorą? Gal jie kartu būtų sugebėję smarkiau užsukti scenarijų?

Nykumoje paskendęs ir su žmona nesutariantis vadybininkas (Dainius Gavenonis) po penkerių metų pertraukos sutinka savo įžūlų ir apsukrų draugą (Jonas Antanėlis) ir lėtai lėtai keičiasi informacija. Grįžau iš Amerikos. Ką tu? Dirbi? Taip, o tu? Nedirbu, architektas. Kiekviename sakinyje po naują aplinkybę – eilutė, ir paaiškėja laikas, eilutė, paaiškėja vieta, nors dinamiškai besisukantis scenaristas tai sutalpintų į vieną sakinį. Be to, ir vadybininko nesutarimas su žmona ir nuobodus darbas vystosi be aiškaus konflikto. Nuojautos, intuicijos, o kas mums ant lėkštutės padės?

Konfliktą turbūt reikėtų skaityti iš Dainiaus Gavenonio veido, tačiau lietuviškasis Tilas Schweigeris kiek medinis, nors ne toks kietas kaip mąslusis Jonas Antanėlis, kuris vaidindamas tokį arogantišką veikėją, nesikrapšto, nesikaso, negestikuliuoja, o prieš ištardamas savo žodžius dažnai pamąsto du kartus. Tačiau atgyja pačioje pabaigoje, kai jo veikėjas pakliūna į jam netikėtą situaciją. Tokią, koks turėtų būti pats veikėjas – netikėtas, išlendantis vieną du kartus, sušmėžuojantis trumpai, bet paliekantis ryškų įspūdį. Nors galbūt tai tik mano nuomonė, kad tokiam vaidmeniui būtų tikęs ne sunkiai patempiantis debiutantas, o Giedrius Savickas, kuri susiformavo žiūrint per daug sėkmingų TV laidų.

Dvidešimt pirmą minutę Linas (Antanėlis) paaiškina Tadui (Gavenonis), kodėl jis užpylė tik du litrus benzino, o dar po keliolikos minučių nušvinta, kad Ignas Miškinis čia plėtoja manifestininkų rinkinyje „Brėkštant“ pradėtas nagrinėti temas – vyro ir moters santykių, kur dar įsipina ir trečias. Linas nežino, kad yra trečias tarp Tado ir jo žmonos Lauros, kuri taip pat išvažiavo pasitrankyti po naktinį Vilnių.

Laura nightdrivingu užsiima visai kitu automobiliu negu jos vyras. Visa nelaiminga ji degalinėje susipažįsta su Giedriaus Savicko kolegos televizijoje Kirilo Glušajevo personažu, vairuojančiu geltoną mirksinčią Kalėdų Eglutę. Kirilas galbūt nėra pats tinkamiausias personažas vaidinti apykietį dilerį, tačiau jis sugeba ir pasimesti, ir užvaliūkinti, tik susižavi neaiškiai. Kai jis juda, jis nori kažką pasakyti. Kaip ir filmo taksistas. Lietuvos filmuose visada geri taksistai.

Duodamas interviu „Uroborui“ Ignas pasakojo, kad gamindamas „Artimas šviesas“ jis naujai atrado moterį. Taip, Julios Marios Koehler personažas yra svarbus, tačiau kadangi vokietė nė grybo nesupranta lietuviškai, jos mimikos dažnai neadekvačios kaip kai kurie Lino raginimai nepisti proto po vieno klausimo (protas dažniausiai pisamas šturmu ir teiginiais), ji atrodo pertempta ir pasimetusi. Ignas sakė, kad vokietės įtraukimas į aktorių komandą buvo kompromisas. O jeigu jos veikėja būtų vokietė arba kas nors kalbantis angliškai, ar bent su akcentu? Filmas nuo to turbūt nenukentėtų, viena kita dialogo eilute daugiau.

Jeigu jeigu… O jeigu užuot Linui ir Tadui lėtai pliurpiant mažai ką sakančius pokalbius, juos sutraukt, jų kelionę praturtint kontempliatyviais prisiminimais apie Vilnių, draugystės sentimentus, apie pasikeitusį Vilnių ir draugų santykius dabar, ar nukentėtų meilės linija, ar praturtėtų?

Nors ir lėtas, visgi siužetas yra nuoseklus, su užlenkimu, pasibaigiantis logiškai ir šauniai, kinematografija nuostabi, o muštynės įtikinamos, tad jeigu jums netrukdo toks foninis įgarsinimas, kai iš niekur į garsiakalbį staiga iššauna balsai, automobilis po Vilnių per erdvę šokinėja lyg įsibegėtų grįžimui į ateitį, o tuščiomis gatvėmis važiuoja tokiu greičiu lyg vairuotojas mokytųsi vairuoti, filmas jums patiks. Man jis tik geras.

Dailus, lėtas, komiškas filmas “Artimos šviesos” – nuo spalio 23 d. Lietuvos kino teatruose.

„Geras, europietiškas, intelektualus kinas“. Taip šnekėjo Greta Zabukaitė per „Pasakos“ atidarymą apie Lietuvoje susiformavusius kino vertinimo stereotipus ir atidarė kino teatrą amerikiečio Woody Alleno filmu, o dabar rodo amerikiečio Jameso Gray‘aus „Two lovers“.

Mažai intelektualus, tiesiog gera kamerinė drama, kurią lapkritį bus galima lyginti su Donato Vaišnoro „Giedre“. Joaquinas Phoenixas, Gwyneth Paltrow ir Vinessa Shaw čia vaidina slaptą meilės trikampį. Chroniškas savižudis Leonardas, nuo nelaimingos meilės rytais įkalantis piliulių, per vieną savaitę sutinka dvi merginas, kurios nežino viena apie kitą, todėl nekapoja viena kitai akių ir mažiau šneka apie savo jausmus (nereiškia, kad ne per daug) ir svarbiausia lieka vyro linija.

Sunkiausia užduotis režisieriui ir aktoriui – parodyti Leonardo dvejones ir neapsisprendimą. Apie savo situaciją Leonardas kalba nedaug, vidinio dialogo apskritai nėra, todėl visas krūvis – jo išraiškai, iš kurios dvejonės ir neapsisprendimas sunkiai matosi. Prie kiekvienos draugės jis vis kitoks – pakilus prie įnoringos Michelle (ne tokia, kokią mes ją įpratę matyti Paltrow) ir susikaupęs prie atsidavusios Sandros (Shaw), kiek irzliu veidu stengiasi išlaikyti atstumą nuo situacijos, tačiau vieno žmogaus dramai to per mažai ir kai po dar vienos nelaimingos meilės jis stovi išmetęs žiedą, įbridęs į jūrą skandintis, apsisprendžia grįžti namo, kur jo laukia kita draugė, nieko nežinanti apie kitą, jį palikusią, mergaitės kitoje eilėje juokiasi, nesuprasdamos, kad Leonardas pasirinko nekentėti. Jis neturi kentėti. Jis neturi patirti dramos ir gali būti taip pat nuobodžiai laimingas kaip visi.

Meilė vyrams – jau dvi savaites kino teatre „Pasaka“.

Tai - ne soliariumas!

Vakar Donatas Vaišnoras „Tremoroje“ surengė surengė pirmąją savo pilnametražio filmo „Giedrė“ peržiūrą, sutapusią su jo 36-uoju gimtadieniu. Prieš ją visus vaišino vynu ir išsamiomis, ritmiškomis diskusijomis („Ar tu kada nors užsikiši?“, mažai šypsodamasis sakė jam vienu geriausių trimatės grafikos specialistų vadinamas Lapė) apie Švarco ir Stalonės įvaizdžio skirtumus. Negalėjau nepaprieštarauti, kad šių dviejų „marketinginės pusės“, griežtas vokietis ir teisingumo vykdytojas kaimynas, yra po jų vaidmenų susiformavęs įvaizdis, ne išanskto susimanyta strategija, tačiau nespėjau į paradigmą priverti man magiškiausio Bruce‘o Williso. Švarcas – antžmogiška jėga, Stalonė – gatvės teisingumo vykdytojas, Bruce‘as Willisas – laimingas loterijos kamuoliukas, keturlapis dobilas. Į kino ekranus jis grįžta šiandien ir jam vėl nesiseka rodyti mąstytojo veidų. Durniau, tiesiog šypsokis lyg žinotum paslaptį.

Jo personažui Tomui Greerui „Svetimam kūne“ (režisuotas Jonathano Mostow; nors žodis surogatas suponuoja pakaitalą, nuosavybę daikto atžvilgiu, savumą, owning, žmogaus ir daikto, ne dviejų žmonių ryšį, vertėjai) liūdna, nes beveik visi žmonės planetoje perka iš nūdienos maikrosofto tokius bioniškus robotus, kuriuos galima valdyti akimis ir beveik niekada nebeišeina į lauką iš tikrųjų pauostyti gėlytės, patikrinti, ar neatsirado naujo rasos lašelio ant merginos spenelio (tai archetipinis grožis, prašau suprasti). Nusikalstamumas ir žmogžudystės smuko iki utopijos lygio, 99 proc., tačiau kur tas žmogiškasis kontaktas? Vos mažos saujelės puristų armagedonščikų atmeta technologinį progresą ir gyvena be surogatų.

Tomas Greeras, detektyvas, taip pat naudoja tokį aparatą, tačiau dar skausmingesnės filosofinės problemos jį užplūsta, kai kažkas ištraukia ginklą, kuriuo pačiurškus sugadinamas ne tik daiktas, bet ir jo savininkas, kuris iki tol ramiai tuko gulėdamas namie. Baisu. Pasaulis ant beprotybės ribos.

Technikos idėja yra puiki, tačiau jos išpildymas ir įdramaturginimas – apyprastis. Gera fantastika neturi baigtinumo jausmo, parodžius vienų klausimų galimus atsakymų variantus, ji turi baigtis naujais klausimais, kitaip yra pigi, „čipas-tavo-galvoj“ spekuliacija, kurios autorius, neatėjus pasaulio pabaigai, turės sugalvoti naują datą. Tačiau Bruce‘as Willisas niekad ir nebuvo intelektualas. Tačiau jam labiau tinka veikti tikrovėje, kur rytoj bus daugiau nusikaltimų. Tačiau ir čia jis bus talžomas kaip kamuoliukas loterijos būgne.

Bruce’as Willisas – keturlapis dobilėlis. O kas tas Stevenas Seagalas? Atrodo, kad jis daug žino.

Vėlyvasis Hamletas ar viduramžio krizė?

Fantastai dirba žmonijai naudingą darbą. Kuo labiau fantastas sugeba atsisiet nuo paskirų dabarties technologinių naujovių ir kuo labiau bandyti nuspėti universaliojo žmogaus ateities kelius, tuo jis geresnis. Cinikams ir praradususiems viltį gaunasi „1984“, kurį miesto žiurkės subkultūrininkai kartais cituoja kaip evangelikai Bibliją – interpretuodami pažodžiui. Prajuokino vienas anglas praeitą savaitę.

Nuo praeitos savaitės Lietuvos kino teatrų ekranuose bėgiojantys „Pandorum“ (rež.Christian Alvart) sindromo ištikti kosmonautai į lobynus nepateks. Jau daugybę kartų viršpopuliacijos ir maisto stygiaus iškamuota žmonija ieškojo naujos planetos, kur galėtų suleisti savo daigus (Jeigu jums teks leistis į panašią kelionę, koridoriuose saugokitės nežmogiškos jėgos zombių, kurie atėjo iš nežinia kur ir nežinia kur eina….), o šis kartas išskirtinis tik savo alegorišku pateikimu.

Na, nuo tarškančių fantastinių Holivudo vindousų pavargę skrupulingieji šioje vizijoje ras sau atgaivos: plazminiai ginklai ir radijo ryšio taškai čia tokie down to earth, kad juos reikia užvesti fizine jėga, pumpuojant, o tačiau plikos plastmasinio studijos betono sienos ir aipodo matinės skūros kambariai šiame kosminių klajonių žanre jau nuvalkioti. Su tuo sutiktų ir Mantas Petruškevičius.

Pastatymas kasdienis, motyvacija ateities spėlionėms – pavyzdinė. Pagal NASA‘os šiemet paleistą palydovą ”Kepler“, kuris plačiojoje Visatoje ieškos į Žemę panašių planetų. Jeigu tokį filmą statytų Lietuvos valstybės kino išlaikytiniai, naujoje planetoje išsilaipinę žmonės suduotų ten rastiems kryžiuočiams mirtiną smūgį ir paskui išgyventų egzistencinę krizę. Šitie naujakuriai galbūt niekur net neskrido, juos persekiojantys zombiai gal net neegzistuoja, galbūt jie viso labo į tamsą ir pamišimą kritusio, Pandoros skrynią atidariusio žmogaus vaizduotės vaisiai, kuriems susitaikius su savimi išauš nauja ir graži diena.

Gražiausia mokyklos mergina (kairėje) ir jos šešėlyje tūnanti geriausia jos draugė.

Kiekviena karta turi savo ligą ir sekso simbolį. 8 megapikselių telefone karta turi Megan Fox. Jos statusas per du metus nuo pirmųjų transformerių pasirodymo taip išsipūtė, kad specialiai jai pernykštė Oskaro už “Juno” scenarijų laureatė Diablo Cody ir Karyn Kusama sukūrė siaubo ir paauglių filmų mešapą.

„Pragaras yra paauglė“, prasideda filmas. Taip, tai, ką jūs jau matėte begaliniuose remiksuotų ir retušuotų nuotraukų skudurynuose: „Happiness is a stompede of horses on a rainbow“, „Death is what is left of life when you subtract events“, „Pink is the new blog“. Ar tu tikrai hipsteris, jeigu nematei Megan Fox besimaivančios?

Megan Fox (taip ir norisi versti į lietuvišką Rita Lapytė) filme kartais vaidina pati save, savo atvaizdus on the covers of the magazines. Galbūt jai visko per daug, ji dar nesugeba išlaikyti šalto veido, kai minia jai ploja, delbia akis, tačiau ar dabar jai bus lengviau, kai jos vaidinamas personažas filme paguodžia namo iš baro tempiančią draugę, kad ji jau prarado analinę nekaltybę ir todėl gali pati savimi pasirūpinti?

Tos į priekį atstatytos lūpos… Megan Who? Girdėjau, kad Dakotai Fanning jau papai užaugo.

Namo ją tempia Amanda Seyfried, didžiaakė blondinė, kurios vardo niekas neatsiminė po „Mama Mia“, bet po šio epizodo ji jau hitting glossy paper ir atrodo, kad nusenusi Scarlett Johansson turės trauktis. Amanda Seyfried – Chloe Savigny kalibro žvaigždė ir mes visi žinome, už ką mes taip vertiname Savigny talentą.

Negražiosios režisierės Kusamos apdailinamas merginų grožis pasimiršta, kai į akis begėdiškai, be jokių pakikenimų rėžiamos vulgarybės – to Diablo Cody turbūt išmoko dar prieš išgarsėdama, šokdama ant striptizo stulpo. Atrodo, kad taip ir turi būti, ir mūsų pamoralizuoti mėgstantys protai tai priima kaip natūralų hipsteriško rojaus išsipildymą, tačiau 20^th Century Fox ir Dune Entertainment tikriausiai pabijojo moterims leisti dar daugiau interpretuoti ir paplėtoti siužetą iki tokio lygio, kad himnus jam dainuotų visas „Suicide kolektyvas“ su skaitytojais. Velnio apsėsta Jennifer nužudo tik tris bendramokslius ir potenciali tragikomedija miršta kraugerės korporacijos glėby. I guess.

Apie okultizmo pavojus primenanti gryna pramoga pagedusiam miesto jaunuoliui – nuo šiandienos Lietuvos kino teatruose.