Click here to view the embedded video.

Lietuva savo putiną išgyveno prieš 70 metų.

Šiandien Rusijos premjeras, ne prezidentas Vladimiras Putinas  dar kartą parodė savo netašytumą. Duodamas interviu Rusijos laikraščiui “Kommersant” neturintiems leidimo eitynėms siūlė gauti lazda per makaulę.

Kiek atskaitingas visuomenei, tiek subtilus. Gaus dabar pelnytai klaviatūromis per makaulę nuo kritikų, bet kaip smarkiai jam skaudės priklauso tik nuo mūsų, kritikų, kiek labai, kiek dažnai mes pradėjome nuo savęs, kaip dažnai mes kritikuodami Rusiją ir Baltarusiją prisimename tokį pat kaip Putinas ar Lukašenka diktatorių Antaną Smetoną, varžiusį opozicinių partijų veiklą, žodžio laisvę, kiek įmanoma bandžiusį valstybinti turtą. Prisimename tuos nedemokratiškus laikus su kartėliu ar jais didžiuojamės ir svajingais vingiais tepame “Smetonišką” sviestą ant ruginės duonos? Sviestą vardo kapitono, kuris pirmas paliko laivą bėdoje.

Juk net ir praėjus dvidešimčiai metų, demokratiją mes dažniausiai suvokiame kaip demokratiškus rinkimus – galimybę turėti savo valdžią, o apie žodžio laisvę – prieinamą kiekvienam visur ir visada – nešnekame. Demokratiniai rinkimai yra žodžio laisvės pasėkmė, o ne atvirkščiai.

Galbūt todėl valdžia visur ir nekenčiama.

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

Dokumentinis BBC filmas “Synth Britannia” rodo, kaip Didžiojoje Britanijoje post-punk muzikantai išgirdo Kraftwerk ir patys užsimanė taip pavaryti. Filme pasakojama apie Human League, Daniel Miller, Cabaret Voltaire, Gary Numan, Depeche Mode, Ultravox, Soft Cell. Pasisako ir patys kaltininkai.

Muzikos evoliucija meistriškai atskleista su kontekstu, kuriame ji vyko. Siaubinga britų architektūra ir JG Ballard buvo prakošti per sintezatorius. Skambėjo taip, kaip atrodė ir skaitėsi. Prasidėjus Thatcher erai suklestėjo ekonomika ir nebeliko vietos eksperimentams, viską pradėjo lemti pinigai, reikėjo taikytis prie jupių.

Click here to view the embedded video.

BBC tikslas buvo “tirti elektroninės muzikos poveikį populiariajai kultūrai Britanijoje.” Pasiekta buvo dar daugiau ir sukurtas nuostabus dokumentinis filmas. Muzika skamba praktiškai be sustojimo, operatorius dirba karo sąlygom.

Po daugelio metų eksperimentavimo ir stiprių narkotikų, suklestėjo maža, bet galinga Hagos scena. Apie tai ir pasakoja filmas “When I Sold My Soul To The Machine,” savo kokybe negalintis lygintis su “Synth Britannia,” bet ir nenorintis to daryti. Pasakoja I-F, Alden Tyrell, Orgue Electronique, pats “Bunker” leiblo kūrėjas Guy Tavares, Pametex, Intergalactic Gary, Syncom Data ir genialusis Legowelt, du kartus aplankęs Lietuvą.

Click here to view the embedded video.

Kas čia stovi? Tai estai bėga. O kas ten už jų? Tai lietuviai atsilieka.

Ar pamenate, kada kuri nors Lietuvos galva taip kritiškai kalbėjo apie iki sviesto ir grietinės sukultintą tarpukario, tiksliau 1926-1940 metų Lietuvą, kada žodžio laisvę pabrėžė kaip pasiekimą? Ar Lietuvoje kaip ir Rusijoje demokratiją, laisvę vertybe laiko kokie 3 procentai piliečių? Ar man juoktis, kad esu gamtos paklaida? Aišku, kognityvinis disonansas gaunas, kai jam kalbant, tūkstančiai rusų, sutapatinti su SSRS, sėdi be pilietybės, bet jis bent žino, kaip turi būti:

“Jie (tarpukario estai) manė, kad tai, kas vyksta Europoje ir pasaulyje mūsų neliečia, – kalbėjo prezidentas. – Jie manė, kad atvirumas, kritika ir laisva spauda labiau trukdo protingam vadovavimui negu stimuliuoja debatus apie galimus valstybės vystymosi kelius. Jie manė, kad kultūra ir valstybė – tai visiškai skirtingos sąvokos”.

Kalbėjo Estijos prezidentas. Taip pat Toomas Hendrikas Ilvesas sakė tokį dalyką:

“Kaip ir abiturientui, kuris siekia toliau siekti išsilavinimo, Estijai, vaizdžiai tariant, reikia nuspręsti: stoti į universitetą, ar pradėti dirbti? Taip pat ką studijuoti – tiksliuosius mokslus ar ką nors lengviau? Galbūt siekti sėkmės versle arba mene?”, – sakė T.H.Ilvesas.

Ilvesui nereikėjo sukviesti 50 žmonių, kad jis iškeltų pasiūlymą, kokiu keliu valstybei eiti. Na, gal jam ir rašė tą kalbą, tačiau tikrai ne 50 žmonių. Islandai siūlo žurnalistams kūrybos platformas, estai galvoja, galbūt reikėtų eiti meno keliu, Ilvesui kultūra ir yra valstybė, ką mes kartu padarėm. Ką turim mes? Tik diskusijas, ar jau baigės krizė, kurios tokios pat beprasmiškos, kaip klausimas, ar jau myli. Niekas negali priversti rizikuoti, jokie narkotikai, jokie skatinimo planai (Ūkio ministerija Ekonomikos skatinimo plane numačius remti tą valstybę išlaikantį verslą, kuris sugeba išgyventi krizės metu, ta prasme, šelpia tuos vargšus, kurie sugeba išgyventi patys, tai netgi pagal jų atbulą mąstymą yra kvaila). Ekonomika mūsų rankose. Melskimės ir dirbkim.

Giha Woo ir Shingoeun

Igor Chak

Shay Carmon

Kaip visada, žiūrėk į pliusą

Cyriak “Cows & Cows & Cows”

Click here to view the embedded video.