Ilgai lauktas “Tron Legacy” treileris pagaliau pasirodė. Spėjama, kad Disney nusprendė nestoti į atvirą kovą su “Iron Man 2″ ir todėl vertė gerbėjus ilgai laukti treilerio. Naujausiame Disney filme vaidins prieš kelias dienas Oskaru apdovanotas Jeff Bridges, muziką kurs Daft Punk. Kaip naujasis “Tron Legcay” bus susietas su originalu, galima sužinoti pažiūrėjus treilerį.

Piliečiai Savickas su Cicėnu.

Šiandien į laidą “Despotin’ Beat Club” ateis režisierius manifestininkas Simonas Aškelavičius ir dar atsives porą aktorių iš šių metų hito “Dar pažiūrėsim” komandos. Reikės kiek pasispaust, kad atsisėst.

DBC transliuojama gyvai antradieniais, nuo 22 val., per Zip FM. Laidą veda Vitalijus “Vaiperis” Puzyriovas ir Karolis Jachimavičius.

Vieversiai pažadino redizainui.

Dalia Grybauskaitė turi nuomonę apie viską – orą, meną, prokurorus, advokatus, ministrus, portfelius, gaila, kad niekas jos neklausia nuomonės apie naująjį „69 danguje“ įvaizdį. Tačiau praeitą savaitę, kai Andrius Kubilius ir Ramūnas Karbauskis derėjosi dėl subsidijų Lietuvos ūkininkams dydžio, jos balso nesigirdėjo. Kai ji dar buvo už finansus atsakinga komisarė, pasisakė už rinkas, ekonomiką ir visų mūsų gyvenimus iškreipiančios pagalbos panaikinimą. Jeigu Europos ūkininkai prarastų subsidijas, ne tik atsirastų daugiau pinigų mokykloms ir keliams, bet ir maistas taptų pigesnis, o bankrutavę ūkininkai turėtų ieškoti naujų veiklos krypčių ir visi mes turėtumėm pasistiebti, daugiau investuoti į intelektinę produkciją ir taip visa Europa – nuo Lisabonos iki Tartu – taptų konkurencingesnė pasaulyje, o prezidentė reitingų pelenais galėtų pasitręšti savo gėlių lysvę. Aišku, daug kam Lietuvoje žemelė yra šventa, tačiau man, pastaruosius šešerius metus iki nuospaudų kasančiam internetą, šventesnė yra žodžio laisvė ir užtikrinimas, kad mano bičiulių Tomo Sinickio ir Lino Strockio dainų niekas nevogtų – kad būtų užkirstas kelias naujajam bolševizmui, kai net iškilūs visuomenės nariai rėkia „visi vagia, tai ir aš vagiu“.

Apie intelektinės nuosavybės svarbą praeitą savaitę kalbėjo liberalas Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Aptakiai, kaip tik moka politiką sunuobodinti mokantys naujų programų ir iniciatyvų kurpėjai. Pamatę kokioje nors šalyje kokį nors sėkmingai veikiantį sektorių ir perskaitę kokio nors sociologo aprašytą sėkmės formulę, jie užsikrauna sau ant galvos perkelti tai į Lietuvą. Na, kaip tie žmonės, kurie perskaito, kaip kažkoks vienuolis pardavė „Ferrari“, bando tai pakartoti. Ponas Steponavičius kalbėjo apie intelektinės nuosavybės svarbą mokslo srityje ir technologijų perdavimą (tai terminas reiškiantis, kad ir apsikeitimą žiniomis – lyg kalba ir žmogus būtų atskirti, o žodį ir sakinį galėtų įvaldyti ne visi, trumpiau, išgerkim, kad mokslininkai bendrautų). Tačiau kas iš tos nuosavybės turėjimo, jeigu jos negali apsaugoti – formaliai teisė veikia, tačiau subėga vagys komunistai ir viską išnešioja. Kalbėti reikia apie visuotinį elektroninį parašą – tiek žmonėms, tiek daiktams. Ir gerus specialistus.

Profesorius Vytautas Landsbergis, įsibegėjant atkurtosios Lietuvos Respublikos 20-ųjų metinių minėjimui, sakė nepalaikantis tiesioginių merų rinkimų idėjos. Dar koks nors vietinis verslininkas nusipirks vietą – ledais ir koncertais, kaip Uspaskichas. Arba kaip Paksas prezidento postą. Tačiau ar laisvė nėra galimybė klysti? Kodėl vieno nusižengimas, turi kliudyti man? Jeigu kažkas buvo nedoras, reikia naikinti galimybę kitam nusižengti? Tačiau pačioje politikoje ir pačiame poste nėra nieko blogo. Kitaip panaikinkime prezidento postą – už tai, kad Paksas sulaužė priesaiką! – panaikinkime premjero postą – už tai, kad Šleževičius atsiėmė indėlį! – , panaikinkime Seimo pirmininko postą – už tai, kad Muntianas įtariamas kyšio paėmimu! Ir apie tautą mastykime kaip apie tuos, kuriais negalima pasitikėti, kad jie paėmę ledų ar išklausę koncerto, parduoda savo sielą velniui.

Ponas Landsbergi, jūs teisus, kad laisvė kažko verta tik tada, kai ją atsikovojame kiekvieną dieną, tačiau liūdniausia, jeigu ją reiktų atsikovoti iš jūsų – to, kuris Lietuvą atvedė į laisvę.

Kathryn Bigelow už savo filmą “Hurt Locker” buvo paskelbta geriausia režisiere ir tapo pirmąja moterimi, laimėjusia šioje kategorijoje. Bigelow filmas laimėjo net šešis apdovanojimus: už geriausią režisūrą, originaliausią scenarijų, geriausią montažą, geriausią įgarsinimą, geriausią garso režisieriaus darbą, geriausią metų filmą. “Avatar” laimėjo Oskarą už geriausius specialiuosius efektus, “Star Trek” – už geriausią grimą.

Geriausiu aktoriumi pripažintas Jeff Bridges, o aktore – Sandra Bullock. Už antraeilius vaidmenis apdovanoti Mo’Nique ir Christoph Waltz. Kas pretendavo ir kas ką gavo, žiūrėti čia.

Anūkas.

Mano anūkas vakar pabėgo iš pamokų. Pradėjo chemijos mokytojai skųstis, kad per ant stogo stovinčią anteną jis į galvą gauna svetimus esamesus ir jam kažkas nuolat majakina, todėl negali mokytis ir turi eit namo. Patikrinau namie su antivirusine, viskas jam gerai, galbūt tik hormonų skirstytuvas kiek nusireguliavęs, todėl stovėjo už bausmę vakar prijungtas prie LRT ir dūzgė siuntinėdamas balsus.

Jis labai džiaugėsi  „Inculto“ pergale, tačiau jis nežino, kad visa tai senelis matė savo laikais. Dar kokiais 2005 metais bočius rašė, kad lietuviai tiek sureikšmino „Euroviziją“, kad iš esmės jie jau yra laimėtojai. Tada Andrius Mamontovas subūrė olstar rinktinę ir iškovojo aukščiausią visų laikų vietą Lietuvai tame keistame koncerte, kurį norėjo daryti net amerikiečiai. Praėjus ketveriems metams nuo liūdnojo dainiaus agitacijos balsuoti ir Arnoldo Lukošiaus šokio lyg moralė neveiktų, Jurgio Didžiulio grupė šastelėjo dar vieną konceptualizmą „Rytų Europoje esame mes gimę“, tačiau ne iki galo apgalvojo, su kuo Vakarams asocijuojasi Rytų Europa, ir leido Aurelijui Morlencui šokti rusišką šokį. Lyg nebūtumėm šimtus kartų aiškinę, kad mes ne lenkai, ne rusai, ne latviai ir ne vokiečiai.

Puikiai elfų, druidų, dvorfų ir arch devilų bendruomenių sutikta „Agama“ vakar gavo penkis tūkstančius litų už kūrybinius ieškojimus, kai šimtai muzikantų skursta slapstydamiesi nuo meinstrymo drėgnuose rūsiuose ir taip pat sunkiai ką beranda. Į Viduržemį besiintegruojantiems tautiečiams nebuvo keistas čakrų irigacines sistemas ant kūnų išsipaišęs kolektyvas, nors mano laikais juos būtų įmetę į kalėjimą ir vertę skaityti Homero „Odisėją“.

Dar kai aš buvau anūkas, melancholija suėsdavo tai, kas likdavo išpuvus stuburui nuo masturbacijos, tačiau tas destruktyvus, kadaise niekintas ir viduramžiais net draustas jausmas kažkodėl patinka Aistei Pilvelytei, todėl į jos pirštinėtas rankas įkrito kas lieka po to paties per tą patį – žvejo bilietas.

Ruslanui Kirilkinui apsivertusios vertybės. Užuot sakęs, kad žavisi vieno iš nedaugelio laimingų baltarusių, pernykščio laureato darbu, tačiau norėtų padaryti dar geriau už jį, jis dainavo esąs jį įsimylėjęs. Amžinojo skraidančio karvelio apologetams Lietuvoje  - ne!

Puikų balsą turintis Merūnas vakar nesuprato, kad daugybė žmonių už jį nebalsavo iš diskriminacinių paskatų, todėl aš už jį turiu sušukti, kad kuo ilgiau mes, storuliai, tylim, tuo labiau kaupiasi riebalai apie juosmenį ir kaklą. Tačiau jeigu mes rėksim, jie nebesikaups ir nebebus už ką kovot…

Ramūnas Difartas į atrankos finalą pateko todėl, kad jo dainos nepažadina ant stalo miegančių girtų daktarų ir daržovinių, o Monika Linkytė – tų kreizi žmogeliukų, kurie gyvena beprotišką dvigubą gyvenimą, vieną darbe su David Guetta remixes vol. 3, o kitam susirenka iš peties pasilinksminti savaitgalį, paskui neranda žodžių patirtam smagumui apsakyti ir todėl pradeda purtytis.

Jeigu visos būtų tokios nuobodžios kaip taisyklingoji diva Evelina Sašenko, Eurovizijos Lietuvoje niekas nežiūrėtų, o jeigu visi dainuotų tokias dainas kaip Dima Šavrovas, muzikos Lietuvoje niekas neklausytų. Aš būčiau geriau žiūrėjęs, kaip dileris fiatus stumdo, nes Šavrovas buvo žavus kaip savipagalbos knyga.
Kažką panašaus skaito ir Jūratė Miliauskaitė, kadangi tokia nepataisoma optimistė dalyvauti, jai tiesiog smagu būti ant scenos, todėl kruvinos kovos negalintis matyti kaimynas iš apačios rėkė per balkoną, kad ji viskas, kas liko iš Romo Dambrausko šiam nusiskutus ūsus. Mes niekinam viską, kas nekalta, o kas jau kalta, aptaisom komunijos rūbais ir niekinam. Nors, aišku, dar nežinia, ką aš šnekėčiau, jei būčiau užkluptas jos prie laužo, laikančios gitarą rankose.

Grupės „Timohi“ optimizmas pavojingas visuomenei ir jos stabiliam vystymuisi. Dvyniai atitempė savo organizmus palaikyti grupės „Eden“, kuri apdainavo visus džiaugsmus, kurie užplūsta miške radus briedžio kaukolę, todėl neišlaikė iki tol lėtai iš proto ėjusios Rositos „Dungeon keeper“  Čivilytės nervai ir ji pradėjo garbinti andergraundą ir visas su juo susijusias problemas. Tokštu ją išvysti kitais metais, apsirėdžiusia dvirinke juoda bliuska, odiniu paltu iki žemės ir vedžiojančią rankas iš apačios žemyn, atgal ir iš kairės į dešinę.

Amberlife‘as išgąsdino, kad jam iš tikrųjų patinka tokia muzika, kokią jis atlikdavo prie Bendžių. Arba tai Bendžių sąmokslas parodyti, kad žmonės viską darė savo noru. Tačiau ko jie tada bėga į Islandiją ir sriūbauja įsiknibę į vietinės kerpės patalą? Save the whales and some amberlife.

Istorija kartojasi ratu ir tik išmokęs ją vairuoti gali visada likti vaiku. Eurovizija grįš ir kitais metais, tik spėk žiūrėt.

Nerijus Milerius peša doktoranto Viliaus Dranseikos barzdą.

1.Galbūt prieš aštuonetą metų skaičiau pranešimą apie tai, kad šiais laikais filosofijos esmę sudaro žodis „ne“. Tąkart mane inspiravo Pierre‘ui Bourdieu atminti skirtas straipsnis „Celui, qui disait „non“ – „Tas, kuris sakė „ne“. Iki šių dienų mano pozicija nepasikeitė. Manau, kad informacijos perviršio laikais filosofija prasideda nuo pasipriešinimo banalybėms, klišėms, šablonams. Žinoma, tuo filosofija nesibaigia, tačiau be šios pradžios bet koks kūrybiškas mąstymas ar veikimas yra neįmanomas. Dėl šio tampraus sąlyčio su žodžiu „ne“ filosofija iš „mokslų motinos“, kokia ji buvo nuo graikų laikų, tapo rezistencine veikla. Filosofija veikia nusistovėjusių dominuojančių diskursų paraštėse ir tuos diskurus ardo. Bet kokia filosofija, pernelyg sutampanti su dominuojančiomis institucinėmis praktikomis, „smells fishy“ – jei neverstume pažodžiui – atsiduoda pelėsiais ir konformizmu.

2. Nors yra sunku pripažinti, kad esu netolerantiškas žmogus, bet, deja, taip ir yra – netoleruoju „politinio korektiškumo“, jei po juo slepiasi perdėtas mandagumas, lipšnumas, saldumas, paslaugumas, lankstymąsis, pataikavimas. Nesu didelis Slavojaus Žižeko gerbėjas, bet šiuo klausimu, manau, jis buvo teisus. Kaip yra pasakojęs Žižekas, Jugoslavijos kariuomenėje tarnavę serbai, kroatai, slovėnai, juodkalniečiai, makedonai galėjo iškeikti ir pasiųsti vienas kitą, galėjo pasakoti apie vienas kitą šlykščiausius anekdotus, tačiau tarp kariuomėneje tarnavusių kareivių nebuvo jokios tautinės nesantaikos. Galimybė pašiepti kitą dažnai būna ne neapykantos, bet neformalumo ir draugiškumo ženklas. Suvaidintas „politinis korektiškumas“, priešingai, ne panaikina įtampą, o ją paslepia ar net suintensyvina.

Kas galioja santykyje su kitu, dar labiau galioja ir požiūryje į save patį. Dažno psichologo adoruojamas „pozityvus mąstymas“ kraštutiniu atveju gali tapti paprasčiausiu pataikavimu sau. Nieko nėra sveikiau už ironiją savo paties atžvilgiu, kuri yra būtinas savikritiškumo ir atsinaujinimo galimybės elementas.

3. Netoleruoju aklo ir primityvaus egoizmo. Žinoma, sveika egoizmo dozė yra būtinas dalykas. Kiek nejaukiai nuteikia tie, kurie visuomet gręžiojasi į kitus, žiūri, ką pasakys visuomenė, autoritetai, draugai, artimieji. Jau Friedrichas Nietzsche yra pasakęs, kad pernelyg į kitų nuomonę besižvalgantys žmonės yra panašūs į tuos, kurie yra prisikimšę pilvą akmenų ir negali laisvai pajudėti. Tačiau tarp sveiko egoizmo ir aklo egoizmo yra neperžengiama praraja. Sveikas egoizmas reikalingas išreiškiant savo nuostatas ir kovojant už jas. Priešingai, dažnas „aklas“ egoistas jokių savo principų neturi, o paprasčiausiai elgiasi kaip „karalius-saulė“, reikalaujantis, kad aplink jį suktųsi visas pasaulis. Toks aklas egoizmas gimdo požiūrį į pasaulį kaip į vakuumą, iš kurio pašalinti visi „likusieji“ žmonės su savo gyvenimais. Pasaulyje kaip vakuume susitikimų su Kitu nėra, o kiti žmonės pakenčiami tik tiek, kiek tarnauja ego interesams.

4. Didžiausia neteisybė kitų žmonių atžvilgiu – fizinė ir psichologinė prievarta. Tiesa, Johno Lennono „Imagine“ tėra sentimentali poezija – kad ir kaip puiku būtų įsivaizduoti idealų pasaulį, visgi kiek egzistuoja žmonija, tiek egzistuos smurtas ir karai. Tačiau ironiškai žiūrėdamas į sentimentalias idiliško pasaulio vizijas, žmonių žeminimui ar tyčiojimuisi iš jų nerandu jokio pateisinimo. Net jei būtų žeminami serijiniai žudikai.

5. Nejaukiai jaučiuosi, susidūręs su seilėtu sentimentalumu. Žinoma, tie, kas žino, jog didžioji mano vaikystės dalis prabėgo netoli Vilniaus stoties rajono, turėjusio ne itik gerą reputaciją, gali mane demaskuoti ir pasakyti, jog nepakantumas sentimentalumui – savotiška vaikystės trauma, nebeleidžianti suprasti, kas yra tikras švelnumas. Tačiau seilėtas sentimentalumas, ypač tas, kuris sklinda iš ekranų, su jausmais nieko bendra neturi. Gyvenime man nepriimtinas perdėtas dirbtinis entuziazmas ir butaforinė kančia. O iš tų, kurie ekrane sąmoningai ir piktybiškai manipuliuoja žmonių kančiomis ir neišsipldžiusiomis svajonėmis, mažų mažiausiai atimčiau licenziją.

6. Nepriimu agresyvaus tiesmukiškumo. Tiesa, tiesmukiškas gali būti ne tik tas, kuris dar labiau supaprastina ir taip paprastus dalykus, bet ir tas, kuris dar sudėtingiau žiūri į problemas, kurios ir taip yra be galo sudėtingos. Vengiu žmonių, kurie tiesiog reikalauja, kad jų būtų gailimasi ar kad jie būtų linksminami. Brukti per prievartą ar reikalauti per prievartą man vienodai nepriimtina, kaip ir vienodai nepriimtini demonstratyviai entuaziastingi ar demonstratyviai nelaimingi.

7. Nemanau, kad gyvenimas yra monotoniškas. Posakius, kad kasdienybė yra „pilka“, priimu ne kaip pačios kasdienybės charakteristiką, bet kaip paties asmens, vadinančio kasdienybę „pilka“, nuostatų išraišką. Man kelia šypseną gyvenimo būdo žurnaluose populiarūs damų ir ponų verkšlenimai, kokia rūsčiai nuobodi yra kasdienė buitis, ir iškilmingos pagyros, kuriomis aukštinamos įvarios pabėgimo nuo nuobodžios kasdienybės formos. Tačiau suprantu, kad norint išlaikyti dėmesingumą kasdienėms situacijoms, būtina pastanga. Todėl sakydamas „ne“ bandymams kasdienybę vaizduoti vien kaip rutiną, sakau „taip“ tam, kas kasdienybėje padeda įžvelgti begalinę įvairovę ir neišsemiamą turtingumą – krikščionybei, kur Jėzaus žodžiai apie padangių sparnuočius ir laukų gėlės atrodo kaip neprilygstamas kasdienybės pašlovinimas, budizmui, nuo aukštųjų teorijų sugražinančiam į žemę liečiančios pėdos pajautą, kairiųjų idėjų įtakotam situacionizmui, išrandančiam naujus būdus pamatyti tai, kas ir taip visuomet prieš akis…

8. Dėmesingumą kasdienei buičiai skiriu nuo įkyraus moralizavimo, todėl nesu smulkmeniškas. Kadaise viename lenkų filme, kurio pavadinimą seniai užmiršau, du pagrindiniai herojai, vyras ir moteris, ginčijosi dėl to, kas gyvenime svarbiau – globalūs dalykai ar smulkmenos. Kadangi nesu naivus ir nemanau, kad įmanoma būti vienodai dėmesingam ir globaliems dalykams, ir detalėms, turiu pripažinti, kad esu labiau linkęs vertinti globalius įvykius, poelgius ir pasirinkimus. Todėl man kelia juoką medžioklė tų, kurie pastatė automobilį neįgaliesiems skirtose vietose, jei aplink dar buvo dvidešimt tokių pat laisvų vietų, ne ten perbėgo per gatvę, ne ten numetė nuorūką, nesurinko savo augintinio išmatų, nepasisveikino su viršininku ar vyresniu žmogum ir taip neva parodė jam nepagarbą. Bandymas pamokslauti, jog iš smulkių dalykų gimsta globalūs, atsiduoda primityvia demagogija arba nevykusia didaktika, kuria suaugusieji auklėja paauglius. Pats rafinuočiausias retorikos meistras manęs neįtikins, kad tarp perbėgimo nevietoje per gatvę ir tėvynės išdavimo gali būti koks nors ryšys.

9. Sakau ne „visažinio“ pozai. Bėgant laikui, vis labiau įsitikinu, jog Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ yra viena įspūdingiausių tiesų, maža to, tai tiesa, išreikšta be galo taupia ir „ekonomiška“ forma. Akimirka, kai gali nuoširdžiai pasakyti „žinau, kad nieko nežinau“ prilygsta stebuklui. Jauname amžiuje visa edukacijos mašina pajungta tam, kad žmogus kažką išmoktų, sužinotų ir taptų tam tikros srities ekspertu – žinovu. Sulaukus brandos, pati gyvenimiška patirtis automatiškai iš inercijos siūlo atsakymus į bet kokias neaiškias situacijas ar į painiausius klausimus. Taigi „nežinojimas“ yra  kažkas, ko pradžioje siekiama išvengti ir kas brandoje jau tampa beveik neįmanomu, „gyvenimiškos“ patirties naikinamu būviu. Todėl „žinau, kad nieko nežinau“ yra maksimalus pasipriešinimas gyvenimo supaprastinimui, įvilkimui į nuspėjamą, atpažįstamą formą, atsisakymas priimti gyvenimą, kaip supakuotą į fiksuotus standartizuotus produktus.

10. Įtariai žiūriu į tuos, kurie visada viskam sako tik „ne“. Vienas iš mano draugų turi įprotį nuolat burbėti ir kartoti „viskas blogai, viskas blogai“, bet iš tiesų yra be galo vitališkas ir gyvenimu mokantis džiaugtis žmogus! Afrikoje, Maroke, sutikti žmonės mėgo kartoti „life is too short“. Nors tai yra beviltiška banalybė, bet gyvenimas iš tiesų yra per trumpas, kad viskam būtų verta sakyti arba vien tik „ne“, arba vien tik „taip“.

Click here to view the embedded video.