Velnias spitrijas į potencialią auką. 

Vakar „Kino pavasaryje“ buvo parodyta pirma dalis trumpametražių konkurso filmų, tarp jų ir du lietuviški, kurių vienas beprasmis, o kitas chaotiškas.

[Recenzijose vis dar pilna spoilerių, buvo ir bus].

Rumuno Bogdano Miricos „Bora Bora“ vyksta skurdžiame Rumunijos kaime ir filmas nėra prastas, bet yra vidutiniškas. Prasideda nuo poros per ilgų scenų trumpametražiui, ilgo kaimiečio Iono teliko žiūrėjimo ir šnekėjimo su kaimynu apie politikos padėtį, kurios instruktuoja, kad kaime yra mažai pinigų, o ir veikėjas Ionas yra neįgalus, sako žmonai naktį esąs pavargęs. Jis neįgalus todėl, kad tinginys ir susitaikėlis, bet tai visai ne apie jo dramą, tai neva šalutinis poveikis, neva nuo pinigų turėjimo pimpalas stovi.

Vokietis nuperka iš Iono žemę ir joje tarp kukurūzų, Ionui nežinant, prisėja kanapių. Policija nusprendžia kanapes sudeginti, kas yra visiška nesąmonė net ir šiame realizme, kadangi jų reikia įrodymams byloje. Kyla dideli dūmai ir visi apsineša, pradeda įsijautę pasakot istorijas, todėl visi kada nors rūkę žolės gali atpažinti kanapių veikimą ir juoktis. Toks šio filmo tikslas. Vienas apsirūkęs policininkas Ioną pašauna, tai visai gera proga visiems išsivaikščiot ir užbaigt anekdotą, tačiau filmas taip ir baigias. Mėė.

Tačiau „Bora bora“ nėra toks blogas kaip kroato Daliboro Mataničiaus „Mezaninas“, kur sužinome, kad krizė yra toks baisus dalykas, kad merginos, norėdamos gauti darbo, miega su galimais darbdaviais ir dėl to didžiai kenčia, nes Kroatijoje badas ir žmonės valgo batus, diržus, geriausiu atveju, kirmeles. Jeigu nori, tegu miega, koks man skirtumas? Tiesa, gražios lokacijos.

Vengrės Cecilios Felméri „Ištįsęs laikas“ yra sugalvotas mandrai, pasakojimas ne linijine struktūra. Ligoninės psichologė, chirurgo žmona, miega su ligoninės direktorium ir ištinka širdies smūgis, ir kai ji iš baimės pasišalina ir grįžta į ligoninę, ją partrenkia pas direktorių skubanti greitoji pagalba. Visa tai supainiota, kad atrodytų gudriau. Kadangi scenarijaus neišėjo susmulkint, paskiri gabaliukai pristatomi titrais, informuojančiais apie veikėjų profesijas ir šeimynines padėtis. Jos galėtų atsiskleisti per dialogus, bet tam nebuvo talento. Ir tų veikėjų per daug - tatuiruotes nuo lavonų kopijuojančio ir kolekcionuojančio morgo darbuotojas (ak, kaip ekscentriška) ir seselės galėjo apskritai nebūt. Istorija per daug komplikuota, tačiau gabumą vaizdui Felmeri turi, mirštančio direktoriaus akis stambiu planu mane įtikino, kad jam baisu ir jis nesupranta, kodėl nesulaukia pagalbos.

Kosovianės Blertos Zeqiri „Sugrįžimas“ banalokai pasakoja apie karą, Balkanų mėsmalę. Iš kalėjimo grįžta vyras, sutinka žmoną su sūnumi, žmona papasakoja, kad ją buvo išprievartavę, jai nepavyko susikelti persileidimo, abortui buvo per vėlu, ir ji pagimdžiusi mergaitę, kuri va, užbaigia filmą žvilgsniu į ekraną. O kaip tas vyras žiūri į tą mergaitę, koks jo santykis, leika neaišku. Tačiau ta scena, kur žmona isteriškai juokiasi iš vyro pasakojimų, kaip jis bėga iš kalėjimo, o paskui verkia pasakodama savo istoriją, yra labai aukšto lygio ir labai intymi, puikiai suvaidinta. Pagal pavardes tie aktoriai nėra vyras ir žmona.

Tadas Vidmantas „Būtina padaryti“ pasakoja apie bičą, kuris su aplinkiniais nutraukia kontaktus, kadangi yra nusprendęs nusižudyt nykiame bute. Tipo, jei žudaisi, tai bent būk malonus aplinkiniams, neiškruvink sofos, pasitiesk celofaną. Apskritai nereikia žudytis. Tai nėra ir neturi būti savaime suprantama. Kvailas filmas ir pažiūrėt nėra ką.

Ričardas Marcinkus pasakoja apie susvetimėjusią Lietuvą, kur tėvai nesirūpina vaikais, todėl vaikai nesirūpina savo gyvūnais. Tėvas savo kompu žaidžiančioms dukroms parneša kačiuką, prie kurio jos puola, tada motina parneša šuniuką ir kačiuką vonioje pamiršusios dukros pasmerkia jį paskęst. Kol dukros bovyjasi su gyvūnais, tėvai ir senelis žaidžia kompu. Viskas filmuota su tikslu viską smulkiai supjaustyti, tačiau tos detalės viena su kita sujungtos be harmonijos. Matos, kad Marcinkus žinojo, ko nori, bet bijojo iki galo išreikšt. Leido aktoriams daug improvizuot, bet stipraus ryšio su jais neturėjo. Dramą užgožia buities vaizdas.

Bulgaro Konstantino Bojanovo „Ave“ - geras filmas. Bojanovas vadovaudamas aktoriams ne visur įsijaučia, tačiau ši kelionės istorija yra išradinga. Gražuolis vaikinas Kamenas tranzuodamas į draugo laidotuves sutinka gražuolę merginą Ave, kuri netrunka juos paėmusiems vairuotojams paskelbti jį savo vaikinu ir primeluoti vokiečiui fūristui, kad tas vaikinas ją mėgsta stebėti besišlapinančią. Fūristas karikatūriškas, narkomanai, kuriuos pora sutinka kažkuriame Bulgarijos mieste taip pat, vaikinas autobuso stotelėje pyksta ant autobuse sėdinčios merginos ne ryžtingai nusisukdamas, o lyg kabindamas, vis žvilgčiodamas per petį, tačiau esminės scenos surežisuotos labai gerai.

Įsimintinoje gedulingų pietų scenoje, kur vaikino draugo giminaičiai valgo ir vaitoja „Kodėl?“, aktoriai atrodo gerai, tačiau trūksta jų veidų pabrėžimo, daugiausiai tai bendras stalo planas. Jeigu rodytų veidus stambiu planu, jie taptų lygiaverčiais personažais, tačiau eilučių jie turi per daug, kad tokiais nebūtų. Tačiau dėmesio Ave vaidinančiai Anjelai Nedyalkovai Bojanovas negaili ir vienoje smulkmeniškoje scenoje žaidžia su Ave tapatybe – ji paklausta perklausia „Kas aš?!“, o kamera ant jos veido užsilieka ne pagal ritmą.

Žaidžia Bojanovas ir porno klišėmis. Kamenui apie seksą prakalbusi Avė, perspėja jį, kad burna ji netenkina (doesn't go down on boys, „nesiduodu su bernais“, išvertė vertėjas), o kai jie pasiekia viešbutį, sėdi Avė ant lovos, ateina Kamenas iš dušo, matos tik jo kojos ir užpakalis, ji žiūri į viršų, Kamenas paima jai už galvos, bet pasirodo, kad tik paglostyt ir prisėda šalia.

Kim Ji-woono filmas „I saw the devil“ mačiusiems įsimintų pirmiau savo žiaurumu, ypač scena, kur skalpeliu išlupamas achilas. Serijinis žudikas nužudo specialiojo agento žmoną ir pastarasis pradeda keršyti, dažniausiai prieš policijos ir savo žmonos šeimos valią. Agentas susiranda žudiką, sugirdo jam piliulę su siųstuvu, todėl žino, kur žudikas yra ir šį vis patraumavęs paleidžia, ir vėl susiranda, ir traumuoja. Ji-woonas įtaigiai pateisina visus ekrane trykštančius kraujus ir laužomus kaulus apmąstymais, ar kerštas tavęs nepadaro tokiu pat pabaisa. Baigęs savo keršto darbus agentas prapliūpsta verkti, tad pasakoma, kad jo kerštas buvo tuščias. Tai kodėl mes turim žiūrėti tuščius dalykus, p.Ji-woonai?

Pats serijinis žudikas nėra įtikinamas. Jis iššvokščia paniekinamus žodžius moterims ir vyresniems žmonėms, tačiau apskritai Choi Min-sikas atrodo visai socialus ir nebreivikiškas. Pažiūrėkit į Breiviką – jo veidas yra sustingęs ir nejudrus, jame yra didelė įtampa, nors jis ir šypsosi. Serijiniai žudikai dėl prastos galvos padėties turi būti bukagalviai ir išmušti iš vėžių prastai orientuotis, o šitas – visiškai atvirkščiai: yra greitos reakcijos, priimantis žaibiškus sprendimus. Tačiau filmo tempas ir įtampos kitimas yra verti dėmesio. Vien kaip prasideda filmas – kai žiūrovas tikisi, kad automobilyje sėdinčios moters duris žudikas atidarys, kadras rodo, kaip kambario duris atidaro su ja telefonu kalbantis vyras. Jie pradedami gretinti nuo pirmų kadrų. Žiūrėčiau antrą kartą, jeigu nebūtų daugybės filmų, kuriuos noriu pamatyt pirmą.