Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė nekenčia šitos random hipsterės. 

Vakar žiūrėjau „Versmės“ konkursinės programos dalyvį „Marius ir Maras“, Birutės Kapustinskaitės rašytą, Viliaus Malinausko režisuojamą. Šiūdas pjesė, ką aš galiu pasakyt?

Pjesė yra apie hipsterius. Apie hipsterių subkultūrą, tiksliau, jos užuomazgas. Kad tie mados besivaikantys miesto vaikiai yra tušti, arogantiški, o ŠMC yra šūdas. Panašiai aš ant ŠMC kavinės burnodavau, kai norėdavau ten nueiti, bet nedrįsdavau. Visa tai neva atsiskleidžia per iš mažo miestelio atvažiavusio vaikino Mariaus meilės istoriją su hipstere. „Maša – juk tai rusiškas vardas. Tu juk nemėgsti rusų“, sako jam draugas. „Bet tai ne jos tikras vardas“, atsako jam herojus. Ir viskas pasidaro gerai, jis toliau gali išlikti savimi ir nekęsti! Tai taip natūralu Kapustinskaitei! Aš Vilius, man 27-eri, mėgstu kavą, roką ir nekenčiu rusų, negrų ir pedikų!

Ta heiterė gerai pagavo lolzines tauškalynes, bet šią savaitę dešimtmečius vaikus girdėjau vienas kitam rėkiant „Forever alone“, grasinant socialine atskirtimi, kai vienas atsiskyrė nuo būrelio ir nuėjo į kitą pusę. Kalba bene viskas. Ji dar nupaišo geografinį Vilniaus žemėlapį, kur hipsteriai gali būti sutinkami – nuo Užupio, per Rotušę, iki Coffee Inno. Ir kaltina juos nedvasingumu įvairiais metodais. Argi nežmogiška pirkti kavą, kurią nusipirkęs pamaitini 10 Indonezijos vaikų?

Dažnai būnu tame trikampyje, tačiau nepastebėjau nė vieno panašaus, kuris klausytų tau dar negirdėtų grupių, įnirtingai domėtųsi literatūra ir šiuolaikiniu menu. O jei ir yra tokių, tai yra geras dalykas. Užtat pastebėjau daug žmonių, kurie stengiasi gražiai apsirengti ir rasti daugiau dalykų, panašių į tuos, kurie jiems patiko, ir kitokių menininkų.

Kai veikėjas grįžta į savo miestelį, jo draugas jį išpeikia, kad jis pats hipsteris. Na, būtų buvę kur kas vaisingiau, jeigu tas draugas būtų pats atsiradęs Vilniuje arba hipsteriai su protagonistu būtų atsiradę tame miestelyje. Dažniausiai tie draugai kalba kažkokias prastai artikuliuotas poezijas ir filosofijas, o jiems iš kampo pritaria neaiškų vaidmenį atliekantis balsas, kalbantis su savo mama.

Nepritapėlės skausmas, žo. „Aš nieko nesakau, yra tame ŠMC gerų dalykų, bet...“, leidžiasi į eilinę savo tiradą Marius. Lapsus lingua - „aš nieko nesakau“, ji nieko nesako, tik dergias.

Nors pjesė ir šūdas (na, ar būtų įdomu žiūrėti, jeigu autorė sakytų ne „rave is not cool“, o „rap is cool“ ar „beats are swagga“), bet man patiko aktorių komanda. Dauguma jų, tie, kurie spėjo pasirodyti dėl ilgesnės rolės, yra talentingi. Oneida Kunsunga jau dabar yra labai gera, o Mariaus atlikėjas (nerandu vardo) ir Gediminas Gutauskas per skaitymą atsiskleidinėjo.

Ir prasideda ta pjesė nuo enciklopedinio maro aprašymo (ar iš Camus citata?). Tai jei darai metaforą, tai daryk iki galo. Ne šitą, aišku, siet madą su maru. Išgyveno žmonija daugybę madų, išgyvens ir akinius be dioptrijų. Nors jeigu autorė taps garsia ir pradės savo neapykantą reikšti tikrindama jų gerbėjiškumo tikrumą, tai gali baigtis ir genocidu.