Taksistas – būtybė nuolat patirianti priespaudą ir sumenkinimą. Tavo profesija yra sinonimas savanaudiškam rūkoriui, su tavimi sulygins asocialų išgertuvių dalyvį, viena ranka parėmusį kelią ir atkakliai įsikibusį romios ir rūsčios šypsenos, tavo prastos reputacijos įvaizdžiu prisidengs vairuotojas, kai galinėje sėdynėje likęs keleivis užsigeis ten likti, tau suvers kaltę dėl visuomenės prasto skonio ir to, kad Radži albumus leidžia.

Horizonte lėtai leidžiasi centriukas.

Taksistai – viena pažeidžiamiausių ir menkiausiai integruotų visuomenės grupių, todėl aš įsijaučiu į jų gauruotą kailį ir sunkiai šnopuodamas kartu su savo „Audi B4“ kopiu į Tauro kalną. Ten, kur labai baisu pereiti gatvę, stovi taksistų ritualinių šokių aikštelė „Skausmo užuovėja“, kuriai maitinimą aprūpina vienintelis man žinomas kebabų drive through „Jammi“ (toks vokiečių jaustukas, išreiškiantis pasitenkinimą maisto skoniu, dar galimas pakeisti į riaugą).

Jie net nežino, kas aš toks.

Viskas kaip filmuose ir Amerikoj. Privažiavęs prie langelio skaitai meniu, gerbi žmonių pasirinkimą vadinti makaronų sriubą Kūlverstukų sriuba, spaudi mygtuką, bandai tonu įtikinti, kad tu nieko blogo jiems nelinki, kad gyvenimas gali būti gražus ir neverta taip apolitiškai liūdėti. Didelis lavašas, pikantiškas padažas – 8,50, citrininis Nestea – 2,80.

Šita.

Pirmyn, į kelią, pavežk juos!

Prie kito langelio atsiimsi kebabą. Langelis aukštai, per pravirą plyšelį girdisi, kaip ši kirpėjiškos išvaizdos padavėja rėkauja ant gargantiuanišką kebabo iešmą sukančių orkų. Po 5 minučių jis prasidaro ir lyg maną šerianti ranka nuleidžia milžiniuką. Ateik pas tėvelį.

Kebabas - kavinių balandis.

Pirmas žvilgsnis gero nežada. Pikantiškas padažas varva su kopūstais per kraštus ir ruošiasi dabinti žandus. Kąsnis. Hm, šis lavašas primena praeitos savaitės lavašą – jis traškus, jis plonas, jis karštas! Tačiau per kraštus virstančios nesibaigiančios kopūstų pusnys slepia kokią nors kraupią paslaptį – galbūt kebabas skrandyje pradės praustis, galbūt tai orkai saviškį ant iešmo pamovė, galbūt tai, apsaugok viešpatie, soja! Negaliu pasitikėti kebabu, kuris savo vidumi labiau primena balandėlį.

Karšti kopūstai degina gerklę, o už lango rodo TV3. Prie besispjaudančio Vileikos bachūriuko prisijungia trys bendražygiai ir linksmai palinguodami šnekasi apie reikalus. Greitai prisijungia ir telefonų spemerį „Vilniaus taksi plius“ atstovaujantis raudonas pasatas. Pirmasis vaikinas sėda į keleivio sėdynę ir pasičiupinėdamas tą sprando vietą, kurią panižta užsimanius stogais ir įstatymo raidėmis laipioti ir suskausta trintuku perbraukus, dėsto kažkokį reikalą. Tai buvo sandėris, dar neišlipus ambasadoriui, jo kompanija susėda į savo automobilį, o šis iškeliaudamas kišasi kišenėn kažkokį geltoną paketėlį. Čia baigia skambėti vydžėjaus Vytauto Grigaravičiaus balsas.

Nuo vairuotojo iki pėsčiojo - vienas žingsnis. Čia labai baisu pereiti gatvę.

Nesveika žiūrėti televizorių valgant, reikia pabaigti kebabą. Jis tvarus, atlaikė laiko išbandymus, tačiau ne kulinarijos kryžiaus nešančio gurmano aštrų liežuvį. Galbūt taksistai yra užguiti, tačiau norėdami pasikeisti, jie pirmiau turėtų pasikeisti iš vidaus ir pradėti nuo kebabų, kadangi „Jammi“ gaminiai yra tik šios margos ir įvairialypės bendruomenės jungtis.

Dydis: 5/5

Skonis: 3/5

Adaptacija: 2/5

Tvermė: 5/5

Bendras: 3/5