Mokslininkai seniai pastebėjo, kad žmoguje nuolat susiduria ir kaunasi du pradai: kapitalistinis ir socialistinis. Tik žurnalistai, menininkai ir kūrėjai turi nuolat balansuoti tarp turtų krovimo ir populiarumo. Tol, kol fotošoperis nepradeda pavydžiai žiūrėti į kūrybos direktoriaus paltą.

Aukso vidurio ieško filmo „Louise-Michel“ režisierių duetas Gustave‘as de Kervernas ir Benoit Delepine‘as. Paryžiaus komunoje molotovų neplakusiam žiūrovui filmo pabaigoje paaiškėja, kad ši nuosaiki klasių kovos satyra paremta ūsuotos revoliucionierės tokiu pat vardu ikoniška aura. „Kino pavasario“ rengėjų palyginimas su „Radioshow“ gan tikslus dėl metodo, ne turinio - filmo absurdas niekada neperžengia gamtos dėsnių, neatsiduria siurrealizmo teritorijoje, kai beraštė Louise ir atplyšėlis Michel susitinka suvesti misijos nušauti fabriką Prancūzijos užkampyje atleidusį visuomenės kraujo siurbėlę. Tai lyg galiniame suole sėdintys nepažangūs, bet geri mokiniai, kurie savo išsilavinimo spragas užpildo laisvu stiliu atliekama vaizduotės polka. Taip gimsta legendos, kad iki Dariaus ir Girėno Dzūkijos būta negyvenamos, tik beduinai lakstė, kurie suvalgė nukritusius lakūnus su visu lėktuvu ir jo alyva, o Smetona iš gėdos, slėpdamas pėdsakus, užsėjo vietovę pušimis.

De Kervernas ir Delepine‘as išjuokia klasių kovą, kuri išsivystė iki valgių pasirinkimo, atleiskit, meniu skaitymo: mes valgome organiškus mini vaisius, kava užauginta pagal geriausias sąžiningos prekybos tradicijas, o viešbutis apšildomas šeimos išmatomis. Nepasakysi, kad bobos vieta prie šiukšlių rūšiavimo maišų. Išjuokia ir atskleidžia naują visuomenės pasidalijimo galimybę, kai Louise iki ašarų kvatoja iš televizoriuje matomos animacinės lapės su peruku. Kaip tai netikėta beraštei ir kaip įprasta mums, intelektualiniams turčiams, persisotinusiems kultūra. Mūsų idealistiškai, bet labai neapibrėžtai statomai informacinei visuomenei juk taip pat teks pasidalinti tarp tų, kurie gali įsigyti prekių (informacijos) ir tų, kurie negali, todėl kūrybai naudoja kūrinius su pasibaigusiomis autorinėmis teisėmis (kudirkas ir binkius) arba abstrakcijomis, kurioms taikyti autorinės teisės negalima (katė, šuo, burokas, kėdė).

Filmo intriga - kuris iš jų pagimdys vaiką.

Galbūt Ramunė Čekuolytė ir teisi, kad tai kritikai suteikia ženklams savas reikšmes. Galbūt ir aš teisus, klausdamas, ar tikrai mes žiūrėtumėm jos filmą „Suaugusi“, jeigu jis nebūtų lietuvės. Ar tikrai mes turim džiaugtis kiekviena lietuviška pafilmavimo apraiška tik todėl, kad jų tiek mažai? Galbūt su Lietuvos kinu reikia elgtis, kaip su Lietuvos avialinijomis? 15 minučių dramoje, kurioje mergaitė kerta galvą vištai, nepastebėjau jokios dramos, vidinės mergaitės kovos, egzistencinio lūžio, tik penkias sekundes prie kaladės ir pabirus, nieko nesakančius vaizdus. Tačiau galbūt aš per daug noriu, suvokti vaizdą jo neinterpretuodamas, galbūt per daug slystu paviršiumi, o man reikėtų matomam vaizdui suteikti savas reikšmes.

Galbūt situacija apskritai pasikeistų, kad užuot iš mano ir jūsų pinigų finansavusi menkai žiūrimus filmus, valstybė išleistų įstatymą, kuris iš kino kūrėjų reikalautų tuoktis tik tarpusavyje. Taip galbūt po dviejų kartų išaugtų rimti režisieriai, scenaristai ir operatoriai.

Kino salėje Elzė buvo linksma ir guvi, visai ne kaip pokario laikų vaikas.

Tokie universalūs kaip Gianni di Gregorio, kelialinijinio filmo apie mafiją „Gomorra“ ir kamerinio „Rugpjūčio šventė“ scenaristas. Itališkos šeimos dokumentiką primenanti komedija pasakoja apie prasiskolinusį vyrą, vis dar gyvenantį su sena mama, kuris dar prisiima prižiūrėti tris senutes. Ypatingai mobiliems kapitalistams iš užatlantės ir tokiems pat postsovietikams tai kelia daug juoko, tačiau galbūt tai nieko stebėtino, žinant, kad mafija reiškia šeimą. Atsižvelk į stiprius šeimos saitus, gilias tradicijas ir tai, kas juokinga, virs įprastu ir mielu buities vaizdeliu. Ar dažnai Lietuvoje tenka matyti kasdienio pokalbio metu už rankos paimamą svetimą motiną?

Tas iš dešinės.