Maratas Sargsyanas – patyręs studentas. 31 metų režisierius tik šiemet baigė bakalaurą Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, nors didžiają dalį savo gyvenimo praleido filmuodamas ir montuodamas. Baigė alegorišku filmu „Larnavan“, kuriame Vytautas Šapranauskas blaškėsi po Kėdainių chemines kopas, ieškodamas nebesugrįžtančios vaikystės. Baigė, o dabar keliasi kiekvieną rytą ir po kūrybos visada įsijungia savo „didžiuosius“: Tarkovskį, Haneke, Antonionį, Paradžanovą, „nes reikia turėti į ką atsiremti“.

"Lietuvoj radau labai gražius kalnus".

-Tavo filmas „Larnavan“, su Vytautu Šapranausku, puikiai nufilmuotas, pasakoja tave ir tavo Tėvynę, tačiau to filme nesimato ir be tavo komentaro nesuprantam. Nebuvo minčių tai kaip nors tiesiogiai susiet su Armėnija?

-Ne. Todėl, kad, mano manymu, tas filmas yra daugiau apie mane kaip žmogų, o ne mane kaip armėną. Nes jeigu aš susiaurinu tą temą iki tiek, kad tai yra Armėnija, tai jau suveda į pašalines nereikalingas mintis. Sakykim, jeigu aš konkretizuoju, kad ten yra Armėnija, tai gaunasi taip, kad kažkokia vietovė Armėnijoj išnyko. Krūva klausimų – nuo ko išnyko, ten karas buvo, dar kažkas, supranti? Aš ne apie tai norėjau kalbėt. Aš norėjau apie save, kaip žmogų, kuris ilgisi tos Tėvynės, kurios jis šiandien neturi. Aš ten nebuvau 16 metų. Tai buvo visai kita tema – apie žmogų ir Tėvynę, nekonkretizuota.

Jau vien tai, kad aš uždėjau pavadinimą „Lernavan“, tai jau labai daug suveda į Armėniją, nors tai toks abstraktus, nežinomas, nepopuliarus, tai atsitiktinis pavadinimas, iš tikrųjų, niekur nevedantis. Yra tokia vietovė, aš ten nebuvau. Man ta vietovė patiko tuo, kad išvertus pavadinimą būtų „Kalniškės“, „Uoliškės“. Ler – uola. To man užteko, kad pats save su ta vietove suriščiau.

-Bet tu negali sakyt, kad tu nesi armėnas. Tu esi armėnas, žmogus, režisierius ir taip toliau...

-Aš labai armėnas!

-Scenarijaus autorius esi tu ir Lina Lužytė. Kiek daug ji prisidėjo prie scenarijaus rašymo?

-Viskas buvo taip, nes aš prieš metus buvau tuose kalnuose (atliekų kalnuose prie „Achemos“ gamyklos Kėdainiuose) ir aš žinojau, kad ten darysiu diplominį. Tiesą pasakius, kai pristatinėjau savo darbą diplomui, tai buvo visai apie kitką. Su kariniais elementais, kad ta vieta išnyko nuo karo. Tai buvo visiškai kita istorija. Mes su Lina, remdamies ta tema, kad išnyko mano gimtinė, pradėjom galvot ir... Supranti, kaip buvo, mes tai rašėm dviese, tik tiek, kad mano tema buvo mano.

-Filmas gavosi alegorija, kažkokia bartiška alegorija. Ar tai tavo tas alegoriškumas?

-Mano. Aš taip darau, aš taip galvoju.

-O Linos?

-Linos pagalba buvo visokie pasiūlymai, siužetiniai elementai, kurie man galėtų padėt. Pavyzdžiui, stoties scena pasiūlymas buvo jos, nes aš norėjau iš pradžių filmą daryti be stoties, žmogus tiesiog važiuoja autobusu. Jos indėlis didelis, bet pats filmas – toks mano suvokimas.

-Tu baigei bakalaurą, bet turi labai daug praktikos televizijoje, esi nufilmavęs daugybę klipų, o Lietuvos visi kino kūrėjai jaučia kažkokią misiją. Kaip tu jauteisi tarp jų būdamas, pats turėdamas daug praktikos, tiek kalęs pinigo?

-Aš dirbau telike daugiau nei Lietuvoj, dar nuo Armėnijos. Man buvo 12 metų, aš ėjau į teliką, nes man neužteko mokyklos, neužteko kieme žaisti ir viso kito, man to buvo labai mažai. Ten buvo tokia vietinė, regioninė maža televizija, tai aš ten ėjau, filmavau, montavau, žaidžiau. Ir tai buvo visą laiką. Atvažiavau į Lietuvą be dviejų mėnesių šešiolikos metų ir po pusės metų vėl – dirbau Šiaulių televizijoj. Tai buvo toks, aš taip galvoju, dalykas, be kurio negaliu gyventi. Tai gali būti ir misija. Aš bijau tokių dalykų, kad režisieriai misionieriai, jie kažkokia Dievo ranka. Aš tų dalykų nemėgstu. Aš daugiau tikiu, kad žmogus turi tam tikrą prigimtį, arba jis sugeba gyvenime realizuot, arba jo toks likimas, arba jis nesugeba. Arba jis suranda savo prigimtį, ką turėtų daryt gyvenime, arba nesuranda, kažkur klajoja. Tai aš kažkaip jaučiuosi, kad aš suradau. Tai buvo nuo vaikystės.

Ir tie klipų darymai tokie buvo. Man neužteko vien televizijos, vien kalimo tokio... Aš dar bandžiau ir laidos vėdėju būti, atsitiktinai tapau, 5 metus kaliau, bet visa tai nebuvo man. Tai buvo kažkokie bandymai, lįsti, kruštis, taram param, kad suruošt kažką.

Kai man buvo 23 metai, rinkosi vienas režisūros kursas, bet aš tada dirbau „Tango TV“, labai įtemptai montavau ir su šeima turėjom žiauriai daug skolų gyvenime, aš net fiziškai nebūčiau galėjęs mokytis. Bet aš tada jau galvojau, kad man reikia eit režisūrą mokytis, nes daryt klipus bukai ir bele ką, kas šauna fantazija, neturint jokių įrankių, tai yra niekas. Aš kai padariau klipą su „Skamp“, „L‘Attente“ vadinasi, juodai baltas, su Bunuelio elementais, aš kai padariau šitą klipą, supratau, kad aš buksuoju vietoj, taip ryškiai buksuoju, kad nieko negaliu daugiau už šitą daryt. Tai jeigu nebūčiau ėjęs mokytis, man būtų buvęs galas. Riba.

Tiek išėjo su televizija mano gyvenime.

-Kokius tu filmus per mokslo metus filmavai?

-Aš dariau mažų filmukų, aišku, kaip ir visi.

-Kokiom temom?

-Vieną darbelį turiu dviejų minučių, vadinasi “28 straipsnis”. Idėja kilo, kai per radiją išgirdau, kad yra minčių privatizuoti kapines. Filme lavonėlis, dvasia tokia, eina per miškus, neranda sau vietos, prieina parkomatą, ištraukia iš burnos monetą, įmeta į bankomatą, iš parkomato iškrenta ostija, ji ją suvalgo ir gauna ramybę. Turi sumokėt už ramybę.

Dar trečiam kurse dariau tokį pryčės stiliaus, Kusturicos filmai yra tokio stiliaus, kai kurie Tarkovskio „Zerkalo“ vadina pryče, buvo toks vienos minutės projektas ant juostos, čia Greičius suorganizavo, vadinasi „Gimimas“. Akvariume kaba obuolys, ant obuolio tokie geležiniai žetonėliai ant kurių skirtingom kalbom surašytos frazės, ir jie plaukia... Jaučiu briedą, kai pasakoju filmą. Ten be siužeto, ištraukia obuolį, pasimato medis, ten Adomas ir Ieva, užkabina obuolį ant medžio...

-Irgi alegoriškas.

-Visiškai. Mane žavi tas stilius. Kiti stiliai, kažkodėl aš jaučiu, kad gyvenimas ir taip gyvenimas, mes jį matom, o menininko akis... Menininkas, kuris nori kažką pasakyt savaip, tai jis ir turi pasakyt savaip. Pavyzdžiui, Tarkovskis man yra viskas. Ten irgi yra alegorija, simboliai, mistikos daug, kuris ją pateisina. Man patinka, kai ji pateisinta, ne mistika dėl mistikos, apstulbinti žiūrovą, blyn, kaip čia buvo, bet jis tarnauja bendrai temai, tikslui, idėjai.

-Tu bandei filmuot veiksmo filmus?

Vieną kartą bandžiau. Man taip, na, nelabai gal. Veiksmo. Tas filmas, kurį dariau trečiam kurse, ten yra šiek tiek veiksmo. Mistikos ten nėra, ten yra alegorija, senelio prisiminimai, jis šauna iš daugiabučio balkono. Bet ten mistikos nebuvo. Gal būsenos mistika. Nežinau, kaip pasakyti, dažnai pritrūksta žodžių lietuvių kalboj.

-Tokio nedarei kaip tas atėjo, padarė tą, padarė tą, gavosi tas? Na, veiksmo, kaip kovos.

-Ne.

Tėvas (mažas Vytautas Šapranauskas) ir sūnus.

-Su Vytautu Šapranausku turbūt susipažinai dar dirbdamas televizijoj.

-Žodžiu, jo, labiausiai susipažinom buvo jo pas Bartkų šou, su Sakalausku, „Puikusis šou“. Tai buvo labai seniai, nieko nežinau, kas dabar vyksta telike, manęs ten dažnai klausdavo, aš eidavau, mes bajeruodavom ir mes taip susipažinom gerai.

Vaidmenį turėjo atlikinėt ne Šapranauskas, o Sakalas Uždavinys. Jis yra kaukazietiškos išvaizdos, tamsus toks. Mes su juo susitarėm, bet jis vaidino pas Nekrošių ir padaugėjo darbo. Aš ilgai ieškojau, kas galėtų vaidint, visaip bandžiau, su daug skirtingų aktorių ir galų gale pagalvojom, kad reikia nueit pas Šaprą. Na ir sutiko, bach – ir viskas.

-Tau sunku buvo su juo, o jam su tavim dirbt?

Man buvo sunku tai, kad aš nesu labai su profesionaliais aktoriais patyręs režisierius. Buvo sunku. Bet man su juo buvo lengva, kad jis tikrai profesionalus aktorius, didelio diapazono ir tai, kad jis labai labai stengėsi, jis labai stengėsi įtikt taip, kaip aš noriu. Buvo netgi konfliktų tokių, kai aš sakau, aš nenoriu, čia biškį televiziška, tada jis man sako, tu man parodyk, ko tu čia nori. Būdavo, bet šiaip jis labai stengiasi, nesistengia siūlyti savo kažką ten, būtent tokią viziją. Labai klausėsi manęs, darė, jeigu nepatinka, darom dar. Labai stengėsi.

-Jei galiu savo trigrašį kyštelt, poroj vietoj jis pradeda daryt gestą ir jam gaunasi komiškas, kai sūnui sako „Bėkim ant to kalno“...

-Ta scena buvo labai ypatinga. Jo visas išgyvenimas. Jis pasakoja, kad buvo tas, buvo tas, ir dingo, viskas, nebebus, ne tai, kad tėvų nebėra, tėvai gal mirė, bet išnyko visa vaikystė, praeitis. Ir staiga jis supranta, kad vaikas žiūri, kaip jis verkia. Nežinau, ar matei, jam ašaros eina.

-Šiek tiek, šiek tiek.

-Stengiausi ilgai nelaikyti to kadro, kad nesijaustų, kad jis verkai dėl verkimo, tiesiog matėsi, kad jis susigraudino. Sūnus mato, kad tėvas verkia. Aš manau, kad tai yra siaubingas dalykas jaunam sūnui. Nežinau, kas ką gyvenime yra patyręs, bet aš žinau, kad tai yra siaubingas dalykas. Ir kai žmogus pamato tokį dalyką, kad sūnus mato, kaip jis verkia. Užtai aš jo prašiau: „Tu dabar turėtum suvokt, kad tavo sūnus, vis tiek kiekvienas vaikas savo tėvą laiko idealu, kaip ten bebūtų, jis mato, kaip tu verki, tai turėtų būti kažkoks, kad jis sugalvoja žaidimą vaikui. O, varom, bėgam, nieko nebuvo, žinai? Tai jis tą padarė. Mes turėjom kokius tris dublius. Pora dublių buvo labai grubiai padaryta. Ten tikrai komizmo nebuvo, ten grubiai labai buvo padaryta. Man nepatiko, tai aš pasirinkau šitą variantą. Ir tas komizmas... Aš manau, kad jeigu nežinotum Šapranausko, tau nebūtų tai komiška. Aš stengiausi atmesti jo buvimą televizijoj, kad jis vakar gimė toks ir man vaidina filme ir jis turi vaidint taip, kaip aš noriu, man visai dzin, kad kiti galvos, kad jis telike, jo mimika telikinė. Ir aš manau, kad daug ar mažai, gerai ar blogai, man tai pavyko.

-Pradžioj pavyko, nes dažniausiai jis guvus yra, o pirmoj scenoj labai ramiai žiūrėjo į kasininkę.

-Taip. Mes ir slopinom tą kasininkę, filmavom iš antro karto.

-Ar dažnai įtempta Šapro dienotvarkė susikirsdavo su jūsų filmo planais?

-Šapro įtempta dienotvarkė tik vieną kartą susikirto su mūsų planais. O visais kartais jis labai puikiai sutiko, kad nebūdinga, ne tai, kad tokiem aktoriam, bet aktoriam, kurie daug metų vaidina. Kitą kart pavargo, tai mes jį keldavom ketvirtą ryto. Daug dienų iš eilės. Jis keikdavosi, bet labai tiksliai atlikdavo.

-Ar bandai kokį nors filmą pilnametražį pradėt statyt?

-Turiu idėjų scenarijui, bet scenarijaus neturiu, nebūčiaus spėjęs.

-Alegoriškų?

-Ne tokių, kaip šitas filmas. Bet aš be alegorijos negaliu. Man turi būti alegorija. Filmas turi turėt dar kažkokių prieskonių, kurie tikrai nevyksta realiame gyvenime... Aš netiksliai pasakiau, kurie vyksta realiame gyvenime, tik ne visi tai mato. Manau, kad alegorijos gyvenime vyksta nuolatos ir su visais. Gyvenime yra milijonai veiksmų, jeigu manęs nelaikys psichu, pasakysiu, kad milijonas ženklų, kurių mes nemokam skaityt, daug simbolių, kuriuos reikia pastebėt, kurie yra vos ne nuorodos, ką tau, kaip tau kitą žingsnį daryt, kaip žaidime. Tik nereikia to suprast, kad tas ženklas buvo tau iš režisieriaus parašytas – Maratai, dabar tavo sekantis levelis yra surasti tą žodį. Yra tam tikri dalykai, kuriuos mes pamatom, dar vienas pakilimas, kažkoks dalykas ateina ir tai yra ženklas. Pavyzdžiui, aš vieną kartą, jau buvau antram kurse, stovėjau, laukiau prie bankomato ištraukti pinigų. Prieš mane stovėjo močiutė ir ji labai slėpė savo kodą, bet man buvo labai įdomu, kiek ji turi pinigų. Ne dėl to, kad man įdomu kažkieno sąskaita, bet būtent močiutė, pakankamai neturtinga, matosi, ir jinai sąskaitą patikrina ir sąskaitoj buvo ar ne keturiolika litų, o bankomatas duoda tik 20. Man taip širdį suspaudė ir aš supratau, kad tas įvykis nebuvo nu šiaip sau, supranti? Ne tai, kad tai yra kažkokia žinutė, bet tai yra kažkokia detalė, kuri man yra mažas žingsnelis toliau gyvent. Tai yra kažkokia pagalba. Ir po daug daug metų, kai baiginėjau, pabaigiau filmą, nuėjau prie bankomato, filmą padaręs, pinigų neturėjau visai, ir pas mane buvo 14 litų. Ir aš tiesiog supratau, kad tai buvo dalykas, kuris leido suprasti – ir tau taip bus. Bet ne taip bukai. Kai jausmą, būseną išverti į žodžius, tas jausmas suprimityvėja ir pasidaro kaip serialas.

-Tu per tas alegorijas stengiesi jausmus išreikšt?

-Jo, man tokios alegorijos mano suvokime yra gerai, taip turėtų būti.

-Svetimo skausmo nebūna.

-Būtent. Čia aš tokį pavyzdį papasakojau, kuris pirmas šovė. Bet tokių dalykų vyksta labai daug, žinai. Aš šiandien atsibudau apie... Vakar susitikau su draugais, grįžau namo vėlai, gal kokią trečią ir šiandien ryte atsibudau, minimum šešias valandas turiu miegot, tada viskas gerai, tada žvalus. Aš atsibudau gal šeštą ir negaliu užmigt. Atsisukau, pas mane už lovos langas ir stovi du balandžiai, pas balandžius kadangi šonuose akis, ir taip žiūri kaip su ranka griebtų, ir tokie tamsūs balandžiai, akis tokia šviesi, žiūri žinai. Galvoju, aš čia sapnuoju, kas čia darosi. Bet aš žinau, kad aš nesapnavau. Aš suprantu, kad tai irgi iš dangaus nukrito. Viskas turi prasmę. Tik aš nedarau mistikos iš to. Mistikos nėra, tai realu. Tai irgi buvo kažkoks simboliukas, bet nesugebėjau perskaityt, aš nežinau, ką tai reiškia, tai tiesiog vaizdinys, kuris labai mane nudžiugina, nežinau kodėl. Aš tik eilinį kartą save įtikinau, kad gyvenimas nėra toks – pavalgėm, nusipirkom tualetinio popieriaus ir viskas. Na, ten vaikus išauginom. Viskas yra daug gražiau, svarbiau, negu mes suprantama apie tą gyvenimą. Ir tai mane lydi, ir kuo toliau, tuo daugiau tų dalykų vyksta. Kad aš neišreikščiau, būčiau ne aš. Tai man rūpi, tai man yra svarbiau.

-Ar galvoji, planuoji kada nors padaryt filmą apie Armėniją, Lietuvą Armėnijoj, Armėniją Lietuvoj?

-Aš turiu tokią nuostatą, kadangi aš esu armėnas – patriotas, bet ne nacionalistas, kiekvienas save gerbiantis režisierius turi turėt filmą apie Armėniją. Bet tai ne tai, kaip taisyklė, jeigu tu žydas, turi kažkokių dalykų daryt, arba jeigu tu musulmonas. Aš manau, kad tokios nuostatos ne visada gerai. Bet apskritai aš manau, kad žmogus turi žinot savo šaknis, nesvarbu jos kokios, jis jau toks yra, jis turi tai pripažint. Tu negali savo prigimties pakeisti ir reikia žinoti prigimtį, iš kurios tu kilęs, ir aš manau, kad kiekvienas armėnas privalo atiduot kažkokią duoklę, pagarbą, jausmą.

Yra toks prancūzų dainininkas Charles‘as Aznavouras, labai žinomas, jis ir aktorius buvo, pas Truffaut yra vaidinęs. Jis armėnų kilmės, jo tėvai armėnai, pabėgėliai iš turkų genocido, kai buvo 1915 metais, pabėgo į Prancūziją, ten jis gimė. Jis visada sako: „Aš žinojau, kad aš esu armėnas, bet man tai nieko nereikšdavo, kai 1988 m. Armėnijoj įvyko žemės drebėjimas ir žuvo virš 100 tūkst. žmonių, pas mane kažkas viduj atsitiko“. Nuo tos dienos jis pasidarė visiškas armėnas: pradėjo fondus kelti, pradėjo koncertus daryt Armėnijos labui. Pasidarė absoliutus misionierius, pasiekė tiek, kad Prancūzija pripažino armėnų genocidą. Pasidarė Armėnijos gyvenime žvaigždė nr.1.

Aš turiu omeny ne kaip kiekvienas turėtų daryt, bet kažkokią vieną mažą gyvenimo atkarpėlę turi armėnas atiduot, aš taip galvoju. Aš tikrai darysiu filmą apie Armėniją ir atiduosiu jai duoklę todėl, kad aš taip noriu.

-Ar yra filmų, kuriuos daro Prancūzijoj, kur daug armėnų, daro armėnai, kurie žiūri Armėnijoj?

-Jo. Aš dabar bijau kokių pavyzdžių... Italijoj yra broliai Vittorio ir Paolo Taviani, jie irgi turi armėniško krauja. Jie padarė filmą apie armėnų genocidą „Vieversio lizdas“. Yra ir prancūzų. Buvo toks vienas, bet jis daugiau teatro aktorius. Jis padarė filmą „Aram“, irgi apie genocidą. Atomas Egoyanas, labai žinomas kanadiečių režisierius, jis Kanuose yra turėjęs už geriausią filmą. Jis nedaro armėnų kino, bet jis irgi padarė filmą apie armėnų genocidą, kuris vadinasi „Ararat“. Jis iš savo praeities irgi turi filmų, kurie yra tokie nostalgiški apie Armėniją... Vaikystėj tik mačiau, niekaip negaliu surast internete. Jis sėdi, geria gėrimą su panele, panelės vis keičiasi, jis sėdi, geria, plepa, o galvoj jam – bažnyčios armėnų, laukai. O jis sėdi, geria. Vaikystėj mačiau. Filmo nesupratau, bet supratau jausmą. Armėnai taip daro.

Pavyzdžiui, Polanskis padarė „Pianistą“. Apie Lenkiją, jo žydišką kilmę. Tai, kas giliai yra, tave kankina, kiek bebėgtum, tu nuo savęs nepabėgsi. Ypatingai tie, kurie išėję iš savo krašto, kitur gyvena.

-Man atrodo, būtų labai įdomu pamatyt, ką tu papasakotum apie Lietuvą armėnams.

-Pastatyčiau filmą apie Lietuvą? Žinok, aš turėjau tokių minčių. Aš kada nors... Turiu tokią mintį... Nes mano vaikystė, greičiausiai visų vaikystė yra labai įdomi, kiekvienas likimas yra žiauriai įdomus, kaip knyga, jeigu ją teisingai sudėliot. Aš savo irgi laikau buvusia įdomia, nes mano gyvenime buvo daug emigracijų, žemės drebėjimas, evakuacija, grįžimas, mes išvykom į Graikiją ieškot geresnio gyvenimo, neradom, tada išvykom į Lietuvą. Ir visa ta tampalynė. Karinės situacijos. Kur aš dirbau televizijoj, tie savininkai televizijos buvo labai glaustai su tais savanoriais susiję, kurie kariavo Karabacho kare, tai ginklų buvo milijonas.

Aš mokėjau šaudyti, ardyti ginklus kaip reikia. Buvo labai daug įvykių, tiršta. Kažkokių dokumentų neturėjimai Lietuvoj, lakstymai, bijai išeit, tave pagaus. Kažkada galvojau, kad būtų visai įdomu, kad kai aš turėsiu pakankamai gerą ranką sudėliot istoriją, profesionaliai, greičiausiai negreit, aš galvoju, kad tai būtinai reikėtų padaryt. Manau, kad tai būtų puiki istorija. Tame būtų ir Lietuva, nes Lietuva mano neatsiejama dalis. Aš nuo šešiolikos iki dabar, tai visas subrendimo laikotarpis, aš esu lietuviškai subrendęs. Netgi atvažiuoja armėnai iš Armėnijos, mes pietaujam, sako, tu jau mažiau armėnas, klausiu, kodėl, jie sako, kad yra toks šaltumas lietuviškas, mažiau temperamento, tarškymo. Sako, matosi, kad tu gyveni šiaurėj. Aš turiu tokių minčių daug. Noriu ir to, ir to, ir to, bet tam pinigų nėra. Aš turiu daug idėjų prirašęs, bet dar neturiu tokios afigienos rankos, kad sugebėčiau labai teisingai sudėliot medžiagą. Reikia stengtis.

-Bet jeigu tu kam nors tą istoriją pasakotum, vis tiek sugebėtum nuosekliai papasakot!

-Taip, taip, bet vienas dalykas papasakot, kitas sukurt filmą. Vien pasakot neužtenka, mane domina filmas, sukurt filmą. Aš turiu omeny rašyt scenarijų, o ne šiaip rašyt, kaip istoriją. Man įdomiausia, kad savo išgyvenimą galėčiau parodyt filmo būdu. Aš ne rašytojas, aš niekada nebūsiu rašytojas, žinau, man šitas talentas neduotas, aš galvoju, kad man pavyks tai išreikšti kino būdu.