"Kažkada labai bijojau šunų".

„Aš nežinojau grupės Moloko, Miglòko - nuo senelio manęs pavadinimo indėniškai“, į beveik du metus užsilikusį seną klausimą baigdama interviu atsako 19-os metų Miglė Vilčiauskaitė. Menininkų kraujo, augusi su menininkais VDA bendrabutyje, užaugusi tarp jų Užupyje, ji sėdi visa kaip bet kas iš gatvės, odinis švarkas, plokščiapadžiai sportbačiai, guodžiasi, kad daug rūko ir pasakoja, kad praeitą savaitę pirmą kartą pirko McDonalde. Ledus. Nes iki tol tėvai neleido. Juk ledai ten skaniausi, o visa kita... Tai pala, iš kur ji žino. A, dainininkės, tegul jos tiesiog dainuoja. Bet kai jos padainuoja, nepaklaust neišeina. Menas. Tai velnias su velniukais, aplipęs velniava. Taip jis atrodo.

O čia – iš arti. Gaila, sudegė per Saatchi gaisrą.

Davido Falconerio "Vermin Death Star", pagamintas iš žiurkių lavonų.

-Ar tu nesijauti, kad gavai visą savo šlovę in advance, iš anksto?

-Aš negalvojau, ką daryt, tiesiog dariau, nes man kitaip neišėjo.

-Man atrodo, pasakė, kad tu gera ir visiškai nesidomi, kas daugiau, kaip vystosi reikalai, kaip kas nors keičiasi, kaip procesas vyksta.

-Kas? Žmonės?!

-Lietuvos žurnalistai...

-Čia gal jų problema. Man viskas gerai. Aš niekaip nesijaučiu, tiesiog kaifuoju, gyvenu malonų gyvenimą. Buvau atostogose, tokiose specialiose, taip, menininkai būna atostogose, per jas sukūriau keturias dainas, negalėjau kitaip, nes sprogtų galva, bet šiaip paatostogavau labai gerai.

-Kokie dainų pavadinimai?

-„Nakties žiburiai“, „Ruduo“, „Ledų meilė“ ir „Senis ant šluotos“. Jas išgirsi vėliau. Dainą apie rudenį dainuosiu rudenį, nes labai graži, tokia rudeniška, kai dar ne liūdna, bet jau darosi po truputį.

-Tu turi tokį įsivaizdavimą, kad yra tokio ir tokio tipo dainininkių ir aš esu tokio tipo dainininkė?

-Nea. Man dėl to labai sunku, nes visą laiką žmonės labai nori skirstyt, rūšiuot, rūšiuot. Man sunku, nes aš negaliu atsakyt į šitą klausimą, nes, na, esu tokia, kokia esu. Pati savęs niekada nerūšiuoju. Nebent šiaip, galvoj. Ir taip sunku su savim bendraut, o dar rūšiuot, rūšiuot.

-Kaip žmonės tave skirsto?

-Visaip. Ateina nauja daina ir pasiskirsto.

-Sako, Amy Winehouse...

-Jo, sakė Amy Winehouse. Elvis Presley sako. Elvis Presley mergaitė. Visaip. Iš visų esu išgirdusi visokiausių nuomonių. Paklausau taip pat kaip visko, kas yra aplinkui, nes negali užsikimšti ausų, kai ką priimi, dėl kai ko džiaugiesi, dėl kai ko trumpai susinervini.

-Kas tave trumpam sunervina?

-Buvo vienas toks išpuolis tokio girtuoklio, kuris pristojo vienam baliuj ir aiškino, kad aš parsidaviau. Nežinau, ar jis domėjosi, ką aš dainuoju, ir ar jis žinojo, bet jis tai pasakė.

-Pamatė „Panelės“ viršelį... Tavo dainų mažai girdėt. Ar tai dėl to, kad nesi išleidus albumo?

-Kur mažai girdėt?

-Jeigu sąmoningai ieškosi, tu jų rasi. Nueini į majspeisą. Bet kad jos pačios pas tave ateitų... Visi mėgsta labai atsipalaidavę būt, žinai, kaip sako videotekose – duokit man ką nors tokio, kad būtų žiauriai juokinga komedija arba labai gerą veiksmo filmą, kad būtų įdomu žiūrėt. Visi nori paklausyt tokios muzikos.

-Ta prasme, kad sunku gaut mano dainų? Sunkų jų išgirst, pavyzdžiui, internete?

-Ne, internete labai paprasta. Žinai, kur yra.

-Aš vis tiek nesupratau klausimo.

-Kada įrašysi albumą? Eina link to kalba. Vien tik per atostogas parašei keturis gabalus.

-Aš juos sugalvojau, įrašyt daug sunkiau, velniškai sunku. Reikia atsikelt dešimtą, nueit į įrašų studiją ir įrašyt. Tai yra sunkiausia. Bet aš po truputį darausi. Pavyzdžiui, aš praeitą savaitę įrašiau vieną dainą. Labai po truputį visi reikalai slenka, nes kažkaip išsigrynint reikia. Man dar pačiai daug kas neaišku, nes mano grupėj labai daug narių – minimaliai penki be manęs. Su visais šyza gaunas, nes ateini ir susirašo visai ne taip, kaip aš noriu. Tada man reikia perrašyt. Dabar ieškau sistemos, kaip galėčiau ramiai sau dirbt studijoj.

-Atsijot nereikalingus narius?

-Ne, ne, ne. Nereikalingus garsus.

-Garsus? Studijoj? Ieškai sistemos, kaip garso inžinieriaus pagerint darbą?

-Ne, ne, ne, aš dar ieškau pačio pateikimo, nes aš tas dainas sukuriu taip, kad aš jas galiu atsidėt, grot dainuot...

-Be kažkokio prodiuserio, jūs kartu kuriat...

-Ne, aš viena kuriu...

-Pačios muzikos apmatus, pati idėja?..

-Jo, susirašau į lapuką sau, noriu, kad taip skambėtų. Kartais to nespėju, dėl to kyla tam tikrų susipratimų. Nes ateina grupė, ateina manomonės, įrašo, ir gaunasi visai ne taip, kaip aš noriu.

"nueina senis parūkyt, tada įjungia įrašinėt, o aš greit, įdainuoju, įdainuoju".

-Tu meno vadovas, žodžių atlikėja, vyr.žmogus.

-Taip. Aš niekada neatmetu gerų idėjų iš šalies, bet retos būna geros.

-Retos būna geros? Gal tik tau taip atrodo. Labai daug idėjų ir tau atrodo, kad jos paprastos, bet kai žmonės iš šalies pažiūri, sako, o, visai nieko.

-Tai aišku, kad tik man taip atrodo.

-O kaip išsivystė tavo stilius, kuriame yra daug retro, muzikų visokių, ir tuo pačiu jis turi kažkokio šviežumo ir i dont give a fuck its retro.

-Aš nežinau. Aš nieko nesprendžiu. Tiesiog sugalvojau dainą. Ir taip gavosi. Nežinau, kodėl. Tikrai negalvojau, kad reikia padaryt kaip kokiam Otti Reddingui, jis darė gabalą „Stand by me“.

-Mačiau jūtūbe, jau išimtas tavo gabalas „Black people“. Tavo, ar ne, buvo toks įrašytas?

-Aš pati išėmiau prieš išvažiuodama į kelionę, nes labai pavargau nuo visko ir nuo savęs, ir labai nenorėjau taip palikt, viską išėmiau ir dabar įdėjau vienintelį naujausią su nauja daina apie mustangus, na, ten tokia labai faina, lietuviška, ir su filmuota medžiaga iš Nicos.

Aš muzikos visą gyvenimą klausau. Absoliučiai visokios. Nėra atlikėjo, kuris būtų mano mėgstamiausias. Keičiasi kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Pirmą dainą aš paėmiau ir tiesiog sukūriau, kai žiedavo protas.

-„Black people“ – daina atrodo tokiu labai kontraversišku pavadinimu, ir dar mergina tai dainuoja, ir dar dainuoja tokiu stilium...

-„Black people“ sukūriau, kai mane kamavo nemiga, žiemą. Išsitraukiau iš po lovos sintezatorių, pradėjau grot. Net neprisisapnavo, pradėjo kažkas galvoj skambėt. Groju groju, ir visos jos man vienodai lengvai išeina, kaip sysiot, pavyzdžiui, arba valgyt. Viskas visiškai taip pat kaip ir kasdienybė.

-Tai visgi – kada albumas? Kiek tu turi įrašytų dainų ir kiek turi neįrašytų?

-Neskaičiavau, bet šiaip dainų yra iš viso daugiau nei 20.

-Tai iš esmės jau albumas ir dar gali būti trys bonus trekai išleisti į internetą.

-Ne, aš visų nedėsiu į pirmą albumą. Į pirmą albumą aš surinksiu tas, kurios man mielos. Dar pažiūrėsiu, kuri pirma, kuri antra ir kuri paskutinė. Jo, įrašytų irgi daug.

-Jau įrašytos yra, tai ką jūs ten darot? Publika reikalauja.

-Yra tokių dainų, kurias aš įrašinėdavau reklamos studijoj. Mano namo kitam gale yra reklamos studija, aš jiems nunešdavau šokolado, aš anksčiau darydavau gabalus su Fruity Loops, tokia baisia programa, turėdavau tą fonogramą, ateidavau pas juos iš ryto ir paprašydavau, kad leistų įrašyt. Greitai. Visos tos dainos yra iš pirmo karto įrašytos. Nes jeigu ten turi laisvą minutę, nueina senis parūkyt, tada įjungia įrašinėt, o aš greit, įdainuoju, įdainuoju. O dabar, kai kurios iš tų dainų, kadangi jos nėra tam tikros kokybės, kurią keist tau turėtų tam tikri žmonės, čia man taip kažkas aiškino... Reikia pačia garso kokybę patvarkyt, nors man, pavyzdžiui, labai patinka. Aišku, kai kurias dainas aš ir dabar pakeisiu, nors nežinau, ar taip galima daryt. Tiesiog tam tikrą garso kokybę reikia išlaužt, kad atseit galėtų senis sėdėt ir klausyt.

-Jaučiu, kad dar be pusės metų mes tavo albumo nepamatysim.

-Nenoriu prognozuot, bet galbūt tai bus labai greitai. Aš neturiu dar vietos, kur repetuot, labai užsitempė guma...

-Kaip su garažu?

-Garažui viskas, amen, jis supelijo. Repetuodavau pas savo Vytą ir Joną, o pas mane garaže irgi pusiau repetuodavom, pusiau šiaip. Ir jis tiesiog supelijo. Anksčiau ten buvo mano tėvo dirbtuvės ir jis kažkaip visas tas chemijas virdavo, ten kažkaip nebuvo tų pelėsių, išmirė. Buvo sausa. Dabar nuo liūčių viskas sušlapo, aš buvau išvažiavus, visiški pelėsiai, negalima būt. Justas su Lauru („Monaco records“) jau pažadėjo padėt.

-Ir dar turi gerą garso režisierių gaut. Ar tu pieši?

-Mhm.

-Tavo dainų pavadinimai yra tokie dailininkiški, iliustratyvūs. Atrodo, kad tu matai žmonėse kažkokius personažus, veikėjus. Kad ir tas senis ant šluotos. Buvo „Black people“. Degančios kelnės.

-Daugiausiai ir mieliausiai aš piešiau, kai man buvo dvylika metų, aš sirgau gripu mėnesį, ir savaitę gulėjau su labai labai aukšta temperatūra, man mama atnešė drobių, kartonų ir guašą, ir aš piešiau, visiškai negera buvo. Negražiai gavosi.

-Ir dabar pieši?

-Kartais. Piešiau, kai buvau kelionėj, kažkoks įkvėpimas. Aš piešiu, kai negaliu nepiešt. Atsisėst prie drobės, galvot, ką piešt – tai yra absurdas.

-Gali piešt dainuot, kai reikia? Reikia sukurt gabalą ir tu turi nebaigtą mintį.

-Nebaigtos mintys apsireiškia arba labai labai po ilgo laiko arba jos dingsta. Mano dainos yra iškart padarytos. Aš sugalvoju idėją ir aš ją iškart turiu padaryt, kitą dieną ji man nebeįdomi. Eskizą padarau tą pačią sekundę, tada lieka prisėst prie kliapo, namie turiu kliapą ir gitarą, prie gitaros neprisėdu, bet prisėdu prie kliapo, tada susimetu visą harmoniją, kaip turi skambėt, ir viskas aišku. Ir labai gerai įsimenu žodžius. Jeigu aš taip mokykloj būčiau įsiminus vokiečių kalbos žodžius.

-Nes turi kažką pasakyt. Kas tas senis ant šluotos?

-Nepasakosiu. Išgirsi.

-Tu nekomentuoji savo dainų? Ką žodžiai reiškia?..

-Nenoriu pasakot.

-Tavo grupėj vieni vyrai, kaip tu su jais sutari ir kaip su jais elgiesi?

-Labai draugiškai. Darėmės pas mane valgyt. Darėmės Kusturicos vakarėlį ir darėmės tailandietiškus makaronus. Aš viską gaminau, tada baliavojom, baliavojom, kai baigėsi balius, tada gamino mano vyrai, tada gamino kažkokį troškinį iš baklažanų, tai Vyto mėgstamiausias, dabar nevalgo mėsos, gaminasi visą laiką baklažanų troškinį, Vytas groja gitara, Jonas groja būgnais.

-Dar kas nors iš jų žodžius kuria arba muziką?

-Jie yra nuostabūs. Jie man nekuria, bet jie sau kuria. Labai gražiai, aš juos myliu, jie nuostabūs.

-Ką tavo grupės vyrai kalba apie tave?

-Mane labai mėgsta.

-Na, taip, kitaip grupės nebūtų.

-Mes labai gražiai sutariam. Aš labai džiaugiuosi. Aš tikrai neatmetu galimybės, kad kada nors grupei ieškot kokios nors moters. Aš kol kas tokių moterų, kurios galėtų grot mano grupėj nematau. Nes jų netrūksta. Ai, trūksta bekų. Trūksta moterų, kurios labai gerai dainuotų.

-Kaip elgiesi su ne grupės vyrais? Turi gerbėjų, kurie tave sekioja? Stolkerių.

-Aš turiu tokių iškrypėlių gerbėjų, kurie man skambina. Vienąkart dūsavo. Sako, aš tave įsimylėjau ir dar kitokių dalykų. Bet aš nebekeliu nežinomų numerių.

Ant scenos - taip pat kaip įsimylėjus.

-Kaip tau pasikeičia pasaulis, kai tu užlipi ant scenos?

-Toks, koks turi būt. Kai užlipu ant scenos, pajaučiu, kad gyvenu. Nes šiaip būna, tu kartais paskęsti kažkokiose savo fantazijose, arba blogose, arba gerose, užlipu ant scenos, suprantu, kad aš gyvenu, ir suprantu, ką reiškia būti čia ir dabar. Jeigu tu esi čia ir dabar... Iš tikrųjų tu net žodžiais to galvoj negalvoji, tu tiesiog jauti, žiauriai faina, žiauriai, taip pat kaip įsimylėjus, jis nuostabus.

Paskutinį kartą tai buvo praeitą šeštadienį. Šiandien antradienis, tai pirmadienis, sekmadienis, šeštadienį.

-Būna, kad tu susijaudini ant scenos? Turiu omeny, susijaudini ne tai, kad tau baisu.

-Susijaudinu, nes mane jaudina visas gyvenimas, aplinkui verdantis?

-Turiu omeny intymesnę prasmę šito žodžio.

-Jo suprantu. Tas dar nebuvo. Aš šiaip susijaudinu visiškai visaip ant scenos. Mane šiaip jaudina pati scena ir visa kita. Man patinka labai labai labai labai.

-Aš turiu tokį įspūdį, tokį įsivaizdavimą, kad labai gera dainininkė turi būti per žingsnį nuo kekšės.

-Tavo toks įsivaizdavimas.

-Kad ji turi lengvai keisti formą.

-Kas yra kekšė? Tai priklauso nuo įsivaizdavimo, kas ji tokia.

-Kad per penkias minutes gali mylėti penkis skirtingus vyrus nuoširdžiai.

-Oi. Tai aišku.

-Visa savim. Nėra tas žodis blogas, aišku, galima jį padaryti ir tokį, bet turiu omeny greitą nuolatinį formos keitimą.

-Tai visą laiką, tu būni ant scenos, tu myli ne vien vyrus, bet ir moteris. Visus, visus. Netolygu kas ką kekše pavadins. Skirtingi įsivaizdavimai.

-Kaip tau atrodo paskutiniai tavo gyvenimo metai, kaip viskas pasikeitė?

-Labai pasikeitė. Aš tiesiog pradėjau daug labiau džiaugtis ir daug labiau liūdėt. Aš priėjau baisią ribą su emocijų nesutikimo ir tada pradėjau gyvent visiškai ramiai, kaip dabar. Blemba, tikrai faini metai. Visiškai kontrastingi. Nuo visiškų liūdesių tragiškų, iki visiškų džiaugsmų.

-Menininkui atrodo puiki terpė, ar ne? Veisti save ir dauginti save, daugintis savimi.

-Ir skaudūs, ir labai gražūs. Ne piktumų, šiaip buvo daug visokių pojūčių. Viltys ir tikslai, ne, nepasikeitė.

-Nepasikeitė iš ko?

-Aš tikslų... Na, kaip čia. Negaliu sakyt, kad neturėjau tikslų, bet jeigu sprendžiant apie visą tą, ką aš čia veikiu, kažką dainuoju, dar kažką dariau, aš per visą savo maištingąjį amžių buvau viską pamiršus, aš nieko neveikiau. Eidavau į balius pasipuošus, daugiau nieko neveikdavau. Man prasidėjo labai vėlai – gal nuo penkiolikos iki septyniolikos. Tiesą sakant, aš net neprisimenu, kodėl pradėjau dainuot. Visą laiką norėjau. Vėl iš naujo supratau, kad noriu. Kitaip neišeina.

-Kaip įsivaizduoji tobulą šventę? Gali papasakot, ką matai?

-Vanilinis pudingas su peršviečiamom vyšniom ant viršaus. Stalas užtiestas raudona staltiese. Daug plaktos grietinėlės, braškių ir vynas taip stovi tiesiai ant grietinėlės. Ta grietinėlė ant stalo. Jo, raudona staltiesė, visas stalas išpurkštas plakta grietinėle.

-Bet tai dar tik maistas.

-Jo, chachacha, maistas yra šventė.

-O žmonės, aplinka?

-Juodaodis vyras su šviesiai žydra šilkine kepure. Tokia Coco Chanel. Chichi. Sėdi koks nors liliputas ant aukštos kėdės. Ir daug gražių moterų.

-Kur visa tai? Šitoj pusėj upės? Užupy? Ar Senamiesty? Ar dar toliau?

-Labai gražiam kieme. Net nežinau, ar apskritai toks kiemas egzistuoja. Žydros spalvos, bet tokios neryškios, labai subtilios. Stalas apvalus. Staltiesė iš tokių nerinių kaip būna servetėlės baltos nertos iš tokių. Servetėlės ant grietinėlės.

-Ką tu veiki tarp tų dviejų vyrų ir daug gražių moterų su grietinėle ir vaniliniu pudingu?

-Aš šokinėju ant batuto ir tada užšoku ant pudingo. Jis ne milžiniškai didelis, o toks, kad aš galėčiau šokinėt.

-O ką tu jauti tam liliputui ir tam juodaodžiui vyrui?

-Aš su jais maloniai bendrauju.

-Šnekučiuojies? Jie tau pasakoja ar tu jiems?

-Taip. Jie manęs kažko klausia, aš tuo tarpu šokinėju ant pudingo ir stengiuos išgirst, ko manęs klausia. Atsakinėju. Jie tada sako, ką sakei. Tada dar kartą pakartoju. Kiekvienas klausimas turi po du klausimus ir po du atsakymus.

Pasaulis būtų laimingesnis, jeigu būtų daugiau atsipalaidavimo.

-Aš nežinau, ar aš įsivaizdavau tobulą šventę sau ar tau pasiūlyt, bet kai aš įsivaizdavau, aš įsivaizdavau tokią ne tiek auksinę, bet tokia šviečiančią, pilką, besimainančią minią, kur prieky eina kažkas, aš įsivaizduoju, kad tikrai ne šuny vedas, kiaulę deglą, hieną arba krokodilą. Kad cirke, kad daugiau pompastikos būtų. Tai aš nežinau, ar aš čia sau įsivaizdavau, ar tau norėjau pasiūlyt.

Tu turi grupę, kur yra penki žmonės, tu kuri daug personažiškų dainų, atrodo, kad tu sugebėtum valdyti daug žmonių vienu metu, iš to kaip tu skirstai vaidmenis ir personažus. Tu gali spręsti apie žmogų greitai ir dažnai tiksliai. Aš norėjau sužinoti, kaip atrodytų tavo šventė, kaip atrodytų tavo tobula organizacija, kaip įsivaizduoji tobulą pasaulio viziją. Tai klausiu dabar tiesiai. Kaip tu įsivaizduoji tobulą pasaulio viziją?

-Tobulą pasaulio viziją? Aš tikrai neliepčiau niekam nieko daryt, tikrai neliepčiau, aš gulėčiau ant pievos atsipalaidavus visiškai, visiškoj relaksacijoj, visiškam atsipalaidavimo budrume ir tikrai nekviesčiau nieko, kas prie manęs prisijungtų. Bet prisijungtų – daug.

-Dėl grožio?

-Manau, kad pasaulis būtų ne gražesnis, bet laimingesnis jeigu būtų daug daugiau atsipalaidavimo, daug daugiau atsipalaidavusių žmonių.

-Bet jeigu tu bijai kažkokio pavojaus, tu jam gali nesipriešint, atsiduot srovei.

-Tu tiesiog žiūri pavojui į akis, jis tavęs išsigąsta. Ko bijai, su tuo reikia susigrumt. Pavyzdžiui, aš labai ilgą laiką bijojau šunų ir Juozuko net bijojau (šlaistosi čia pokalbio metu po kojom kažkoks Miglės giminaitės terjeras), mes važiavom į kažkokį gimtadienį Tilto gatvėj, dar tėtis turėjo tokį mersedesą. Jie ten šventė vėlų vakarą rudens gimtadienį, aš išėjau į kiemą pasivaikščiot. Tuo metu žiauriai mėgau šunis ir ten buvo toks didelis vilkinis šuo. Aš pradėjau glostyt, jis mane puolė ir sukandžiojo visą nugarą. Nuo to laiko žiauriai bijodavau šunų. Mane kažkada užpuolė vėl, aš tiesiog sustojau, pažiūrėjau jam į akis, jis paurzgė, tada palaižė man ranką ir nuėjo. Aš sapnuodavau košmarus.

-Esi koncertavusi kituose Lietuvos miestuose?

-Klaipėdoj ir Kaune, vestuvėse du kartus. O Klaipėdoj keistam kažkokiam, kažkokiam keistam...

-Kai nėra albumo ir su koncertais kažkaip kitaip.

-Su koncertais kitaip, nes nėra albumo (pati sau). Nežinau.

-Kai būna albumas, žmonės turą daro.

-Tiksliai, tiksliai, geras.