Skausmingai antakius suraukiantis pasaulinis skausmas Lietuvoje pasireiškia žydais ir gėjais arba badaujančiais Afrikos vaikais. Demokratijos būreliai nepopuliarūs, kavinėse prie puodelio nežinia, kiek tyčia, kiek nerūpestingai neskiriamas LePenas nuo Saigono, Mugabė nuo Zimbabvės, genetiškai modifikuotas maistas nuo manekenės (tai 6 atskyrimo laipsniai).

Galima suprasti: Lietuva maža, jai Prancūzija liepia patylėt, ji mažai susisaisčiusi su pasauliu, tik vargas Baltarusijoje, Grusijoje ar Azerbaidžiane pakelia mūsų smakrus į orą. Kas mums iš tos Birmos, kas iš tos garbės, jeigu aš vienas globalus, o kiti prie teliko kentės?

Be to, negali būti tikras, kad kam nors tos tavo išperų iš Britanijos salų pagimdytos demokratijos reikės. Kiek rodo grubūs, paprasta rankine kamera „Burma VJ“ filmuoti vaizdai, net ir didžiausi rezistentai nuolat kontempliuoja įsijausdami į chuntos kailį. Kas būtų, jeigu ta chunta dingtų? Kas būtų jeigu iš Lietuvos televizijų dingtų Rimiškis su muzikiniais konkursais? Tai gili dvasinė tuštuma, kuri, kaip mes matėme, paskui save palieka sugriautus kolūkius, kalnus pakaruoklių ir alkoholizmo liūną.

Birmiečiai šiek tiek primena lietuvius. Jie protestuoja daugiau dainuodami ir plodami negu norėdami išmalti dantis galingajam The Man. Ne taip, kaip Graikijos ar Prancūzijos jaunimas, su mokyklose laistytom individualybėm. Be to, priespaudos žanras taip įsigalėjęs ir su visais suaugęs, kad gaudynės baigiasi, kai protestuotoją įmeta į sunkvežimį. Jis net nepagalvoja, kad galėtų bėgti, tik kai į protestus įsitraukia vienuoliai (pamename 2007ųjų rugsėjį, tiesa?), taisyklės sulaužomos – jiems gimsta idėja iš neprižiūrimo sunkvežimimio bėgti. Štai tuo guerillas Vakaruose ir Rytuose skiriasi – čia pasipriešinimas pasireiškia kavos puodelio atvaizdo ant kanalizacijos vamzdžio priklijavimu, ten kūrybiškumo manifestacija yra pabėgti nuo saugumo.

Birmoje jie gyvi vandeniu ir neapdorotais pikseliais.

Takeshi Kitano tėvynė Japonija gyvena geriau, todėl jie yra daugiau linkę vienas kitam gerkles plėšyti dėl meno prasmės ir išraiškos formų. Vakarų kūrėjui tokio tiesmuko moralizavimo tikriausiai neatleistų: pasiremdamas Zenono Elėjiečio aporija, Takeshi pasakoja apie savojo kelio paieškas: jeigu norėsi būti tuo, kuo tave kiti nori matyti, jeigu priimsi sofistinio žaidimo taisykles, kad Achilas negali pavyti vėžlio, pradėsi bėgti sūrio, gainiosies ant tavęs paties pakabintą morką, pradėsi daryti meną iš savo mirusios dukters veido ir nerasi ramybės, kol nesusitaikysi su tuo, kad esi tuo, kuo esi. O mes visi žinom, kas tu, kino kūrėjau, esi: tavo filme trūksta masinių scenų, geri tipažai, bet nykūs personažai, sprendžiant iš tos saulės, medžio ir kėdės scenos, tu gali labai gerai pavaryt. Jump, we say.

Guerilla piešimas Japonijoje.