Pavydžiai žiūriu į kasininkę: žabtuose voliojasi kramtomosios gumos jovalas, plaukai nupurkšti peroksidu, viršutinėj lūpoj smigis, žvilgsnyje piktas nuolankumas: „Kaip fainai užpisi“. Atrodo, jai niekuo nereikia rūpintis, tik kad kainos būtų sužiūrėtos, geri barkodai sudėti, tik sėdi sau ir spaudo įtakos mygtukus ant mažos dėžutės su žaliais skaičiukais. O aš, kino kritikas, burnoj vata, plaukai nešukuoti, ant kaktos randas, žvilgsnyje pasyvus maniakiškumas: „Kaip tu gali egzistuoti?“. Laisvalaikis tapo darbu, o nepakeliamas būties lengvume.

Tokie rumbiniai filmai kaip „Tahoe ežeras“ – silpnoji mano vieta. Tačiau kiek galima apie mane, pakalbėkim ir apie jus? Didžioji „Vingio“ kino salė pilna, po filmo plojimai. Kiek suprantu, šį refleksą ploti masės įgyja gimdamos, paveldi, o jo išlikimas homo sapiense įrodo, kad konformizmas yra stiprybė. Aš silpnas, negaliu pakęsti tokių rumbiškų filmų, nuobodūs saulėti kadrai blaško mane po kėdę kaip šapelį, flegmatiškas tempas, amerikietiško indieanizmo įtaka ir dviem sakiniais nupasakojamas siužetas daro iš manęs spigį.

Nuostabus laikas žiūrėti į prie kompo sėdintį kritiką.

Lietuvos kinas – krikščioniškas kinas. Pamažu jis mus pripratino atleisti ir po filmo atsukti kitą žandą – eisiu ir į kitą. 15 minučių filmas „Hot Dog“ apie laiko neatsakumybę ir paslaptingus Dievo kelius neatrodo toks jau, ėėė, brudnas, kai matai, kad jame vaidina tavo draugė, tavo draugo žmona. Štai kame lietuviško kino gyvybingumo paslaptis.

„G&G sindikatas“ sodina medelius, tampo rogutes, kalba žodžius, žaidžia ledo ritulį, suardo plastikinį maišelį per tris metus, dabar dar ir vaidina kine. Gabrielius „Svaras“ Liaudanskas vaidina Dievą ir turiu pripažinti, kad jis man visada atrodė savyje turintis kažkokių biblinių motyvų, pastoriško stoto. Vaidmuo tinka. Tik vaidint nemoka.

Dievas neturi brendo.

Jeigu ekrane Anne Hathaway, man daugiau nieko nereikia. Galiu žiūrėti į ją mados laikraščio redakcijoje, tarp pederastų, sauskelnių reklamoje. Atsiduočiau nedraugavęs. Bet šį kartą ji vaidina rimtoje buitinėje dramoje „Rachel išteka“, tikroje amerikietiškoje daniškos „Šventės“ versijoje. Devynis mėnesius blaivybę nuo bet kokių po ranka pasitaikančių narkotikų reabilitacijoje nešiojusi Kim atvažiuoja į savo sesers vestuves ir visą parą stengiasi pergalėti savo kaltę dėl per ją nuskendusio mažojo broliuko. Pjaunasi sesės, mama muša dukrą, dukra muša mamą, dukra gadina visą šventę, besistengdama sutempti visą dėmesį į save.

Režisierius Jonathanas Demme‘as rūpinasi, kad visi pervaidintų, tačiau nuo to filmas labai geras. Scenaristė plačiu mostu bando panaikinti rasinę įtampą ir nuimti bet kokias semantines reikšmes nuo odos spalvos: tuokiasi juodaodis su baltaode, name šurmuliuoja jų abiejų šeimos, spinduliuoja viena kitai meilę ir laimę, tačiau kažkas visame tame ne taip, sklinda intelektinės prievartos kvapas, o pagauliausios scenos tos, kur jaunikis su nuotaikos šeima lieka vienas. Arba kaltinkit mane progresyvaus mąstymo stoka, arba rasė vis dar reikalas.

Iš dešinės - Sidas, Rachel, Kim ir tas, kur su Kim miegojo, Kieranas.