Per Lietuvą kelerius metus ritasi dainų, šokių ir kitokių talentų konkursai. Žmonės mieliau sumoka tam, kad galėtų atiduoti savo balsą už savo mėgiamą daininką, negu dalyvauja politikoje balsuodami Seimo ir kituose rinkimuose. Atrodo, dar šiek tiek ir laimėsim "Euroviziją", porą Grammy ir tigrinio muzikos perlo iš Baltijos epitetą.

Bet tada įsijungi kokią nors "Lietuvos ryto" televiziją, kur konkurso "Kauno talentai" reklamos anonse panaudotas kažkoks užsienio hitas ir darosi aišku: niego gero čia nebus, Lietuvoj tik naudotos mašinos, dėvėti rūbai ir koveriai.

Anonsą rodė po žinių ir prieš žinias. "Lietuvos ryto" televizijoje iš pradžių parodo žinias, paskui rodo laidą "Reporteris", kuri taip pat yra žinių laida, bet čia dar rodo reportažus. Kaip žiniose.

Seimo nariai taip gauna pinigus. Gauna atlyginimą ir reprezentacines lėšas. Reprezentacinės lėšos tuo stebuklingos, kad jos, už jas įsigyti pinigai turi reprezentuoti, atspindėti, parodyti Seimo narį, todėl Seimo nariai jau keli menėsiai draskosi įrodinėdami, kad dovanota žoliapjovė, knyga ar vaza nereprezentuoja žmogaus. Viskas mane reprezentuoja: ir duona, kurią valgau, ir džinsai, kuriuos dėviu, ir automobilis, kuriuo važiuoju. Tačiau užtenka tokios smulkmenos, kad triukšmo būtų keliems mėnesiams.

Vytautas Landsbergis, atleidinėjant vieną tokį pinigus savo populiarumui, autoriteto gerinimui, įvaizdžio blizginimui išleidusį Užsienio reikalų ministrą, pareiškė, kad prezidentė neturi teisintis žurnalistėms. Tas pats Vytautas Landsbergis prieš kelis mėnesius barė savo partiečius ir sakė, kad reikia daugiau viešųjų ryšių, dabar jis sako, kad neargumentuojami sprendimai yra visiškai normalu. Galbūt taip jis rodo savo neišmatuojamą pasitikėjimą prezidente, tačiau kaip jis gali nežinoti, kad po kelių tokių neargumentuotų sprendimų žmogus gali būti išvadintas paranojiku, šizofreniku, psichu. O kai pakėlęs antakius, kad ir aptakiai, paaiškini žmonėms, kad ministras tau tiesiog nepatinka, tai veikia daug geriau. Atrodo, kad tu esi atskaitingas žmonėms, rūpiniesi, kad jie suprastų, kad jie tavim pasitikėtų. Bent atrodo. Tai ir yra viešieji ryšiai, įvaizdžio gerinimas.

Atrodo, kad Vytautas Landsbergis, pats už laisvę ir demokratiją kovojęs, pats dar nesusitaikė su jos žaidimo taisyklėmis, kur politikos be žurnalistų nebūna. Ir ne jis vienas. Bevek dvigubai jaunesnis Arūnas Valinskas taip pat savo politinę karjerą pradėjo kovodamas su žurnalistais, tačiau sėdėdamas šalia vieno daugiausiai etikos pažeidimų darančio žurnalo „Panelė“ redaktoriaus laidoje „Valanda su Rūta“ sugebėjo keikti visus kitus niekšus žurnalistus tik ne garsųjį plikį. Aišku, Valinskas apie Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą turbūt yra tik girdėjęs.

Turbūt todėl, kad kiti demokratijos žaidimo taisykles supranta ir jomis piktnaudžiauja, skurdžiau gyvenantiems valdžia nupirks skaitmeninius imtuvus. Kaip Prancūzijoj Sarkozy prastūmė, kad jaunimas laikraščius nemokamai gautų. O jeigu aš žinias skaitau ir reportažus žiūriu per telefoną, ar galėčiau gauti naują „Nokią N97“? Kitaip aš galiu nusiteikti apolitiškai ir išeiti į miškus gražinti orkų valdžios.

Tuo tarpu kol Lietuvoje vyko įvykiai, Skaiva savo šunį augino socializacijos ir elitizmo dvasia. „Noriu, kad jis būtų socializuotas“, sakė ji per televiziją. Išsibendravęs dar Kūčių nesulaukęs.