Turbūt tai nuo greito maisto. Apatija taip užgniaužus jo veidą lyg jis būtų pratęs aptarnauti į boksus užsukančias formules. B kategorijos žemiečiai jam per lėtai mąsto, per lėtai kvėpuoja, per lėtai kramto. Greitai maistą pateikiančiam virėjui reikia aštrių pojūčių, kad jis pasijaustų gyvas, kebabas su jautiena ir pikantišku padažu jam jausmų nekelia.

Turkija - tai Palangos priemiestis.

Ir taip turbūt visoje planetoje. Atsimenu save 2002jų metų vasarą Amerikoje, lėtai žiurintį į per valymo įrenginį besisunkiantį iš Ronaldo McDonaldo pudros padarytą aliejų. Arba dedantį cold cut turkey (o gal visgi beef teryaki, Mrs.?) ant dar vieno „Subway“ sumuštinio. Protas aprimsta, tik kur ne kur praropoja skruzdėlė iš stuburo smegenų, nuvedanti parūkyti. Išsijungia pasaulėvaizdžiai ir globalios įžvalgos, pasaulis skuba pro šalį. Jauties kaip Natalie Portman filmo „Closer“ paskutinėje scenoje. Iš esmės greito maisto darbuotojai yra Natalie Portman. Jiems aš jaučiu nepaaiškinamą trauką, turbūt todėl po to, kai išmuša 10,50 už kebabą ir 4 už geltoną „Dynamite“ skardinę, aš dar susizgrimbu bulvyčių. Po bulvyčių – kečupo.

Čia kaip šventovė susikaupti ar medituoti. Kiekvienas užsiėmęs savo reikalais, iš veido diagnozuotas metalo supirkėjas kramto „Vegetoje“ voliotas bulvytes, šone į „Vido“ televizorių spokso boksininkas („Kauno marios suformuotos 63-iais metais, jose yra tiek hektarų dugno miško ir naktimis suokia žuvys, bzzzz…“), provokuoja mane prisikabinti su rasistinėmis teorijomis. Blondinė padavėja, apatinį palūpį papuošusi metaliniu dygsniu, atsimušinėja nuo kliento, kad ji neturi šypsotis kiaurą parą.

Tuo metu lėtai sirpo kebabas. Pagal jo dydį ir svorį galima sveikinti tėvelius, kad gimė sveikas ir kokį vardą jam čia dabar duoti. Minotauras? Kentauras? Neoplanas? Šalia lyg įspėjimas guli šakutė.

Nukando vaikui galvą.

Pirmas kąsnis ir galvoje pradeda suktis in the red smunkančios kreivės – nejaugi tokiu sunkmečiu tėkši padavėjai tą šaltą jautieną atgal, juk reikia įžvelgti ir pozityvių dalykų, jeigu susispausi dešiniajame kebabo kampe, rasi šilumos.

Kebabas, lietuviškasis hamburgeris, turi savybę greitai težti. Pagal pitos ar lavašo tvermės laiką galima spręsti apie jo kokybę ir galimybę prisitaikyti greitai kintančiame Lietuvos oligarchokratiniame pasaulyje. Šitas gyvens.

Kol kebabas sukaria audinės kelią nuo Antalijos, per Graikijos alyvynus, Vengrijos žirnynus ir Lenkijos rapsynus, jis pasikeičia, pavargsta, nauja aplinka daro savo, jis pamažu pamiršta tautiečius ir šeimoje pradeda kalbėti vietos kalba. Lietuviškasis kebabo gadinimo ypatumas yra aukštas kopūstų ir leisgyvių pomidorų koncentratas. Šio kebabo viduriai tiesiog prikimšti nederančių daržovių ir…, o Jėzus Marja su apaštaliukais, atšoku atgal kaip Portman baubo nosim per papirkšnius gavus, rauginti agurkai!

Čia grumiasi gurmanas ir istorijos pamokos, ką Lietuviai Sibire valgė.

Buvęs formulių aptarnautojas su vienu iš klientų susirodo ženklais ir greitai pasigirsta lietuviškas Baltijos ir Slavijos paribio akcentas. Jo balsas skardus, veido raumenys atkunta ir po sekundės nuo Nėries atskriejęs vėjas ima šluostyti riebalų lašelius nuo jo putnaus veido. Jis turbūt niekada neprisimins kaip kryžkelėje tarp Kalvarijų skurduolių ir Šiaurės miestelio prakutėlių vaikinui su randu ant kaktos sukalė didelį kebabą. O man apie tai dar teks galvoti keturias valandas.

Dydis: 5/5

Skonis: 2/5

Tvermė: 4/5

Adaptavimas: 1/5

Bendras: 2/5