Čia – ne Amerika

Prieš penkerius metus, kai tuometinis prezidentas Paksas ragavo savo putros ir išsidavė, kad savaitės pradžioje vis dar pjauna nuo savaitgalio, per raganų medžioklę buvo pagautas Aurelijus Katkevičius ir Lietuvos kloniais nuvilnijo naujas madingas žodis – viešieji ryšiai. Nesiimsiu spręsti, kodėl įmonei ar organizacijai reikia patarėjų, turinčių užsakovams išaiškinti, ką jie veikia, ir ką jie turi daryti, tačiau viena žinau tikrai – Pakso komanda panaudojo iki tol neregėtą burtą: rinkiminį pažadą. „Sveikoji“ Lietuvos politikų dalis stvėrėsi už galvų ir pradėjo nervingai maigyti mygtukus.

Buvo nuspręsta, kad kol demokratija miega, infliacija reguliuoja eismą, o kitos abstrakčios, materialios išraškos, kūno ir kraujo neturinčios sąvokos sėja ir pjauna, reklama ir viešieji ryšiai plauna rinkėjams smegenis ir dar užtenka penkiems skalbimams. Taip prieš praeitus Seimo rinkimus Seimo rinkimų įstatyme atsirado patvarkymas, kad kandidatas gali turėti ne daugiau nei A2 lapo formato reklamos.

Nepriskaičiuojant to, kad panikos apimti Seimo nariai uždraudė turtingesniems kandidatams rengti koncertus, kas yra, kaip keistai beskambėtų, diskriminacija pagal socialinę (turtinę) padėtį, tai, ir kita krūva absurdiškų politinės reklamos apribojimų, yra visiškai aiškus Konstitucijos nuostatos, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti idėjas ir niekas man neįrodys, kad Zuoko veidas su pažadu sumažinti mokesčius arba gražinti Lietuvą į prigimtinę būklę ir gamtą yra prieštaraujantis moralei ir geriems papročiams. Tokiais įstatymais iš kiekvieno iš mūsų atimama teisė daryti savo sprendimus.

Kažkas mumis Seime nepasitiki. Netiki, kad mes galime galvoti patys ir atskirti pelus nuo grūdų. Kodėl aš negaliu iškelti savo kandidatūros ir pasikvietęs mane palaikančius draugus savo rinkėjams ir neapsisprendusiems surengti koncerto? Kodėl aš negaliu kaip mamos prieš narkotikus, tėčiai už nemokamą alų ir šampūnas nuo nutukimo užsidėti savo veido ant troleibuso šono? Todėl, kad šliaužianti informacija pateks į tavo smegenis ir privers tave apsispręsti. Tu – marionetė, tu – bembis.

Kaip tada reikia iškilti naujoms politinėms jėgoms, jeigu neinant į šešėlinius susitarimus su žiniasklaidos priemonėmis? Apie kokį pasitikėjimą Seimu galima kalbėti, jeigu kiekvienas kandidatas laikomas potencialiu blogiu? Nukirsti bet kokias sąsajas tarp piliečių ir politikų klasės! Užgniaužti diskusijas, ginčus, apsižodžiavimus!, Uždrausti ženklus ir žodžius!, Jie pamatys Omeną, tai Šėtono vaikas! Mes, seniai, čia buvom kai kas po 5 kadencijas, mes žinom už jus geriau! Čia – ne Amerika, nesvarbu, kad mes visi, demokratai, kilom iš Prancūzijos švietėjų!

Tačiau Seimo nariai, kas pjūklu, kas lenktiniu peiliuku papjovę šakeles, ant kurių sėdi, nebijo nulūžti ir nugarmėti į patį liūno dugną. Kartais kas nors prabyla, kad tai nesąmonė – socdemas Rimantas Šadžius, liberalcentristas Artūras Zuokas, liberalsąjūdietis Petras Auštrevičius. Pastarasis prieš porą dekadų ėmėsi organizuoti darbo grupę, kad ši nustatytų, ar dabartinė agitacijos tvarka būtų peržiūrėta ir įvertinta, nes „dabar galiojantys politinės kampanijos apribojimai sukūrė sunkumus rengiant politinį rinkėjų informavimą ir sumažino jų pasiekiamumą“. Geras darbas, tačiau kodėl nesurinkus penktadalio Seimo narių parašų ir nesikreipus į Konstitucinį teismą, ypač po to, kai vienas dabartinis KT teisėjas po eruditiškos, mandagios ir šaunios diskusijos šiuo klausimu, savo šypsenas nukirto griežtu: „Niekas į mus dėl to nesikreipė“.

Visos abstrakčios sąvokos

1. Prasidėjus Seimo rinkimų politinei kampanijai, t. y. nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki šio įstatymo nustatyto rinkimų agitacijos kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją ar rinkimų teisę turintį asmenį dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą asmenį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą paveikti rinkėjų valią dėl konkrečių politinių partijų ar kandidatų arba asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams įgyvendinti rinkimų teisę.