Pipiras - prieskonis. Pipirais, lietuvių šnekamojoje kalboje, vadinami vaikai. Nuo šiol „Pipiras“ - ir standartizuotas rankraštinis šriftas, sukurtas remiantis lietuviško rankraščio pradžiamoksliu. Jo autorė Rasa Špokauskaitė (25 m.) šiais metais VDA Dizaino katedroje apsigynė magistro laipsnį.

- Kiekvienas kūrinys, o ypač dizaino kūrinys turi pateisinti savo atsiradimą. Taigi, kodėl šis šriftas turėjo išvysti pasaulį?

- Atsirado dėl to, kad reikia vertinti tai ką turime, turiu galvoje, lietuvių kalbos savitumą. Labai apsidžiaugiau, kai man buvo pasiūlyta kurti šį šriftą ir palikta daug laisvės ir galimybių viską interpretuoti savaip.

- Kokie tikslai buvo išsikelti?

- Visų pirma reikėjo išsiaiškinti kas būdinga lietuvių rašybai. Kokios raidžių formos, jungimai, specifinės situacijos, kuriose gali blogėti skaitomumas, kiek galima paprastinti raidę kad ji būtų suvokiama. Taip pat įvertinus visas aplinkybes, eksperimentuoti.

Detalesnei peržiūrai paspauskite ant vaizdų.

- Viena yra sukurti penkias raides logotipui, visai kas kita sukurti ir standartizuoti fontą TrueType, OpenType ir Type1 formatais. Kiek simbolių tavo šrifte?

- Šriftą sudaro 229 simboliai. Tarp jų standartinės ligatūros (dviejų ar daugiau raidžių junginys sudarantis vieną simbolį), specifinės ligatūros, kuriomis sprendžiamos kai kurios lietuviškuose tekstuose pasitaikančios problemos.
Šrifte yra du storiai italic ir bold italic.

- Bet skaitmeninis šriftas, tai ne tik 229 simboliai ir voilia. Yra didžiosios ir mažosios raidės, ligatūros, boldai, italicai... papasakok kaip vyksta kompiuterinio kūrimo procesas. Tai juk labai techniškas menas. Žinai, nesusidūrusiam gali atrodyti kaip Jacek Utko močiutei, kai ji sužinojo, kad anūkas kuria laikraščių dizainą: „There's nothing to design there. It's just boring letters“.

- 229 vieno storio simboliai, tai nėra daug. OpenType formatas leidžia turėti virš 65,000 simbolių, taigi mano sukurtas šriftas kaip skruzdėliukas, palyginti su tikrai dideliais šriftais, šriftų šeimomis. Vienam žmogui sukurti tiek simbolių būtų labai sunku, reikia įsigilinti į skirtingų kalbų subtilybes ir turėti labai daug laiko.
Šrifto kūrimo pradžia labai individuali. Galima iš karto kurti šriftą kompiuteryje, bet manau, kad dauguma visgi pradeda viska nuo popieriaus ir pieštuko.
Aš iš pradžių daug eskizuoju, pasirinkusi kelias raides, dažniausiai mažąsias a, b, p, e, n, h, o, s, r, f. Vėliau iš tų raidžių, kurios man atrodo geriausios, rašau žodžius, bandau skaityti juos iš didelio atstumo ir dar darau daug kitokių bandymų. Taigi, bet kurio šrifto kūrimo pradžia manau yra panaši, net jei tai tik pora raidžių logotipui. Pradiniame etape reikia viską kruopščiai apgalvoti ir išbandyti, nebijoti eksperimentuoti, nes čia pakeitimai ne tokie skaudūs kaip vėlesniuose etapuose, kur reikia keisti ne dešimt, o šimtą ir daugiau simbolių.
Vėliau viską skanuoju ir formas verčiu vektoriais. Ir žaidžiu su jais, kol formos darosi pakenčiamos. Geriausios raidės keliauja i FontLab programą, kurioje praleidžiu nesuskaičiuojamą laiko kiekį, kol sutvarkau raidžių kontūrus ir sukuriu visus simbolius, sutvarkau tarpus tarp raidžių ir atlieku visą kitą techninę dalį. Ir pagaliau, paskutinis etapas - patikrinimas, ir smulkmenų taisymas, šrifto naudojimas kontekste, tai leidžia lengviau suprasti ko trūksta, o gal kaip tik per daug.

- Tavo šriftas yra kursyvinis aka italic, daugelis klaidingai įsivaizduoja, jog tai tiesiog mechaniškai pakreipta tiesaus šrifto forma. Nušviesk pagrindinius, būtinus simbolių pakeitimus, kai jie kreipiami kursyvu.

- Taip, iš tiesų kursyvinis nėra mechaniškai pakreiptas šriftas. Daugumos šriftų kursyvai turi kitokių formų raides, pavyzdžiui mažoji „a“ raidė tampa apvali ir vienguba, „f“ su uodega., „k“ viršutinė dešinė koja užbaigiama kilpa arba apvalintu elementu, „v“ ir „w“ įgauna laisvesnes formas.

- Pateiki ne tik galutinį rezultatą, bet ir darbo virtuvę. Daug eskizų, prototipų paieškos. Kur rinkai medžiagą? Vaikščiojai į mokyklas ir žiūrėjai pratybų sąsiuvinius? :)

- Iš pradžių žiūrėjau labai daug laiškų, čia padėjo daugybę jų prikaupę seneliai. Bandžiau klasifikuoti raides, tačiau greitai supratau, kad tai nėra labai gera išeitis, nes tai jau būtų konkrečių žmonių rankraščių standartizuotas šriftas. Nors vėliau, jie labai pravertė ieškant raidžių charakterio. Nusprendžiau remtis elementoriaus/mokykliniu šriftu, jis buvo pavyzdys, kaip atrodo ranka rašyta raidė. Nors šriftas vaikiškas, proporcijos ir kai kurie jungimai keisti, didžiausias jo privalumas - jį žino visi.

- Papasakok plačiau apie „Pipiro“ formų ypatumus. Charakteringos formos, problemos, kurios nuolat kyla.

- Pipiro charakterį sudaro išilginių raidės elementų platėjimas, kontūro jungimai, kilpų stilius, tai kaip formuojama vidinė raidžių erdvė. Taip pat, šrifte charakteringos raidės, kurių nusprendžiau nejungti, tai mažosios „b“ „f“.
Klasikinė šrifto taisyklė - negatyvo ir pozityvo balansas – nei viena raidė neturėtų dominuoti, visų jų „juodo“ ir „balto“ ploto santykis turėtų būti toks pat. Šis taisyklės paisymas reikalauja nemažai pastangų tobulinant šrifto kontūrus ir nustatant kiek „balto“ ploto reikia palikti aplink kiekvieną raidę.
Reikia siekti, kad raidžių formos būtų ne tik susijusios tarpusavyje, tačiau kiekviena raidė turėtų tik jai būdingų bruožų. Pavyzdžiui, nustatyta, jei mažosios raidės b, d, p, q yra tik tos pačios formos veidrodiniai variantai, šrifto skaitomumas blogėja, nes skaitant suvokiame kiekvieną raidę atskirai, taigi, jei raidė turės tik jai vienai būdingų bruožų greičiau ją suvoksime.
Šriftas turi atlikti savo pagrindines funkcijas – būti perskaitytas, atitikti skirtingų erdvių reikalavimus, tačiau estetinis vaizdas irgi labai svarbus. Būtent dėl šių dalykų tarpusavio derinimo man ir patinka kurti šriftus. Turi paisyti labai daug taisyklių, bet tuo pat metu negali būti per daug atsargi, nes niekam nebus įdomu.

- Vienas pažįstamas pamatęs fontą prikibo, kad „s“ raidė be auselės. Gali duoti jam atkirtį :) Jis skaitys šį interviu.

- Mažoji „s“ iš tiesų yra šio šrifto „žvaigždė“, nuo pat pirmų jo eskizavimo dienų, visi pamatę šriftą sako: „aš ją ne taip rašau“, vėliau pradeda rodyti kaip reikia ją rašyti :)
Ką galiu pasakyti, tokia raidės forma buvo pasirinkta dėl jungimo, kuris turėjo būti tokios pat krypties visose raidėse, darant kilpą viršuje ir išlaikant tą patį jungiamojo elemento kampą, raidės forma labai komplikuojasi. Kita vertus, ši problema gali būti išspręsta pritaikius ligatūras visiems jungimams su mažąja „s“. Kol kas jų neplanuoju, bet ką gali žinoti, gal ateityje jas padarysiu. Mažosios „j“, „b“, „p“, „l“ irgi atsisakė savo kilpų dėl skaitomumo.

- Kokios lietuvių sukurtų fontų galimybės patekti ir būti parduodamiems „My Fonts“ ir kituose tinkluose? Ar domėjaisi pateikimo sąlygom, sutarčių specifika etc?

- Galimybė reali, jei sukuri vertą dėmesio šriftą. Pavydžiui, mano magistrinio darbo oponento Mindaugo Strockio šriftą "Elementa" jau seniai visi norintys gali įsigyti "FontFont" šriftų parduotuvėje.
O pateikimo sąlygos šriftų leidyklose panašios. Visų pirma siunti šrifto pavyzdį ir jie arba susidomi juo, arba ne.

- Tavo bakalauro baigiamasis darbas taip pat buvo šriftas – „M.K.Čiurlionis“. Koks jo likimas? Nes įsivaizduoju, kad bent "Čiurlionio menų mokykla" ar susijusios instancijos turėjo rodyti susidomėjimą jo įsigyjimu.

- Šriftas buvo sukurtas, remiantis M. K. Čiurlionio rankos raštu. Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su šriftais ir teko įsisavinti daug techninių žinių, todėl pirmoje šrifto versijoje neįgyvendinau visų turėtų planų. Noriu šį šriftą dar patobulinti, pritaikyti OpenType formato galimybes, kad šrifte būtų daug ligatūrų, kurios padėtų atkurti dar tikslesnį menininko rankraštį.

- O kokie „Pipiro“ ateities planai?

- Tikiuosi greitu metu jis atsiras internete, o tada jau visi norintys galės jį atsisiųsti nemokamai.

Rasos dovana "Uroborą" skaitantiems dizaineriams  - šrifto terminų žodynas

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Magistrantūros baigiamojo darbo vadovas: prof. Audrius Klimas