„Sėkmė yra negalutinė, nesėkmė nėra mirtina, svarbu yra tik drąsa tęsti“, kažkada sakė Winstonas Churchillis (Success is not final, failure is not fatal: it is the courage to continue that counts). Ryžtas padaryti geriau net jeigu padarei geriau. Riba yra ten, kur kritai negyvas. Tiek tu gali padaryt, daugiau, atleiskite, ne.

Vos prasidėjęs „Jenisiej“ ir „Ryto“ žaidimas iškart pavirto į rusišką susišaudymą kalašais su „Ryto“ paliktomis skylėmis gynyboje. Lawrence'as Robertsas iš pradžių ėmėsi iniciatyvos ir po krepšiais išliejęs daug gražios energijos kartą idėjo ir uždirbęs dvi pražangas įmetė vieną baudą iš keturių.

Laisvas mesk. Tai pagrindinė krepšio taisyklė. Jeigu pataikai iš tos pozicijos. Jeigu yra žmonių, kurie gali pakovot dėl kamuolio. Jeigu nėra žmogaus dar patogesnėj pozicijoj. Šiandien prieš „Albą“ „Rytas“ dažniausiai tai padarydavo. Sužaidė šiandien nelabai kūrybingai, bet protingai.

Viena yra pralaimėti, kai kovoji iš visų jėgų ir paširdžių, kita, kai puse rungtynių stebi paukščius ir galvoji norus pagal skraidančias žvaigždes. Šiandien toks atrodė „Rytas“ - nepakankamai susikaupęs, kad galėtų žaisti visomis jėgomis. Kažkoks deziorientuotas ir be energijos, lyg būtų neprivalgęs.

Visos „Ryto“ problemos išlindo vienu metu, prieš esminį, principinį ir gyvenimo varžovą. Atrodė, „Rytas“ išsigraužė opą ir ėjo visiems parodyti, kad galėtų gauti centų į krepšiuką ir taip pasiekti pergalę.

„Lietuvos rytas“ atstovėjo prieš Sankt Peterburgo „Spartaką“. Šitie pralaimėjo pirmą kartą Vieningojoj lygoj ir dar nėra pralaimėję Eurocupe. Atstovėjo, nors vietom atrodė kaip pirmą kartą išėję į aikštę.

"Sakalų“ ir Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ fanatikai ir kitokie bepročiai šiandien susirinko į „Lietuvos ryto“ treniruotę to paties pavadinimo arenoje, kad parėktų „Įveiksim šūdą raudoną“ ir turbūt, kad pasimuštų. Didelis būrys, toks pats kaip "Ryto" fanų", gal net didesnis, visą kairį sparną užėmė. Prie įėjimo stoviniavo policija, o kažkoks jaunuolis vaikščiojo pasirišęs geltoną raištį ant rankos – tikriausiai, kad per muštynes savą atpažintų. Nemačiau, ar kas nors mušėsi, tačiau tas vaikinas, kuris manęs klausė, ar su manim rūko, po rungtynių nuėjo į laukus su kompanija, iš kurios atskriejo šūkis „Kaip visi į snukį nori gaut!“.

Taip jis sakė šiandien, linguodamas nuo susukto skrandžio, po gynybos treniruotės prieš Palangos „Naglį“, kuri baigėsi 50 taškų „Ryto“ persvara. Kadangi dabar dar vyksta sezonas, ne laikas. Visiškai rimtai, lyg įmanoma, kad jo neišrinktų.

Seibutis ir Rice'as prieš Asseco Prokom išėjo taip nuotaikingai sukiodamiesi lyg būtų numatę krosuveriais sulaužyt keletą čiurnų. Atrodė, kad pareis įspūdingas krepšinio šokio teatras, bet pasisukioję toje erdvėje, kurią lenkai palikinėjo iš pradžių, jie nustojo ir naujų savo ribų neperženginėjo. Atsitraukė.

„Rytas“ sutriuškino Le Maną 87:49. Gražiausias rungtynių epizodas buvo ne vietom užeinančios šaunios cunamio bangos, o Jomanto prasiveržimas link krepšio pirmam kėliny. Tokioj situacijoj, kokioj šiemet jis atiduodavo kamuolį Seibučiui prie tritaškio, kai komanda išėjus į greitą ataką du prieš tris, šiandien veržėsi link krepšio prasiveržė, pašoko ir...