Patrickas Suesskindas žinomas savo asocialumu: pasislėpęs nuo išorinio pasaulio rašo pjeses ir romanus apie nepasiekiamus, vienatvės bokšte užsidariusių magiškus ("Kvepalai"), nykius ("Balandis") ir buitiškus ("Kontrabosas") pasaulius.

Pasaulio pabaiga prasidės Niujorke, iš pradžių saulės nudegins miestą, paskui užlies vanduo, apšaudys ateiviai ir išlys didelė pabaisa.

Prieš trisdešimt metų šis žydras dangus žadėjo šviesią ateitį ir laimę Karoliniškių naujakuriams, 2009-aisiais jis iš jų tyčiojasi: dabar čia getas, čia turėtų gyventi atvykėliai iš Nigerijos, Ganos ir Kamerūno, tačiau jie vis dar aria, o grįžę namo iš krizės apimto fabriko, atsigula ant lovos, nusisuka į sieną, susigūžia į embriona ir pirštu krapšto trūkį sienoje. Lietuva vis dar atrodo Europos pakraštys. Kaip aš susirasiu juodų draugų?

Atleiskite, kad teko padaryti tokią pertrauką. Kryžiaus kelias yra sunkus ir kartais varginantis išbandymas. Buvau išėjęs septynioms savaitėms į dykumą, pasiėmęs tik 33 modemą...

Taksistas – būtybė nuolat patirianti priespaudą ir sumenkinimą.

Turbūt tai nuo greito maisto. Apatija taip užgniaužus jo veidą lyg jis būtų pratęs aptarnauti į boksus užsukančias formules. B kategorijos žemiečiai jam per lėtai mąsto, per lėtai kvėpuoja, per lėtai kramto.