Madonnos filmas „W.E.“ (W – tai Wallis Simpson, o E – jos sužadėtinis karalius Edwardas) primena Laną Del Rey. Savo pomėgiu prabangai, noru priklausyti turtingųjų klasei ir sudalyvauti.

Neatsimenu, kada pradėjau girdėti tuos traškesius. Atsimenu tik kada pradėjo nuolat gurgti virškinimo aparatas – 2008-ųjų lapkritį. Galvojau, kad aš išprotėjau. Paklausiau egzorcisto, pasirodo, kad ne. Tie traškesiai yra išeinantis velnias. Be ugnies, be sieros. Tik patarė Valkauskas tų traškesių nesureikšmint ir nepradėt visur girdėt velnių.

Phyllidos Loyd filmas „Geležinė ledi“ prasideda ryškiai: triukšmingoje parduotuvėje Margareth Thatcher perka laikraštį apie sprogimus Pakistano viešbutyje, ją aptarnauja pakistanietis, už nugaros stovi afrikietis, o priešais užlenda per pusę jaunesnis vyras, nes šių laikų jaunimas visai neturi pagarbos vyresniems.

Savaime suprantama, kad sudėtingas versti filmo pavadinimas „My week with Marilyn“ Lietuvoje pavirsta į „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“ ir jokio asmeniškumo ir intymumo pavadinime nelieka, bet aš vis tiek siūlau kitą kartą tokioje situacijoje padaryti „168 valandos su Marilyn Monroe“ arba „10080 minučių su žymiausia visų laikų aktore Marilyn Monroe“.

Andrew iš Sietlo yra skaistus, jo motina sunkiai serga, tėvas geria ir jį muša, jį stumdo mokykloje. Andrew nusiperka kamerą ir laikydamas tą kamerą rankoje ir viską filmuodamas, lyg Amerikoj net plastmasinis maišelis yra gražu, su Schoppenhauerį cituojančiu pusbroliu Mattu nuvyksta į vakarėlį.

Arthauzo fašistukai visada pasiruošę savo kumštukais taukštelti Holivudui, tačiau jeigu iš Amerikos atveža Spielbergo filmą, jie priima jį domėn ir prisimena Holivudo įtaką ir svarbą kino istorijai. Lietuvos kino ekranuose nuo šiandien rodomas įtakingojo Steveno filmas „Karo žirgas“, prieš tai buvęs miuziklu pagal Michaelo Morpurgo knygą.

„Politika – nešvarus reikalas“, sako mantrelę kas nors, išsigandęs savo nuomonės, kad nereikėtų diskutuoti ir jos ginti.

Nuo šiandien Lietuvos kinuose rodomas Athinos Rachel Tsangari meninis filmas „Attenbergas“, kurio pagrindinė atlikėja Ariane Labed 2010-ais buvo apdovanota už geriausią moters aktorystę Venecijoje ir kuriame pagrindinis dalykas yra dekadentiškas garso takelis.

Algimantas Puipa gali kalbėti labai daug. Gavęs klausimą per spaudos konferenciją, pažerdavo pluoštą informacijos, nebūtinai susijusios su klausimu.

„Kam statyti rimeiką, jeigu gali pamatyti originalą?“, retoriškai klausė originaliojo „Mergina su drakono tatuiruote“ režisierius Nielsas Ardenas Oplevas. Gera pastaba – amerikietiška versija nėra interpretacija, tiesiog beveik pažodinis rimeikas su kitais veidais ir interjerais. Amerikiečiai norėjo, kad jų Europa būtų amerikietiška, titrų jie neskaitys, geriau žiūrės filmą, kur angliškai kalbantys veikėjai skaito švediškus užrašus ir iškart vers juos į švedų kalbą, nes tokio natūralizmo labai reikia, kad įsijaustum į trilerio siužetą.