Imantas Slėnys perspaudžia va taip. Roko grimasos. (ReedNoBrass nuotr.) 

Vakar klube „Tamsta“ Imantas Slėnys ir grupė „ReedNoBrass“ atliko savo 10 dainų koncertą. Grupė jauna, susikūrusi pernai pavasarį, tačiau Imantas nuo scenos šnekėjo apie labai senus gabalus. Šių laikų dramos yra greitos.

Įvairios tematikos dainų vakar jaunimas pateikė – apie reemigraciją („Even if the God is on the phone“), meilę savo šaliai („I love my country“), meilę merginai („All about you“ (?)) ir savimeilę („Tiger“). Visose dainose atsiskleidžia įstabūs Slėnio gabumai vokale, bet visuose atrodo, kad jis gali geriau. Sudainuoja kažką patenkinamo, apčiuopia, kad kažką gero turi, ir pradeda perspaust, triukšmaut ant tų harmonijėlių. Stovi prie klavišų ir bando kabintis, kad temptų, krato Imantas galvą, bando išpildyt kažkokius įsivaizduojamus reikalavimus rokeriui. Per porą dainų nurimo ir padainavo suėmęs rankas už nugaros.  Jam net nereikia rankų, kad sudainuot "ReedNoBrass" dainas! O veide - lafa.

Tas pats ir su muzika. Geras tai, normalus rokas, tačiau pasitenkina jie pirmu pavykusiu žingsniu. Ir nepavysto harmonijų. Gal nesugeba – kai gitaristas Vytas Rasimavičius pasikeitė vaidmenimis su Imantu, pastarasis paėmė mini gitarėlę į rankas, o pirmasis sėdo dainuot aukštu balsu kaip visi tie jautrūs indie bernai dainuoja, pradėjo džergžt galvoj nuo neišdainavimų. Išsiskyrė tas kūrinys savo indie'iškumu iš kitų, tuose kituose vis išlenda country funk motyvai.

Bet albumą visgi nusipirksiu. Jeigu jis bus. Žinot, kaip su tais muzikantais būna. Žadėjo Imantas kovą. Ir tada lauksiu, kol jie ne tik will do a good job, bet ir excel, kaip sako anglosaksai. Jie turi harmonijos, turi vaibo, pagriebę ir poezijoje, tiesiog jie turi ne laukt padėkos už tai, kad yra, o daryt toliau.

Man tai niekada nebūna gerai. Skiriu jiems dainą apie kelio paieškas: