100 problems. (BC Lrytas nuotr.) 

Šiandien „Ryto“ rungtynėse prie šiemet juos įveikusį „Rūdupį“ Džikičius anksti į aikštę leido Dilį, o vos pamatęs, kad Šeškus išleido jaunąjį Ivanauską, iškart pasiuntė į aikštę jaunąjį Rediką, tačiau rėkė trenerakas ne mažiau nei per Eurocupą ar VTB.

Redikas tiek Ivanauską pasmaugė, kad perėmė iš jo tris kamuolius per nepilnas dvi minutes ir Ivanauskas nuėjo pailsėt nuo sukrečiančių išgyvenimų mūšio lauke ir gerai išsiverkt.

Prasidėjo rungtynės paprastai. Trys žaidėjai prie Valančiūno ir trys „Rūdupio“ priekinės linijos pražangos per kelias minutes. Seibutis po pikenrolo įpasavo Valančiūnui taškai, tačiau po kelių minučių buvo 6:4 „Rūdupio“, o įpusėjus pirmam kėliniui apylygis rezultatas laikėsi. Ne vien todėl, kad Džikičius atkakliai laikėsi strategijos statyt pozicinį žaidimą ir brūžint derinius, bet ir todėl, kad „Rūdupis“ žaidė be baimės, aštriai veržėsi ir dažnai prasiverždavo.

Rašičiaus problemos tęsėsi lyg jis atkritinėtų po kokio uždegimo. Ne vien nebuvo agresyvus puolime ir nesiveržė link krepšio greitoj atakoj, bet vėl praradinėjo kamuolius. Seibutis kamuolį iš jo gaudyt gavo iškišęs galvą ir rankas už linijos ir nepagavęs purtė galvą nepritardamas. Rašičius dūsavo.

Tačiau jis buvo ne vienas. Rice'as užstrigdavo pasuodamas ir gavo bloką, kai per daug pasitikėdamas savimi palindo po krepšiu ir bandė mest per save. Babrauskas kartą prasiveržė coast-to-coast, perėmė kamuolį netoli savo krepšio ir įlayupino persivaręs visą aikštę, kitą kartą panašioj situacijoj gavo bloką. Dilys per zoną likęs laisvas ne suko kamuolį, kad jį palaikyt, o drąsiai metė, tačiau verždamasis ar kontratakuodamas net nesidairydavo ar pasuot ir kelis kartus nepataikė. Robertsas gynyboj vėl dirbo kaip bėris, tačiau puolime verždavosi tarp dviejų žmonių lyg matydamas, ką darys, bet porą kartų prametė pro lanką. Pirmoj pusėj stovėdamas prie tritaškio pastebėjo šone stovintį laisvą Rašičių. Tiek apsidžiaugė, kad nepažiūrėjo, kas aplink dedas, ir prarado kamuolį.

Dėl Robertso lieku įsitikinęs – jis susitaikęs prisitaikyt. Vieną kartą nusprendė veržtis link krepšio nuo tritaškio ir blykstelėjo įspūdinga jėga, kaip kokioj Eurolygoj ar NBA. Atrodė, kad gali nukentėti civiliai. Tačiau didžiąją dalį laiko markstės ir žvalgės. Ir tai nebuvo ta jėga, kurią jis pademonstruodavo gavęs užduotį iš Džikičiaus patampyt varžovų priekį. Spragsi aplink kibirkštys. Brute force, kaip sako. Kaip nutekėjus atominė elektrinė – dar šiek tiek ir aplinkinius apšvitina. Taip jis išskiria energiją pasistengdamas. Protu. Nes taip reikia, nes toks jo darbas. Bet kai darbas teikia malonumą, kai nereikia stengtis duot energijos, kai pasieki savo galimybių ribą ir naujos ribos siekimas teikia malonumą...

O kas dėl Rašičiaus, tai jis man tipiškas serbas. Kol buvo gyva Jugoslavija, jiems buvo įprasta macho'intis ir visiems stumt. Tada Jugoslavija subyrėjo, buvo karas, daugybę serbų teisė ir jie turėjo labai greitai persiorientuot link humanistinių idealų (kas reiškia pritart, kad juos bombardavę amerikiečiai buvo teisūs) ir atsiribot nuo tų karo nusikaltėlių. Pas mus iki šiol dauguma labai dėl žydų šaudytojų nesijaudina. Maždaug prieš dešimt metų tas serbų mačiškumas kažkur dingo ir Serbijos rinktinėje pradėjo žaisti atletai ir pasipylė krachai. Aikštėje žaidėjai, matosi, žinantys, kaip žaist, tačiau kibirkšties nėra. Suvokia, kaip atletiškumas veikia, tačiau nieko negali padaryt. Toks man atrodo Rašičius – pakeliui į kitokią tą pačią tautą. Protingas – va, užmetė Valančiūnui alley-oopą, kitoj atakoj situacija panaši, bet jis tyčia pasuoja į kampą, kad nekartot to pačio triuko. Bet kažkur užkliūna ir pradeda jam dangus su žeme maišytis.

Jomantas šiandien nustebino bloku prispausdamas prie lentos, bet kai neįmetęs iš po krepšio, kitą kartą įsipainiojęs medžių šakose, kitą kartą Džikičiaus sodinamas rėkė „Eik tu nachuj“, tai nebuvo klasiška. Šiandien Džikičius ant jo rėkė daugiausiai ir tada Jomantas greitai susitvardė. Valančiūnas įsipynė į šakas – irgi „Blet kūrva nachuj“. Rice'as fuckinos. Kam jūs, ponai, šiuos keiksmus adresuojat? Ne kitus kaltinkit, siuntinėkit ir paleistuvėm kažkokias moteris vadinkit, ne jos kaltos, o susikaupkit ir stenkitės labiau. Ar jūsų motinos apsidžiaugtų, tokias jūsų kalbas išgirdę?

Katelynas šiandien gavo žaist nuo starto ir sėkmingai tvarkė jovalą puolime, pasiimdamas kamuolius ir baigdamas taškais, ir veržėsi aštriai, bet verždamasis antroj pusėj link krepšio, kai prasiveržė nuo tritaškio iki lanko, dar nelabai orientavosi – aišku, jis nėra įžaidėjas, bet matė laisvus ir apylaisvius žmones. Liko kartą su Valančiūnu abu po krepšiu antroj pusėj kovot gynyboj dėl kamuolio, dairosi Katelynas, kamuolio nesimato. Dar kitą kartą prarado gynyboj poziciją Mindaugas. Ir liko stovėt už žmogaus. Jeigu bandai žmogų dėl reboundo apeit, jis nebegali būti ramus ir turi atkreipti dėmesį, kad kontakto pusė keičiasi, todėl jis gali kamuolio ir neatkovot.

Gerai, kad kamuolys krito į kitą pusę.

Rungtynės pradėjo baigtis, kai antram kėliny įsibėgėjo Seibutis, kuris pabaigoj kėlinio perėmęs kamuolį dar ir įdėjo. Bet jam taip pat nesisekė varyt individualiai – bandė greičiu apeit savo gynėją trečiam kėliny, bet beveik prie vidurio prarado kamuolį. Šypsojos ir mojo ranka į tą kamuolį – ai, nesinervinsiu, kam man jo reikia. Ir viskas baigėsi gerai, nors visoj komandoj erzeliavo nervai. Lyg visi bandytų greičiau patobulėt, bet savo patobulėjimą norėtų ant kitų pečių perkelt. Skubos darbą velnias neša. Va, Redikas metimą tobulint nusprendė per pertrauką – stovėdamas prie baudos vieną leido kaip įpratęs, panašų į Babrausko, kamuolį ne užsukdamas pirštais, o lyg paleisdamas iš riešo. Ta prasme, pirštai galutinėj padėty ne užriesti, o išskėsti, ne pirštų galai paskutiniai kamuolį liečia. Taip metė, paskui bandė taisyklingai mest. Bet, pala, kaip pripratęs taikliau metu... Ai, bus matyt, valgyt yra.

Serbai dažniausiai labai gerą metimo techniką turi. Rašičius dažnai taiklus. Bet, žiūriu šiandien, trūkčioja nervingai jo ranka per metimą... O Valančiūnas stovėdamas prie tritaškio panikavo, ar atiduot Rašičiui kamuolį. „Aš gi centras, nemoku pasuot, bebebe“.

Lengva, aišku, man kalbėt, kai aš geriausiai Lietuvoj kašį žaidžiu: šią savaitę pastebėjau, kad mesdamas kojas netaisyklingai statau.

Viskas bus labai blogai. Seibutis po rungtynių Basketzone žurnalistei, paklausiusiai, kodėl baudas jie prastai pataikė, sakė, kad jos nekrito. Galim sulaukt tokių laikų, kad žiūri Seibutis į ant parketo gulintį kamuolį ir sako „Nekrenta“. Arba meta į tribūnas - „Į krepšį neįkrito“.

Bet tos „Ryto“ baudos šiandien – 70 proc. Dar patenkinama.