Jomantas šiandien šaudė paprastai. (BC Lrytas nuotr.) 

Tai turėjo būti nuobodžios rungtynės įtampos mėgėjams ir įdomios rungtynės mėgstantiems dėjimus ir pasus per nugarą. Pirmoj pusėj Samardžiskis dar pagalvojo prieš atiduodamas pasą po krepšiu laisvam išlindusiam Jomantui, kuris pastaruoju metu ten baigia įsikurti jaukų kampelį. Vėliau antroj pusėj Robertsas pasavo Samardžiskiui iš baudos aikštelės į baudos aikštelę, o tas pasavo atgal. Pasai baudos aikštelėje dalykas rizikingas ir turintis būti atliktas preciziškai. O čia centrai pasavos. Bet „Rytas“ susikaupė ir pralošė.

Pirmas kelias minutes atrodė, kad „Šiauliams“ bus labai graudu – Valančiūnas metė ne tik iš penkių metrų, bet ir pražangos prieš jį fontanais liejosi. Nes iš pradžių jis žaidė, kiek galėjo, o ne sustojo eit tik ant dėjimų. Veržėsi į nepatogią pusę ir prieš jį baudavo, o kitą kartą jam puslaukį erdvės paliko, bet jis ėjo ten, kur įpročiai vedė. Ir antroj pusėj buvo tas pats. Ir gynyboj vėl žaidė nesusikaupęs, greitai baudų prisirinko. Ir baudas metė taip nerūpestingai, kaip man dar neteko matyt. Kai nepataiko, žaidėjai mėgsta parodyt, kaip jie norėjo mesti, bet jiems neišėjo, tai prametęs pirmą baudą Jonas bet kaip iš už galvos makalavo ranką. Ir taip įkris. Prametė viso tris. Užtat pirmą šiemet mačiau, kaip jis pasą į priekį stumtelėjo. Nors visas susigūžęs, bet bėgt į priekį jau norėjo.

Pasavos ne tik Samrdžiskis su Robertsu, antroj pusėj ir Jonas Katelynui pasą po krepšiu atidavė, tas, kaip sako, triušiuką – hopt. Atrodo, viskas turi būti paprasta. Kame problemos? Lietuvos krepšinio ypatumai. Pastebėjau, tarp žemesnių komandų dažnai tvyro neigiamas nusistatymas dviejų milžinų atžvilgiu – kaip tu galėjai būti geresnis už mane, tu gaidys, patekai į geresnę komandą ir dar stengies laimėt. Pasineriama į paniatkes. Žalgryčio žaidėjai LKLe kartais atrodo kalti, kad yra, kad egzistuoja. Iš kitos pusės, milžinai dažnai bando pergalę tiesiog išforsuot. Puikiai akyse stovi vaizdas iš vienų šių metų LKL rungtynių, kaip Valančiūnas bando per varžovą kaip kiaurai pereit, lyg jo nebūtų.

Turbūt todėl jis šiandien nebuvo itin nusiteikęs suktis į nepatogias puses ir taip pridaryt kad ir dar menkai suvaldomų problemų (kol kas tik dėt moka pasisukęs į nepatogią pusę), bet problemų. Prieš „Chimki“ jis žaidė vikriau ir kūrybingiau. Šiandien ėjo aklai į dešinę. Taip pat ir Babrauskas. Matė erdvę kairėj, bet tik pastebėjo ją, nusivarė kamuolį į kitą pusę. Antroj pusėj Babrauskas padarė ir vieno žingsnio prasiveržimą. Tiek kol kas drįsta driblinguot improvizuodamas.

Katelynas išsijungė ir nors visus šešis tritaškius metė laisvas, pataikė tik vieną. Gynyboj buvo geriausias žaidėjas ir hustlino iki galo, bėgo iki laisvo žmogaus taip, kad porą kartų teisėjai jam baudą galėjo skirti – po šuolio jų rankas lietė. Man tai jokia bauda, aš už tokį taisyklių pakeitimą, kad už kontaktą po metimo, kuris mest netrukdo, baudų neduotų. Juk tokia pražangos esmė – baudžiamas esi už tai, kad trukdai mest tam tikrais būdais.

Tačiau veržtis ryžto šiandien jam dar trūko. Kartą nusprendė reiduot iki krepšio, tačiau ten buvo tikra makalynė ir išpasavo Mindaugas kamuolį prie tritaškio viršaus laisvam Jomantui į kojas. Reikia mokėt ir veržtis, ir pasuot. Bet pastebėjau, kad kartą neapsigynęs Mindaugas ėmė analizuot ir mokytis tiesiog aikštėje. Kas yra gerai, treneriui mažiau darbo, pats labiau treneris.

Taip pat įdėjo Mindaugas per žmogų, kas yra smagu, bet pergalei to neužteko. Jomantas šiandien pašaudė daug nesvarstydamas ir tai jam išėjo geriau negu Seibučiui. Catch and shoot, catch and shoot, catch, spin a little and then shoot, bet kai pabaigoj reikėjo taškų, jis per mažai apsižvalgė ir nepastebėjo po krepšiu dvi sekundes praatostogavusio Jono. Juk pirmiausia reikia pažiūrėt į krepšį.

Babrauskas įsiminė netaikliais metimais, klaidom, negauta nesportine už tai, kad po pražangos dar stūmė prieš jį besiveržusį Longą ir tuom, kad iškart po to pastūmimo nebegalėjo atstovėt paties mesto iššūkio ir vėl prasižengė.

Džikičius be reikalo rėkė ant Jomanto, kad tas pasą netikslų atidavė Redikui, kadangi Redikas pats suorganizavo tą pasavimą-prabėgimą, ir kirsdamas nedėjo vieno žingsnio į priekį. Pradėjo Dovydas taip, kaip turėjo atrodyt tos rungtynės – tiesiog radęs landelę ir palayupinęs taip nerūpestingai kaip į ežerą mestų masalą žuvims. Sužaidė gražiai su Jomantu ir sumušė rankomis. Tačiau kartą labai kvailai prarado kamuolį. Buvo užspaustas netoli tritaškio ir galėjo atiduoti pilkę už pusantro metro stovinčiam Jomantui, bet pasirinko spaudžiamas atidavinėt bounce pasą į baudos aikštelę. Baigės blogai.

Samardžiskis atsibudo ir paleido taiklų metimą iš vidutinio ir nuo to nenumirė, ir gynyboj kartais atrodė visai aktyvus. Robertsas visas rungtynes praplaukiojo. Nežinia, kaip yra su Rice'o keliu, bet jis ir su tokiu žaidimu kaip pirmoj pusėj reikalo nebūtų pagadinęs. Tiesa, gynyba tai pas jį streetballinė buvo, bent porą kartų nesivargino šokti iškėlęs ranką. Kartą buvo Broadusas nuo jo pabėgo ir buvo rizikos prasižengti, o jeigu tu foul a jump shooter, gauni bambuko per pėdas, bet Seibutis panašioj situacijoj gynėsi rankų nekišdamas, tik korpusu pašokdamas ir apsigynė.

Daug kas Rice'ui prikaišioja jo streetballinį elgesį aikštelėje, bet tik nemokantys taip varytis kamuolio gali bambėt. Būtent dėl to driblingo jis gali susikurti daug erdvės prasiveržimo pradžiai ir paskui lįst po krepšiu. Bet gynyba tai streetballinė buvo.

Rašičius antroj pusėj, kai „Rytas“ ėmė spaust vytis, sugebėjo ištraukt ilgai rankovėj laikytą emo ir atkovojęs kamuolį puolime ir būdamas laisvas, per 3,5 metros nuo krepšio, nusprendė jį atpasuot atgal, kur kamuolį staigiai perėmė. Laisvas mesk! Daugybę kartų ši taisyklė būtų pravertus. Redikas žengia žingsnį nuo viršaus į dešinę, iškart aplenkia žaidėją, bet ką tik praradęs kamuolį, negražu būtų mest, pasuoja Robertsui į kairę, kuriam erdvės metimui irgi pakankamai, bet tas irgi per greitai, reikia kamuolį pasukt, kad visi paturėtų, tas pasuoja Valančiūnui, Valančiūnas kamuolį pagauna išžengdamas iš už aikštės.

Kai įpranti prie technūškės, prie vieno stiliaus, tai gali apskritai nustot muziką girdėt. Vos tik komanda įžiebia optimizmo, pradeda lįsti daugybė problemų – senų, naujų, nebaigtų, o tas progresas visada lėtas... O dar ir laimėt reikia...

Net jeigu jie praloštų „Šiauliams“, Džikičius turi likt. Turi likt treneris ir branduolys. Aš esu įsitikinęs, kad jie šiemet labai sukomandėjo, labai suartėjo. Nemanau, kad galėtų du metus iš eilės „Rytas“ į LKL finalus nepatekt. Juokinga tik tai, kad vos LKL pabando padėt Jankūnui Kalniečiui Seibučiui Valančiūnui ir pakeičia taisykles vidury žaidimo, taip underdogai parodo, kad be reikalo. Nors jeigu praloš „Rytas“ „Šiauliams“, turės daug poilsio Jonas, į rinktinės stovyklą darydamas saules ant rankų atvyks.

Tiesa, prieš „Šiaulius“ jie dar gali laimėt, bet turi būti protingi. Žaisti ne taip, kad „Šiauliams“ skaudėtų, bet kad patiems būtų patogu ir lengva. Ne į žmogų eit, o eit, kad kuo mažiau jį liest. Būkit kilnūs!

„Nesinori ieškoti jokių pasiteisinimų, bet paskutiniu metu iš tiesų žaidžiame labai daug rungtynių“, sakė Jomantas. Nesinori ieškoti pasiteisinimų, bet pasiteisinsiu. Kodėl Jomantas daro tai, ko jam nesinori?