Zdes' byl Karolis. 

Kur benueinu, visur iš manęs tyčiojasi. Kai ne vieną savaitę veikiančiame „Jaltos“ restorane užsisakiau vandens iš čiaupo, senobinį lyg iš babos bufeto, briaunuotą raižytą grafiną atnešusi padavėja palinkėjo „Sveikatėlės“. Niekas man to niekur nelinkėjo.

Gal ji nesityčioja. Galbūt ji tiki, kad vanduo iš čiaupo labai sveika arba tiesiog prisilaiko pakilios vietinės nuotaikos. Kol ten vartojau savo valgį, žmonės aplinkui čiauškėjo vienas kitam ir bendravo lyg būtų įvesta optimizmo valanda.

Praėjęs gražiuosius, dabar lapais užpustytus „Jaltos“ kiemo sodus ir lipdamas Jaltos žvėryniškais laiptais praėjau porą mezginiuotų hipsterių, vyrą su barzda ir megzta ausine kepure, ir moterį su spalvotu šaliku. Tiesiog tokie, kaip aš įsivaizduoju „Jaltos“ lankytojus. The kind.

Kolektyvas pasitiko prie baro, maištingos ir antivalstybiškos reggae muzikos fone. Paprašiau valgyt, pasiūlė dienos pietus, paprašiau meniu, barzdotas, kiek supratau, virėjas perspėjo, kad turi ne visko ir man sutikus su tokiom sąlygom, pasitempė. O man garbė būti jūsų aptarnautam.

Man patiko idėja, kad meniu su tapas, čili sparneliais, steikais, jautiena su makaronais, kuskusiniu skyreliu vegetarams ir ėrienomis yra „Rudens/žiemos“. Jie stengiasi nustebinti ir pas juos visada sužinosi, ką valgyti kitur turbūt yra madinga, o ką reikia išvemti. Tai man avienos „Orient“ su špinatine bulvių koše ir paskui iškart atneškit pagrindinį patiekalą - obuolių pyragą. O kol jūs gaminsit ir vaikščiosit, aš apžiūrėsiu interjerą, visus fanerinius elnius ant sienos, neįjungtą VEF aparatą, kuris yra the nearest you can get to the cool okupacijos laikuose, valgyklines, korbusieiškas kėdes ir nerūpestingai išlaužytus minkštasuolius.

Gaila, nepaklausiau, pagal kurią Azijos dalį ta ėriena yra orient, Rytų – Sibiro, Turkijos ar Tailando. Bet žinau, kad orientalizmu dažnai vadinamas nuotolinis domėjimasis tolimais Rytų kraštais. Supratau, kad tipo.

Štai ir stovi prieš mane padavėja po 15 minučių su mano ėriena, matau, kad jokios žalios košės nematau. „Tai mes neturėjom špinatų, tai virėjas čia jums ką kitką pataisė“, sako. „Bet jūs man nieko nesakėt. Valgysiu tik jeigu padarysit man nuolaidą“, sakau. Aš tikrai labai norėjau tų špinatų.

Pataisė man virėjas – juk matau, kad šildytas tas bulvių ir kiaušinių kišas. Skanus, bet šildytas. Bus gerai, Lietuvoje turi būti kišo. Aišku, kur kas didesniais gabalais negu šis draugužis.

Ėriena taip pat šildyta. Nors orient dažniausiai asocijuojamas su aštrumu arba saldžiarūgštumu, aštrumą vos jaučiu juodaisiais pipirais, o pabrinkęs, bet ne pribrinkęs raudonas padažas švelnus. Mėsa burnoje netirpsta, kiek suprantu, prieš troškinimą buvo apkepta, tačiau pakankamai sultinga. Gerai būtų ją integruoti į plovą.

Kol valgau plovą, iš kažkur atsiboginusi katė guli man ant kojos. Ei, šita katė turi kažkokią seną erkę ant galvos! O kokios čia žolelės guli prie mėsos? Be abejo, tai šventoji rukola, kuri žmogų mygom paverčia hipsteriu. OK, aš nesu sužavėtas, bet esu patenkintas šiuo jūsų pateikalu ir sutinku mokėti jūsų pasiūlytą 20 litų kainą nuo pradinės 25 litų.

Kartu su Rolandu Jarušausku ir pokalbiais apie futbolo plėtros Lietuvoje problemas, į stalą ateina mano obuolių pyragas už 7 litus. Hmz, netikėtai biskvitinis, kaip manęs niekas maloniai neperspėjo, šiltas, bet ir šiek tiek nuo šildymo padžiūvęs. Obuolių – ne pyragai, tačiau žemuogių ir karamėlės pašvaistai tiksliai tiko. Taikyčiau dar kartą ant labai šviežio.

Na, ir arbatos man juodos. Čefyro negavau, tačiau gavau briaunuotą stiklinę. Didelę, didesnę negu matydavau pas žmones ir su arbatos samteliu. A ir tokių tais laikais būdavo? Vieną žinau – privačių verslų tais laikais nebūdavo.