VTB nuotr. 

Seibutis užvakar pareiškė, kad dabar „Ryto“ laukia dvi rungtynės išvykoje, bet jeigu jie būtų laimėję šiandien, tai būtų važiavę namo. Reiškia, „Rytas“ buvo nusiteikęs šiandien pralaimėt. Tipo, prieš „Chimki“ du kartus laimėt neįmanoma. Arba jie nepasiruošę.

Daug šiandien padarė „Rytas“, kad taip atsitiktų. Pačioj pradžioj Katelynas per stipriai pasavo po krepiu įkirtusiam Rasičiui, paskui pats inicijavo užtvarą ir pats nepuolė į priekį kiek galėjo, todėl nepasiekė paso. Jomantas atidavinėjo kamuolį per du metrus stovinčiam Babrauskui pastarąjį klaidindamas – žiūrėjo į vieną pusę, pasavo Babrauskui, tas irgi buvo nepasiruošęs. Samardžiskis nespėjo bėgti pagal Robertso lūkesčius, kai tas Pejai pasavo. Jonas atsikovojo kamuolį puolime, atidavė Seibučiui ir pradėjo galvoje spėlioti savo geografines koordinates (mmm, reikės paskui GPSe pažiūrėt, ant kiek tiksliai atspėjau), Seibutis jam meta kamuolį, kamuolys pralekia pro Jono galvą, Seibutis pagrįstai piktas.

Pradžia „Ryto“ buvo įspūdinga. Ballino visi. Jomantas šiek tiek atsileido nuo savęs kamavimo ir įvairiais prasiveržimais bei metimais per rankas, įmetė pirmus tris „Ryto“ kamuolius. Tą turbūt atsimena tik kartu su juo mokykloje žaidę žmonės, kur, kaip pasakoja žmonės, Jomantas mesdavo po keturiasdešimt taškų per rungtynes per keturis žmonės. Na, taip mokykloj ir reikia varyt, jei nori profu tapt.

Jomantą tas turbūt užvedė prisiminimams apie šlovingus 2009-us rinktinėje ir jis ėmėsi įžaidinėti kamuolį, kurį iš jo du kartus per kelias minutes perėmė „Chimki“ centras Adrienas ir perėmęs nešė savo lašiakus į greitą puolimą, kur dėjo ir žiūrėjo į savo ranką, taip norėdamas pasakyti, kad jis užsidegęs ir pats nežino, ką gali padaryti. Abu kartus po kamuolio prateriojimo Artūras pirmiau puolė ginčytis su teisėju, kad buvo bauda, kol Adrienas bėgo į priekį. O tai, kad jis bėga į priekį, dar nereiškia, kad tai taškai. Jam gali susipint kojos, tu gali jį prisivyt, jis gali nepataikyt, kaip vieną kartą ir padarė.

Nors pasavo ir gaudė kamuolį Katelynas šiandien prastai, tačiau taškų siekė dar įspūdingiau nei pastaruoju metu. Vėl prasiveržė link krepšio nuo tritaškio (nors nepataikė, tai geriau negu sustot ir trypčiot), pradžioje pataikė iš toli, o vėliau pradėjo nardyt po krepšiu ir du kartus iš eilės sukosi nieko nelaukęs ir pelnė taškus, ir buvo gražu, nes taip turi atrodyt krepšinis. Kartą Mindaugas pirmoj pusėj veržėsi, bet buvo subauduotas ir kamuolys neįkrito. Iškart "blet". Iš savo patirties galiu pasakyt, kad kai nesikeiki, o susikaupi ir stengies toliau, pradeda geriau sektis. Nereikia pykt ant jokių moterų. O ir pataikyt buvo labai sunku, juk per rankas gavo.

Katelynas šiandien sukos kaip turi atrodyt krepšinis. Taip pat atrodė, ir kai jis vos pastatė Seibučiui užtvarą, tas radęs keliasdešimt centimetrų metė ir pataikė. Taip pat, radęs pakankamai erdvės, be jokių įžaidinėjimų, darė Rice'as antroj pusėj, o nepataikęs sielojosi vos ne kaip Jonas, kai prameta. Už tokius metimus Tyrese'as dažnai kaltinamas savanaudiškumu, nes lietuviai juk žaidžia komandinį krepšinį ir nemoka mesti tiesiog radę progos, reikia kumštį suregzti prieš kiekvieną metimą. Pastebėjau tokį požiūrį žaisdamas su kitais mėgėjais. Nesvarbu, kad matai jog stogo tikrai negausi, tave ginantis visai nepasiruošęs, jeigu taip mesi, tai tu šiknaskylė. Nors pelnyti taškus yra svarbiausia. Jeigu komanda vien pasuos, taškų nepelnys.

Antroj pusėj Katelynas išsijungė, nepataikė visų mestų tritaškių, o kai „Rytas“ pasivijo iki keturių taškų, pamiegojo po savo krepšiu ir pralošė kamuolį Moniai. Buvo po pertraukos trylika, Valančiūnas išėjo žaist ir žaidė, kaip moka, ėmė kamuolius, Seibutis išprovokavo dvi pražangas prie tritaškio, Jonas dėjo ir metė sau nebūdingą kablį ir skirtumas sutirpo iki keturių, bet „Rytas“ įsitempė, pradėjo prametinėti, praradinėti kamuolius, pralaiminėti kovą dėl jų, o „Chimki“ problemų pasuodami vieni kitiems ir net mėtyt tritaškius per rankas neturėjo.

Robertsas vėl nesugebėjo suderint jėgos ir tikslumo. Veržias gerai, bet kai prasiveržia jam prasideda problemos. Nenori jis laimėt ir pelnyt taškų, pacementuoja gynybą, kas jam priklauso, o paskui puolime likęs laisvas prie tritaškio, dar sumuša kartą kamuolį į žemę, kad varžovai galėtų prisivyti, tada meta. Prametė keturis tritaškius (ne du, kaip rašo protokole), visus laisvas... Kartą tiek cementavo gynybą puolime, kad pasuodamas kamuolį jį sugebėjo išmesti visai į kitą pusę nei ketino. Fake'ino kažkur, paskui apsigalvojo ir kliurkt.

Stepas antras rungtynes iš eilės įrodinėjo, kad jei airballina, tai daugiau taip nedarys ir iškart kitoj atakoj metė iš toli ir pataikė. Vėl šiandien žaidė Babrauskas su teisėjais, pats mušė, pats rėkė, užsikabino rankom už šlaunų jam už nugaros stovėjusiam žaidėjui ir šoko į priekį kaip pastumtas, prabėgdamas pro įmetusi Quinną (kurį Kunigėlis vadino Chrisu, su ch kaip choras, o ne Chrisu su k kaip karvė) nepamiršo jį užkliudyt pečiu, ir gavo puolime baudą, kai tiesiog ištiestom rankom nusistūmė varžovą. Negudriai. Jomantas verždamasis pro Quinną irgi pats kabino jį alkūne, pats vertėsi ir uždirbo pražangą. Kažkada Lietuva verkdavo, kad jugoslavai, paskui serbai flopina ir vaidina (apskritai, Lietuvos krepšinyje labai daug ašarų), o dabar jau esam perėmę visas jų tradicijas. Paulius Jankūnas, Jomantas, Babrauskas – mūsų meistrai.

Samardžiskis šiandien parodė šiek tiek jėgos ir atsikovojęs kamuolį po savo netaiklios baudos įdėjo su malonumu, su šiokiu tokiu trenksmu. Kiek jo turi žaisdamas taip pasisaugodamas. Nepastebėjau, kad Rasičius šiandien būtų šiandien zbitkų iškrėtęs, bet Redikas, įmetęs du greitus taškus po išėjimo, puolė krosouverint ir verpstint vidury baudos aikštelės ne pagal galimybes ir pametė kamuolį. Kas dar? Jomantas, pabaigoje postupindamas prieš Gelabalį, pasisukiojo ant vienos kojos ir nesinaudojo proga mesti, dėjo dar vieną žingsnį, gerai, kad pražanga viskas baigėsi.

19 klaidų šiandien padarė „Rytas“, kadangi varžybos krepšininkus užklupo nepasiruošusius, jie miegojo, klaidino vienas kitą, norėjo pabūti su teisėjais...